Kodėl vyrams sunku kalbėti apie jausmus: Vaido Baumilos atsakymas

Vaidas Baumila į terapiją ateidavo su gerais pasakojimais. Papasakodavo, kas nutiko, kaip nutiko ir kuo baigėsi. Po kurio laiko terapeutas jį sustabdė vidury sakinio.

„Labai faini tie tavo pasakojimai, viskas OK, bet gal gali iš to žiūrėtojo į savo gyvenimą papasakot, kaip tu jauties dėl to?"

17:50 laidoje

Šitą akimirką laidoje jis prisiminė kaip vieną nejaukiausių. Ne todėl, kad klausimas buvo sunkus, o todėl, kad į jį nebuvo ko atsakyti. Žmogus, kuris scenoje nuo aštuoniolikos ir kurio darbas yra perteikti emociją tūkstančiams, savo paties emocijos įvardyti nemokėjo.

Čia ir yra teiginys, dėl kurio verta apie šitą pokalbį rašyti atskirai. Baumilos versija tokia: vyrams trūksta ne jausmų, o žodžių tiems jausmams pavadinti. Tai du visiškai skirtingi dalykai, ir jie reikalauja skirtingų sprendimų.

„Aš toksai bičas, kuris užaugau, matyt, kažkur padėjęs į dėžutę sugebėjimą ne tik kalbėti atvirai apie savo jausmus, bet galbūt sau įvardinti tuos savo jausmus."

18:24 laidoje

Kur tas žodynas dingsta

Paklaustas, kodėl taip nutiko, jis nerodė į jokią traumą. Rodė į aplinką, kurioje augo, ir į labai paprastą taisyklę, kurią ten mokėjo visi.

„Jeigu tu kažkokius jausmus kalbėsi, tai tau iš armatūros į galvą paskris."

18:39 laidoje

Baumila pats pripažįsta, kad ne visada tai reikėjo suprasti pažodžiui. Bet žinutė buvo aiški: reikia atrodyti šarvuotam. O šarvuotam žmogui žodynas apie jausmus nereikalingas, todėl jis ir neišmokstamas.

Stipriausias šios minties įrodymas laidoje buvo ne apie jį patį, o apie jo tėtį. Baumila sako, kad tėvo emocinis intelektas yra gilus ir kad jis apie gyvenimą žino daug. Trūksta ne supratimo.

„Jis neturi tų instrumentų ir tų įrankių, kaip kalbėti apie save iš tos jausmų pusės."

19:13 laidoje

Tai svarbus skirtumas. Jeigu problema būtų jausmų nebuvimas, reikėtų keisti žmogų. Jeigu problema yra įrankių nebuvimas, reikia tik jų išmokti, o tai padaroma bet kuriame amžiuje.

Kodėl tylėjimas atrodo saugesnis

Baumila paaiškina ir tai, kodėl žodyno niekas neskuba įsigyti net suaugęs. Priežastis nėra gėda dėl jausmo. Priežastis yra apskaičiavimas.

„Atrodo, kad jeigu mes pasakysim, tai mes būsim pažeidžiami, mes silpni būsim, kad mus nurašys kažkaip. Ir mes tą savyje užslopinam."

20:18 laidoje

Logika suprantama, tik ji dirba prieš patį. Nutylėtas jausmas neišnyksta, jis tik lieka be pavadinimo. O tai, ko nemoki pavadinti, negali ir aptarti, todėl klausimas, kaip tu jautiesi, ilgainiui pradeda atrodyti ne intymus, o tiesiog neatsakomas.

Kaip jis tai pastebėjo

Įdomiausia, kad supratimas atėjo ne iš terapijos ir ne iš artimųjų, o iš svetimų vyrų podkastų. Baumila vardija Chrisą Williamsoną, Joe Roganą, Andrew Hubermaną, Jordaną Petersoną, ir sako, kad klausydamas jų pagavo save.

„Tu pats nesugebi įvardinti savo emocijų."

19:56 laidoje

Terapijoje jis vaikšto daugiau nei metus. Ir čia jis pats stabdo pernelyg gražią istoriją.

„Aš negaliu apsimesti, kad per metus vaikščiojimo į psichoterapiją aš nušvitau."

22:20 laidoje

Konkretus rezultatas, kurį jis įvardija, yra ne ramybė apskritai, o vienas atsakymas. Ilgus metus jis buvo į karjerą orientuotas žmogus, o santykiai keliaudavo į antrą planą, ir būtent ten atsivėrė didžiausia praraja.

„Nebūtinai turi būti santykiai, kad tu būtum laimingas žmogus."

24:07 laidoje

Kas keičiasi jaunesniems

Baumila mano, kad jaunesnės kartos scenarijų dabar rašo ne kiemas, o telefonas. Jis mini serialą apie paauglystę ir Andrew Tate įtaką, ir sako matantis iškreiptą pasaulio vaizdą, kai vaikinui atrodo, jog tam tikrus dalykus būtina spėti iki keturiolikos ar penkiolikos metų.

Verta pastebėti, kad tai ta pati problema, tik apversta. Anksčiau berniukui nebuvo iš ko išmokti kalbėti apie save, todėl jis tylėjo. Dabar kalbėti moko labai garsiai, tik moko ne apie jausmus, o apie statusą. Rezultatas panašus: žodyno savo būsenai vis tiek nėra.

Kas man užkliuvo

Kalbindamas jį pagavau save galvojantį, kad visa tai skamba kaip labai vyriškas sprendimo būdas. Ne jausti daugiau, o susirasti tinkamą įrankį ir jį įvaldyti. Įtariu, kad būtent todėl podkastai jam suveikė greičiau nei bet kieno raginimas atsiverti.

Nesutikčiau su viena dalimi. Baumila savicenzūrą vadina savo veiklos palikimu, tarsi ji ateitų iš profesijos. Man atrodo, kad noras patikti nėra scenos savybė, jį turi beveik visi, tik ne visi turi kamerą prieš veidą.

Ką su tuo daryti

Praktinis dalykas iš šito pokalbio yra vieno klausimo pakeitimas. Kai kas nors klausia, kaip sekasi, dauguma vyrų atsako pasakojimu apie įvykius. Terapeuto klausimas buvo kitoks: ne kas nutiko, o kaip tu dėl to jauteisi. Tą klausimą galima užduoti sau pačiam ir be terapijos, nors su ja greičiau.

Visas pokalbis su Vaidu Baumila: https://tapkgeresniu.lt/laida/WXjX0oGx-Ms