Kodėl skauda neapykantos komentarai: Indrės Stonkuvienės atsakymas

Iki trisdešimties Indrė Stonkuvienė į įžeidimus atsakinėdavo diplomais. Kai internete kas nors parašydavo, kad ji kvaila, ji sėsdavo ir išvardydavo, ką baigė, kur dirba ir kokius pasiūlymus turi. Šitą įprotį ji laidoje prisiminė juokdamasi, bet pati paaiškinimą pateikė visai nejuokingą.

„Iki 30 metų aš sakydavau: ne, bet kaip jūs taip galit sakyt, aš baigiau mokyklą, aš baigiau bakalaurą, įstojau į magistrą, aš esu muzikos prodiuserė."

45:28 laidoje

Stonkuvienė viešoje erdvėje dirba daugiau nei dešimtmetį, dirbo prodiusere ir televizijos vedėja, o dabar telkia dideles moterų bendruomenes. Klausiau jos to, ko klausiu beveik visų, kurie gyvena su komentarų srautu: kaip išmokti nereaguoti. Atsakymas nebuvo apie komentatorius.

„Skaudu yra tada, kai tu išgirsti ypatingai tai, ko dar nesi išsisprendęs pats su savim."

46:10 laidoje

Tai kontrintuityvi vieta. Įprasta versija sako, kad komentaras skauda dėl to, kas jį parašė: pikta, pavydi, nelaiminga. Stonkuvienės versija perkelia svorio centrą. Įžeidimas neatneša naujos informacijos apie tave. Jis tik pataiko į tą vietą, kurios pats dar nesi užbaigęs.

„Reagavau dėl to, kad pati dar nelabai žinojau."

45:50 laidoje

Ji tai sako apie save labai tiesiai. Tuo metu, kai vardydavo diplomus, kartais pagalvodavo, o gal tas žmogus teisus. Būtent ta abejonė ir vertė įrodinėti. Kai abejonės nebeliko, dingo ir poreikis atsakyti.

Kritika kaip žemėlapis, o ne kaip nuosprendis

Iš to seka praktinė išvada, kurią ji formuluoja kaip savo dabartinę taisyklę.

„Nebeįrodinėti, neįtikinėti, nes man atrodo, tai kaip tik ir parodo, kad dar neišsisprendžiau šito dalyko."

46:59 laidoje

Kitaip tariant, pats noras atsikirsti tampa matavimo prietaisu. Jeigu ramiai praeini pro komentarą, ta tema tavyje uždaryta. Jeigu sėdi vakare ir kuri atsakymą, radai savo neuždarytą vietą, ir ji ne komentatoriaus, o tavo.

Prie to prisideda antras dalykas, kurį ji vadina energijos apskaita. Savo jėgas Stonkuvienė dabar lygina su stikline, o ne su statine: anksčiau atrodė, kad jų neišsemsi ir kad galima taškytis visur.

Kodėl tai nėra vien apie internetą

Man stipriausia laidos vieta buvo ne apie komentarus, o apie žmones, kurie yra šalia. Stonkuvienė prisimena laikotarpį prieš maždaug devynerius metus, kai suprato, kad didžiulis draugų ratas buvo iliuzija ir kad jie tiesiog pasitraukė iš jos gyvenimo. Po to artimą ratą ji kūrė iš naujo, jau iš kokybės, ne iš kiekybės.

„Tas pats žmogus, kuris tau vieną sekundę ploja ir neša gėles, jisai gali kitoj rankoj turėt akmenį arba plytą."

14:52 laidoje

Tai skamba ciniškai, bet iš tiesų tai ta pati mintis kitu kampu. Jeigu ploja tie patys žmonės, kurie paskui meta, tai nei plojimai, nei akmuo nieko apie tave nesako. Belieka tik tavo paties vertinimas, o jis arba yra, arba jo dar nėra.

Stonkuvienė tą dviveidiškumą aiškina ne blogumu, o patogumu. Sakyti tai, ko nori dauguma, saugu, nes tada tave mėgsta. Pasakyti, kuo iš tikrųjų gyveni, reiškia rizikuoti būti nemėgstamam. Todėl ir plojimai nėra atlygis už tavo darbą, jie dažnai tėra atlygis už tai, kad šią savaitę esi daugumos pusėje.

Iš to seka jos pačios išvada, kurią ji formuluoja kaip atsakymą į klausimą, kas yra tikras draugas.

„Geriausias draugas tu turi būti pats su savimi, ir dėl to, kad tu pats su savimi būni daugiausiai laiko. Jeigu tu su savimi nesutarsi, tai tau bus labai sunkus gyvenimas."

54:15 laidoje

Ji priduria, kad prieš aštuonerius metus būtų atsakiusi kitaip, paprasčiau: draugas yra tas, kuris neišduoda ir palaiko. Pakeitė ne išmintis, o patirtis, kai išduoti ir nepalaikyti žmonės tiesiog išsivaikščiojo.

Kur man neužtenka

Nesutinku su viena šios minties atmaina. Jeigu kiekvienas skaudulys reiškia, kad kažko su savimi neišsprendei, tai labai lengvai virsta savikalte. Kartais komentaras yra tiesiog šlamštas, o skauda todėl, kad esi gyvas žmogus ir tą dieną pavargęs. Ne kiekvienas dūris yra diagnozė.

Bet kaip taisyklė kartotiniams atvejams ji veikia. Jeigu ta pati tema skaudina jau metus, tada tai tikrai nebe apie komentatorius.

Ką su tuo daryti

Praktinis dalykas paprastas. Kai perskaitai kažką, kas užkliuvo, klausimas ne kas jis toks, o į kurią mano vietą jis pataikė. Tą vietą galima užsirašyti. Sąrašas, kuris po kelių savaičių susidaro, yra tikslesnis savęs vertinimo įrankis nei bet koks testas, nes jį surinko ne tu, o tavo paties reakcijos.

Antras dalykas iš tos pačios laidos. Stonkuvienė laiką sau įsirašo tiesiai į darbo kalendorių ir ramybę vadina įpročiu, o ne reakcija į krizę, tokiu pat savaime suprantamu kaip dantų valymas. Tai tos pačios logikos tęsinys: jeigu skauda ten, kur su savimi dar nesusitarei, tai susitarimų laikas turi būti suplanuotas, o ne paliktas laisvai valandai, kurios niekada nebūna.

Visas pokalbis su Indre Stonkuviene: https://tapkgeresniu.lt/laida/FYeV_RSJwb0