Kaip iš tikrųjų atrodo užsikodavimas nuo alkoholio: 250 eurų, jokių injekcijų ir dešimt blaivių mėnesių

Užsikodavimas Lietuvoje yra vienas iš tų dalykų, apie kuriuos girdėję visi, bet mažai kas gali papasakoti, kas ten konkrečiai vyksta. Aš pats nežinojau. Todėl kalbindamas teniso trenerį Simą Kučą paklausiau tiesiai, nes žinojau, kad jis koduosis būdamas dvidešimt vienerių. Atsakymas prasidėjo ne nuo medicinos.

„Ten kažkoks teatras, spektaklis, ateina tipo šamanas. Spektaklis visiškas."

32:16 laidoje

Iš to, ką jis papasakojo toliau, susideda gana tiksli scena. Prieš procedūrą reikia dešimt dienų nevartoti alkoholio. Atvažiuoti reikia anksti ryte. Žmogus, pas kurį atvažiuoji, pirmiausia užsirašo, kiek geri, ir komentuoja, kaip viskas blogai. Paskui prieina su metaliniu daiktu prie veido ir užduoda vienintelį klausimą, kuris ten apskritai kažką nulemia.

„Kiek laiko nori negert? Sakau, visą gyvenimą. Metai, sakyk man. Sakau, porą metų. Gerai, dabar tu du metus negersi."

33:36 laidoje

Ir viskas. Jokios adatos, jokio preparato, jokio fizinio kontakto.

„Ten jokių fizinių prisilietimų ar kažko nieko nėra, tau nieko nesuleidžia."

34:01 laidoje

250 eurų ir dešimt mėnesių

Įdomiausia šitoje istorijoje ne tai, kad procedūroje nebuvo medicinos. Įdomiausia, kad ji vis tiek suveikė.

„250 eurų, ir aš negėriau kokius 10, 11 mėnesių. Nei lašo. Bet aš ir šiaip nenorėjau."

34:24 laidoje

Paskutinis sakinys yra visas atsakymas. Sprendimas jau buvo priimtas iki važiavimo. Už 250 eurų jis nusipirko ne valią, o datą ir liudytoją. Ritualas nepadarė nieko, ko žmogus nebuvo nusprendęs, bet padarė tą sprendimą viešą ir konkretų, o tai jau nemažai. Pats Simas dėl to lieka atviras ir sako paprastai, kad gal ir veikia, jis nežinąs.

Kam jis tai darė

Paklausiau, kaip jis apskritai priėmė tą sprendimą. Čia pokalbis pasisuko į vietą, kuri man pasirodė svarbesnė už visą kodavimo aprašymą.

„Gal čia buvo kažkam tai įrodymas, kad aš to nebedarysiu."

32:27 laidoje

Jis pats tuo metu abejojo, ar tai buvo dėl savęs. Ir tada dešimtą ar vienuoliktą mėnesį blaivybė baigėsi teniso turnyre prie alaus. Ne dėl krizės, ne dėl dramos, tiesiog baigėsi. Kai išorinė priežastis nusidėvi, konstrukcija griūva, nes po ja nieko nebuvo.

Reikia pasakyti ir tai, ką jis sako apie savo santykį su alkoholiu dabar. Jis nevadina savęs išgydytu ir nesako, kad problemos nebuvo. Jis sako, kad gali tai kontroliuoti, kad galbūt geria per dažnai, o galbūt ne, ir kad jo gyvenimui tai netrukdo. Tai nėra pergalės pasakojimas, ir kaip tik todėl juo galima tikėti.

Tas pats žmogus, kitose vietose

Jei tai būtų vienintelis kartas, kai Simas kažką daro dėl kito žmogaus žvilgsnio, istorija liktų anekdotu apie šamaną su metaliniu daiktu. Bet tas pats modelis pokalbyje išlindo dar kelis kartus. Kalbėdami apie ribas ir apie knygą, kurią jis rekomenduoja, priėjome prie vietos, kurią jis įvardija pats.

„Aš supratau, kad aš per dideles ribas buvau padaręs, kur jau iki savęs žeminimo turbūt priėjimas. To neturi būt, tu turi save gerbt. Aš turbūt save per mažai gerbiu kartais."

18:41 laidoje

Žmogus, kuris leidžia peržengti ribas iki savęs žeminimo, ir žmogus, kuris važiuoja koduotis, kad kažkam įrodytų, yra tas pats žmogus. Abiem atvejais sprendimo svoris perkeltas kitam. Ir tai paaiškina, kodėl blaivybė baigėsi be jokios dramos: nebuvo kam jos laikyti.

Tuo pat metu jis sako vieną dalyką, kuris rodo, kad skirtumą tarp tikro proceso ir jo imitacijos jis puikiai jaučia. Kalbėdami apie skyrybas, kurias inicijavo pats ir dėl kurių, jo žodžiais, vienintelių gyvenime gailisi, jis paaiškino, kodėl negali iš vienų santykių iškart šokti į kitus.

„Aš tiesiog taip nesugebėčiau, nes tas žmogus tau rūpėjo. Kaip tu gali iš karto kažkur kitur varyt?"

9:19 laidoje

Tai tiksliai ta pati mintis, tik iš kitos pusės. Skyrybose jis etapų neperšoko, nes suprato, kad peršokus nieko nelieka. Su alkoholiu peršoko, nes pardavė procesą už 250 eurų.

Mano kampas

Man labiausiai užkliuvo, kaip lengvai mes ritualą painiojame su sprendimu. Simas nuvažiavo, sumokėjo, pasijuokė viduje ir išvažiavo jau nebesijuokdamas, nes suprato, kad kažkas vis dėlto įvyko. Įvyko ne kabinete. Įvyko tas dešimt dienų iki jo, kai jis negėrė ir važiavo.

Nesutikčiau su vienu dalyku, kurį apie tokias istorijas įprasta sakyti: kad jei procedūroje nėra medicinos, tai apgaulė. Žmonės perka ne cheminę reakciją, o rėmą, kuriame savo sprendimą galima laikyti. Klausimas ne, ar rėmas tikras, o ar viduje yra kas nors, ką tas rėmas laiko.

Praktiškai iš to lieka vienas patikrinimas, kurį verta pasidaryti prieš bet kokį didelį pasižadėjimą, ne tik dėl alkoholio. Užrašyk, kam tu tai darai. Jei atsakyme figūruoja kitas žmogus, kuriam reikia kažką įrodyti, pasižadėjimas turi galiojimo laiką, ir jis baigsis tada, kai tas žmogus nustos žiūrėti. Ir atskirai svarbu: jei alkoholis iš tikrųjų valdo gyvenimą, ritualas specialisto pagalbos nepakeičia, nes Simo istorija veikė būtent todėl, kad jis jau buvo apsisprendęs.

Visas pokalbis su Simu Kuču: https://tapkgeresniu.lt/laida/4IrATyLCfLA