Kodėl stipriausia trauka dažnai veda į blogiausius santykius: psichoterapeuto paaiškinimas

Kai žmogaus klausiu, kodėl jis pasirinko savo partnerį, dažniausiai atsakymas būna apie tai, kaip stipriai traukė. Tarsi trauka būtų įrodymas. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis laidoje pasakė dalyką, kuris tą įrodymą apverčia.

„Kartais žmonės painioja trauką su meile."

1:26:55 laidoje

Skamba kaip banalybė, kol neišgirsti antros sakinio pusės. Jo teiginys yra ne apie tai, kad trauka nesvarbi. Jis yra apie tai, kad trauka gali būti tiksliai priešingas signalas nei tas, kurį įpratome joje matyti.

Dešimt iš dešimties kaip įspėjimas

„Jeigu yra 10 iš 10 trauka, labai dažnu atveju ten bus ne visai geras santykis, ypatingai jeigu žmogus atėjo iš disfunkcinės šeimos. Nes aš ateinu, ten jaučiuosi kaip namuose."

1:27:12 laidoje

Mechanizmas paprastas ir nuo to nemalonesnis. Jeigu vaikystėje artumas ėjo kartu su menkinimu, nenuspėjamumu ar baime, tai suaugęs žmogus tokį derinį atpažįsta kaip pažįstamą. Ramus, nuspėjamas partneris tokiam žmogui atrodo nuobodus ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad jame nėra to, ką nervų sistema išmoko vadinti namais.

Jakučionis pasakoja apie moterį, kuri turėjo vyrą ir vaikus, bet jautė, kad kažko trūksta. Paaiškėjo, kad trūko būtent toksiškumo, nes tokie buvo jos tėvų santykiai. Tai nėra kaltinimas tam žmogui. Tai paaiškinimas, kodėl valios pastangos čia taip prastai veikia: logika supranta, kad santykis netinkamas, o trauka lieka.

Kodėl išeiti taip sunku

Būtent čia yra atsakymas į klausimą, kurį girdi kiekvienas, stebintis draugės ar draugo santykius iš šalies. Kodėl neišeina, jeigu viskas taip aišku. Jakučionis sako, kad tokiame santykyje žmogus jaučia saugumą, tik tas saugumas yra ne apie ateitį, o apie praeitį.

„Tas saugumas, kurį aš jaučiu tame santykyje, jis yra apgaulingas, ir tai yra tiesiog namų ilgesys, kur tiesiog iš toksiškų namų atsinešiau."

1:53:31 laidoje

Toksiškais jis vadina santykius, kuriuose žmogus nuolat menkinamas, mažinamas ir kritikuojamas, ir atskiria elgesį nuo žmogaus: toksiškas yra elgesys, o ne pats asmuo. Prie to jis priskiria ir viešas pašaipas draugų kompanijoje, ir psichologinį bei finansinį smurtą. Kriterijus, kada juokas nustoja būti juoku, jo pateikiamas paprastas: kai antra pusė pasako, kad jai tai nepatinka, o žmogus sąmoningai tęsia.

Čia svarbu nepersistengti su etiketėmis. Jakučionis pabrėžia, kad kiekvienas iš mūsų karts nuo karto pasielgia negatyviai, kartais net netyčia, ir kad tai dar nedaro santykio toksiško. Skirtumas yra pasikartojimas ir sąmoningumas: kai žmogui pasakoma, kad taip elgtis skaudu, o jis vis tiek tęsia. Vieną pakeltą balsą ir nuolatinį menkinimą vadinti tuo pačiu žodžiu būtų netikslu ir nesąžininga abiem pusėms.

Kai kalbame apie fizinį smurtą, tai jau nebe santykių modelio klausimas, o saugumo klausimas, ir jis sprendžiamas ne pokalbiais prie kavos, o kreipiantis pagalbos. Jakučionis pats pabrėžia, kad už tokį elgesį tenka atsakyti.

Kas tada yra geras matas

Jeigu trauka netinka matuoti, lieka klausimas, kas tinka. Jakučionis nurodo tyrimą, kuris matuoja ne jausmą, o elgesį, ir daro tai stebėdamas vieną vienintelę situaciją: kaip pora ginčijasi.

„Gotmano studija buvo daryta, kur nustato 94 procentų tikslumu, ar poros išsiskirs. Būtent konflikto metu stebi, kaip jos sprendžia savo konfliktą, ir jeigu konfliktas sprendžiamas sarkazmo, įžeidimo, kritikavimo, tai pora tikrai išsiskirs."

27:39 laidoje

Man tai atrodo vienintelis pokalbio momentas, kuris duoda tikrą įrankį. Traukos pamatuoti negali, o savo paskutinį ginčą prisimeni tiksliai. Pats konfliktas, Jakučionio žodžiais, nėra blogis: pyktis dėl neteisybės yra normali emocija, ir sakinys, kad aš pykstu, nes tu tai padarei, yra sveika forma. Blogis prasideda ties sarkazmu ir kritika, tai yra ties tuo, kas ginčą paverčia nuosprendžiu žmogui.

Ką su tuo daryti

Iš viso pokalbio pasiėmiau vieną klausimą, kurį galima užduoti sau be jokio specialisto. Ar mano santykiai nepanašūs į mano tėvų santykius arba į tai, kaip tėvai elgėsi su manimi. Jeigu panašumas yra, tai dar nieko nereiškia, bet tai vieta, kurioje verta stabtelėti.

Antras dalykas praktiškesnis. Jakučionis sako, kad ribų brėžimas prasideda ne nuo užuominų, o nuo konkretaus įvardijimo, kas nepatinka, nes tikėtis, kad partneris supras pats, neverta: ne visi yra emociškai raštingi. O finansinę kontrolę jis siūlo keisti susitarimu, kai abu suneša uždirbtus pinigus į bendrą sąskaitą, iš jos biudžetuojamos bendros išlaidos, o kiekvienam lieka lygi asmeninė suma, kurios kitas nekvestionuoja.

Man įstrigo tai, kad nė vienas iš šių dalykų nėra apie partnerio keitimą. Visi jie yra apie tai, ką pasakai garsiai ir ko sau nebeleidi. Trauka nuo to nedingsta, bet ji nustoja būti vieninteliu argumentu.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/Z58zDBYplXw