Partnerio paieška yra etatas: psichologės aritmetika, kuri nepatiks romantikams

Pokalbio viduryje Genovaitė Petronienė, medicinos psichologė ir psichoterapeutė, pradėjo skaičiuoti garsiai, ir tas skaičiavimas nuskambėjo kaip kažkas iš personalo skyriaus, o ne iš kabineto, kuriame kalbama apie santykius. Aš net sustojau ir perklausiau, ar tikrai ji taip mano.

Teiginys yra toks: partnerio paieška turi tokią pačią aritmetiką kaip darbo paieška, ir kas jos nepriima, tas paieškoje užstringa. Netikėta čia ne tai, kad reikia stengtis. Netikėta yra tai, kad skaičiai konkretūs, ir kad iš jų plaukia elgesys, kuris prieštarauja viskam, ką apie meilę mums pasakojo.

Skaičiai

Petronienė aritmetiką dėliojo laipsniškai. Pirmiausia bendras santykis.

„Jeigu per savaitę eisi į vieną susitikimą, tai tu per pusę metų tiktai randi tą antrą pusę. Berods iš 10 pretendentų būna vienas potencialus."

30:58 laidoje

Toliau ji tą patį santykį pratęsė į abi puses, ir tada skaičius pasidaro rimtas.

„Jeigu iš 100 tokių 10, o iš tų 10 tiktai vienas bus geras partneris, tai reiškia 100 reikia mečų turėti."

1:36:22 laidoje

Šimtas kontaktų programėlėje virsta maždaug dešimt žmonių, su kuriais verta susitikti, ir vienu, su kuriuo verta tęsti. Jei per savaitę įvyksta vienas naujas susitikimas, o ne pakartotinis, tai visa grandinė užtrunka apie pusmetį. Petronienė tai vadina tiesiai.

„Čia darbas. Čia turi jau tokį nusimatyti vakarą, etatą po dvi valandas."

1:36:32 laidoje

Ir prideda dalyką, kuris man pasirodė svarbiausias visame pokalbyje: jei rimtai ieškai, tam pusmečiui verta sumažinti hobius ir darbus, nes paieška realiai suvalgo apie pusantros valandos per dieną. Ne metaforiškai, o kalendoriuje.

Kodėl iš to plaukia visai kitoks elgesys

Čia aritmetika nustoja būti pramoga ir pradeda kirsti į kasdienę praktiką. Jei potencialių kandidatų iš dešimties yra vienas, tai atmetimas po vieno vakaro yra brangus veiksmas. Petronienė siūlo taisyklę, kuri skamba kone biurokratiškai.

„Jeigu man vis tiek dar nors yra 51 procentas pliusų, tai dar nueit į tą antrą susitikimą."

29:54 laidoje

Ji tai grindžia savo kabinetu: pirmą kartą atėję klientai atrodo visai kitaip nei antrą, vieni arogantiški, kiti be pusiausvyros, ir beveik visada dėl įtampos, o ne dėl charakterio. Pirmas susitikimas matuoja ne žmogų, o jo nervus.

Ir tada tas pats skaičiavimas atsimuša į patį romantikos branduolį. Petronienė sako, kad daugelis meilę įsivaizduoja kaip iš karto stiprų jausmą ir laukia jo nuo pirmo pasimatymo. Ji tai vadina narkomaniniu džiaugsmu, o patį laukimą laiko pagrindine kliūtimi: žmogus, kuris matuoja pirmo vakaro intensyvumą, sistemiškai atmeta būtent tuos kandidatus, kurių, pagal jos pačios skaičiavimą, ir taip yra vienas iš dešimties.

Kur man tai užkliuvo

Kalbindamas ją gaudžiau save galvojantį, kad šitas požiūris nuima iš santykių viską, kas juose gražu. Etatas, dvi valandos per vakarą, konversijos santykis. Skamba kaip pardavimų skyriaus ataskaita, ir man tai neskanu.

Bet tada supratau, kur mano nepatogumas iš tikrųjų gyvena. Jis gyvena ne aritmetikoje, o prielaidoje, kad tinkamas žmogus turi atsirasti pats. Šita prielaida nieko nekainuoja tol, kol veikia, ir kainuoja labai daug tada, kai neveikia, nes žmogus lieka be jokio kito plano. Petronienė savo skaičius pasakoja ne tam, kad nuvertintų meilę. Ji juos pasakoja tiems, kurie jau pusę metų laukia ir nesupranta, kodėl nieko nevyksta.

Pridursiu ir vieną nemalonų skaičių iš to paties pokalbio: pasak jos, iš dešimties susirašinėjančių trys ar keturi apskritai neketina susitikti gyvai ir tiesiog leidžia laiką. Tai reiškia, kad tikroji imtis dar mažesnė, nei atrodo iš pokalbių skaičiaus telefone.

Ką su tuo daryti

Praktiškai iš šito pokalbio lieka trys dalykai. Pirma, matuoti ne jausmą, o kiekį: vienas naujas susitikimas per savaitę, ne vienas per mėnesį. Antra, į antrą susitikimą eiti tada, kai pliusų daugiau nei minusų, o ne tada, kai kažkas sužibo. Trečia, tam pusmečiui išnaudoti kalendorių taip, kaip jį naudotum naujam darbui, o ne tikėtis, kad viskas tilps į likučius.

Bet kuris iš šių trijų žingsnių yra nuobodesnis už istoriją, kurią norisi papasakoti vėliau. Tai turbūt ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jais taip retai sekama.

Visas pokalbis su Genovaite Petroniene: https://tapkgeresniu.lt/laida/2os6M9h-pm0