Kodėl apie toksiškus santykius tylima: gėda pasirodo baisesnė už patiriamą smūgį

Į šitą pokalbį atsinešiau statistiką, kuri man atrodė tiesiog įdomi. Amerikietiškos apklausos duomenimis, apie 57 procentus smurtą ar toksiškumą santykiuose patiriančių žmonių nėra tikri, ar jų patirtis apskritai laikoma smurtu. Maniau, kad iš to kils pokalbis apie požymius ir apibrėžimus.

Kilo apie visai ką kita. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis ir psichologė Ugnė Juodytė nuvedė temą ten, kur aš nesitikėjau: prie to, kas žmogų sustabdo tada, kai jis jau viską supranta.

Sustabdo ne partneris

Įprastas pasakojimas apie toksiškus santykius skamba maždaug taip: žmogus neišeina, nes bijo partnerio, arba nes neturi pinigų, arba nes nėra kur eiti. Laidoje nuskambėjo kitas paaiškinimas, ir jis nemalonesnis.

„Mes labiau bijome savo kaltės ir gėdos jausmo negu smūgio."

32:09 laidoje

Tai reiškia, kad didžiausia kliūtis yra ne kitas žmogus, o pasakymas garsiai. Kol niekas nežino, situacija lieka tarp dviejų žmonių. Papasakojus ji tampa tikra, ir kartu tikra tampa mintis, kurios bijoma labiausiai: kad pats pasirinkai tokį gyvenimą ir tiek metų jį toleravai.

Prie to prisideda ir tai, kad žmogus toksiškame santykyje nebeturi kuo pasitikrinti savo vertinimo.

„Toksiškam santykyje esantis žmogus jisai netiki savimi."

31:41 laidoje

Sudėjus abu dalykus, tie 57 procentai nustoja atrodyti kaip nežinojimo problema. Žmogus dažnai puikiai nujaučia, kas vyksta. Jis tiesiog neturi kam to pasakyti taip, kad išgirdęs nesuabejotų juo pirmiau nei situacija.

Kodėl abejonė laikosi taip ilgai

Laidoje pabrėžiama, kad toksiškumas matuojamas trukme, o ne vienu epizodu. Vienas nemalonus partnerio poelgis dar nedaro santykio toksiško, nes santykiai apskritai nėra vieno susitikimo dalykas. Tai teisinga mintis, bet kartu ji ir yra ta spraga, į kurią įkrenta abejojantis žmogus: kiekvieną atskirą kartą galima paaiškinti, o visumos jis nemato, nes gyvena joje.

Antra priežastis paprastesnė ir nepatogesnė. Tokiuose santykiuose aistra dažnai lieka labai stipri, ir žmogus ją palaiko meile. Nemaža dalis tokių ryšių apskritai remiasi trauminiu prisirišimu, o pradžia beveik visada būna gera. Pokytis ateina po kelių mėnesių ar metų, todėl patikėti, kad santykis kenkia, tenka ginčijantis su savo paties prisiminimais.

Ir trečia, apie kurią kalbama rečiausiai. Išeinant prie visko prisideda vienišumo baimė, kuri kartais pasirodo stipresnė už viską, kas vyksta namuose.

Pirmas žingsnis yra mažesnis, nei atrodo

Šitoje vietoje nuskambėjo vienintelis konkretus patarimas, kurį aš iš viso pokalbio išsinešiau.

„Reikia turėti bent vieną žmogų, kuris palaikytų."

31:05 laidoje

Ne teisininką. Ne finansinę pagalbą. Ne planą, kaip išsikraustyti per savaitę. Vieną žmogų, kuris patikėtų, nekaltintų ir priimtų. Kalbėta ir apie tai, kad išėjimas dažnai užtrunka dvejus ar trejus metus ir kad grįžimai atgal yra ne išimtis, o taisyklė, nes prisirišimą palaiko abi pusės. Tas, kuris elgiasi toksiškai, irgi nenori paleisti.

Sveikimo ženklu laidoje vadinamas ne naujas santykis ir ne pyktis buvusiam, o priėmimas. Pripažinti, kad pasirinkai neteisingai. Pamatyti, kokių ženklų nepastebėjai. Ir priimti save kaip žmogų, kuris tokį santykį patyrė.

Skaitymui abu specialistai pirmiausia siūlo Brené Brown knygą „Pažeidžiamumo galia“, ir ne todėl, kad ji apie toksiškus santykius. Ji apie gėdą ir kaltę, tai yra apie tą patį stabdį. Šalia minimos „Pykčio šokis“ ir „Ištrūk iš spąstų“, padedančios suprasti, kodėl žmogus vėl ir vėl atsiduria tokiuose pačiuose santykiuose.

Ką supratau apie savo paties klausimą

Man labiausiai užkliuvo tai, kad aš pats pradėjau pokalbį nuo klausimo, kaip atpažinti toksiškus santykius. Dabar matau, kad tai buvo ne visai tas klausimas.

Atpažinimo sąrašas naudingas žmogui iš šalies. Tam, kuris viduje, sąrašas mažai padeda, nes jis nebepasitiki savo vertinimu ir kiekvieną punktą sugeba paaiškinti savo naudai. Todėl klausimas, kurio reikėjo, yra paprastesnis: kam tu apie tai pasakei.

Ir dar vienas dalykas, kuris man kaip vyrui atrodo svarbus. Gėda čia nėra moteriška tema. Vyrai apie tokius santykius kalba dar rečiau, nes prie gėdos prisideda ir juokas, kurio jie tikisi sulaukti.

Užkliuvo ir tai, kaip laidoje apibrėžiamas lygiavertiškumas. Kai vienas poroje jaučiasi žemesnis, ginčas nustoja būti ginču ir virsta kova, kieno tiesa teisingesnė. Lygiaverčiai partneriai ieško kompromiso, kuris abiem gali būti nelabai patogus. Tai geras kasdienis matas, nes jį galima pritaikyti bet kuriam vakarykščiam pykčiui virtuvėje.

Ką su tuo daryti

Jei skaitydamas galvoji apie save, tikslas šiandien nėra išeiti. Tikslas yra vienas pokalbis su vienu žmogumi, kuris tave išklausys nesiūlydamas sprendimo.

Jei galvoji apie draugą ar seserį, tavo darbas irgi paprastesnis, nei atrodo. Ne įtikinėti išeiti ir ne sakyti, kad seniai reikėjo. Pasakyti, kad tiki, ir likti pasiekiamu tada, kai jis grįš atgal į tuos pačius santykius. Nes greičiausiai grįš, ir tai nėra nesėkmė.

Jeigu situacija pavojinga fiziškai, pokalbio neužtenka: reikia skambinti pagalbos numeriu 112 arba kreiptis į specializuotos kompleksinės pagalbos centrą.

Visa diskusija apie toksiškus santykius: https://tapkgeresniu.lt/laida/gR4xG6zq-ks