Kodėl sarkazmas yra baimė: Andrius Užkalnis apie aštraus personažo kilmę ir terapiją

Prieš laidą su Andriumi Užkalniu paskelbiau apie ją socialiniuose tinkluose, ir komentaruose žmonės rašė apie jį taip, lyg jau būtų su juo susipažinę. Jie pažinojo aštrų komentatorių, kuris pašiepia emigrantus ir restoranus. Tą, kurį susikūrė jis pats. Todėl paklausiau jo tiesiai: ar nesvarstai, kad galėjo būti kitaip.

Atsakymas nustebino ne tuo, kad jis gailisi. Jis nesigaili. Nustebino tuo, kaip jis paaiškino, iš kur tas personažas atsirado.

Personažas kaip gynyba

Užkalnis, žurnalistas ir rašytojas, šešiolika metų gyvenęs Didžiojoje Britanijoje ir dirbęs BBC, pripažįsta, kad aštraus komentatoriaus vaidmuo buvo jo sprendimas. Bet sprendimas, kuris atėjo ne iš strategijos.

„Jis taip pat kilo kaip tokia gynybinė reakcija, kuri atėjo iš neišterapintų traumų, iš vidinės frustracijos, tokio nelaimingumo, nerimo ir kitų dalykų, kurių tada manyje buvo daugiau negu dabar."

34:28 laidoje

Ir tada jis išplėtė mintį nuo savęs į visus mus. Sarkazmą esame įpratę laikyti protingumo ir pasitikėjimo ženklu. Užkalnis sako priešingai.

„Ironija ir sarkazmas tai visada yra tam tikra agresijos rūšis, ir ji dažniausiai yra nepatogumo, frustracijos arba baimės sublimacija."

35:16 laidoje

Paaiškinimui jis pasirinko labai buitinį vaizdą.

„Kai šuniukas loja ant visų, tai ne todėl, kad jis ant visų piktas. Jis taip daro todėl, kad jis visų bijo. Šuns lojimas yra gryna baimės išraiška."

35:33 laidoje

Tai ir yra kontrintuityvi vieta. Žmogus, kuris viešai atrodo labiausiai užtikrintas, pats sako, kad jo aštrumas buvo diskomforto išraiška. O kadangi jis turėjo gebėjimą tai išreikšti žodžiais, tas kelias jam „davėsi lengviausiai“.

Monstras, kuris gyvena savo gyvenimą

Pokalbyje paklausiau ir apie 2011 metų straipsnį „Lietuvos ryte“, kuriame anoniminis skaitytojas neva atskleidė, kad Užkalnis BBC nedirbo, o turėjo patalpų valymo įmonę su albanų brigada. Jis patvirtino, ką jau buvo sakęs anksčiau: straipsnį sugalvojo jis pats kartu su tuometiniu portalo redaktoriumi. Apie tai nežinojo net dauguma redakcijos darbuotojų.

„Davė kažkiek žinomumo, bet kaina to buvo pakankamai didelė. Su tuo straipsniu aš sukūriau monstrą, kuris pradėjo gyventi savo gyvenimą."

49:42 laidoje

Jis tai sieja su tuo, ką aktoriai vadina vieno vaidmens prakeiksmu: pasiekus tam tikrą kritinę masę, visuomenė tave tapatina su vaidmeniu, ką bedarytum. Tačiau vieną išeitį jis rado. Kai komentaruose kas nors užsipuola jį keiksmažodžiais, jis dabar atsako padėka ir palinkėjimu, ir žmonės, jo žodžiais, būna šokiruoti. Pykčio lūkestį galima nustebinti, o ne patvirtinti.

Terapija nėra vienas pokalbis

Užkalnis pas psichoterapeutą lankosi apie dešimt metų, ir, jo žodžiais, didžiausia terapijos dalis buvo apie vaikystės patirtis, kurios vėliau veikė santykius. Nueiti jį pastūmėjo keli artimi draugai, kuriems, kaip pats sako, jau buvo įkyrėjęs su savo problemomis. Apie terapijos trukmę jis kalbėjo be iliuzijų.

„Jeigu žmogus tikrai žinotų, kiek laiko užims terapija ir koks tai yra lėtas ir pakankamai sunkus, kruopštus procesas, nei vienas žmogus jos nepradėtų."

54:50 laidoje

Tikėjimas, kad užteks vieno ar dviejų apsilankymų, pasak jo, pasiteisina gal dviem trims procentams žmonių, tiems, kurie jau patys daug reflektavo. O pirmas jo paties jausmas pas terapeutę buvo ne gėda, o palengvėjimas, kai ji labai tiesiai atsakė į jo klausimą.

„Yra blogiau, negu jums atrodo, ir tęsis ilgiau, negu jūs bijot."

59:06 laidoje

Palengvėjimas, jo žodžiais, atėjo iš to, kad pagaliau žinojo, kur yra ir kokia kelionė jo laukia. Jis tai palygino su teisiamuoju, kuris laukia nuosprendžio: net ir griežtas atsakymas atneša ramybę, nes baigiasi nežinomybė.

Paklausiau, ką terapija jam galiausiai davė. Jis atsakė, kad svarbiausias dalykas, kurį išmoksta visi, nepriklausomai nuo problemos, yra tai, kad jų emocijos yra teisėtos. Niekas neturi teisės sakyti „nebūk toks jautrus“. Emocijų nepabėgsi, o pasirinkimas prasideda tik ten, kur prasideda elgesys. Man tai skamba kaip tiesioginis atsakymas į pirmą pokalbio dalį: sarkazmas yra būtent tas elgesys, kurį renkamės, kai emocijos pripažinti neišdrįstame.

Mano kampas

Pokalbio metu lyginau jį su Jamesu Gandolfiniu, kurį žmonės tapatino su Tony Soprano. Tas palyginimas man vis dar atrodo tikslus, bet po šio pokalbio matau ir skirtumą: aktorius vaidmenį gauna, o Užkalnis savąjį pasirinko pats, ir pasirinko jį iš skausmo.

Su vienu dalyku nesutinku. Jis sako, kad nėra ko gailėtis to, ko nepadarė kitaip. Suprantu, kodėl žmogui, kuris gyvena čia ir dabar, taip lengviau. Bet jo paties istorija rodo, kad sąmoningai sukurtas įvaizdis gali tapti kalėjimu, iš kurio išeiti prireikia dešimtmečio. Tai verta žinoti kiekvienam, kuris šiandien kuria sau aštrų vardą internete.

Praktinė išvada čia ne patarimas kitiems, o klausimas sau. Kai kitą kartą pagausi save rašantį ką nors labai sąmojingo ir labai piktai, verta paklausti: ko aš šiuo metu bijau.

Visas pokalbis su Andriumi Užkalniu: https://tapkgeresniu.lt/laida/0lIlpdpq2zc