Kodėl santykiuose neveikia taisyklė „duok tai, ką norėtum gauti“: Lauryno Suodaičio išvados po skyrybų

Kai Laurynas Suodaitis atėjo į studiją, nuo jo išsiskyrimo su Viktorija buvo praėję maždaug pusė metų, o jų istorija visą tą laiką nesitraukė iš žiniasklaidos. Skandalo detalių čia neperpasakosiu, jų ir taip parašyta daugiau nei reikia. Man buvo įdomesnis kitas klausimas: ką žmogus, pusmetį praleidęs su savimi, iš tikrųjų suprato apie savo klaidas.

Suodaitis pats sako, kad psichologų minimi metai atsigauti po santykių yra vidurkis, ir nežino, ar jam jų užteks. Bet vieną išvadą jis suformulavo labai tiksliai.

„Mes galvojam, kad duodami tai, ko tikimės patys, yra tai, ko tikisi kitas žmogus, ir tu gausi in return tą patį. Visiškai klaidingas mąstymas."

23:29 laidoje

Kodėl tai skamba teisingai, bet neveikia

Tai netikėta, nes „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“ yra viena seniausių taisyklių, kurių mus moko. Suodaitis sako, kad ir jį taip auklėjo tėvai: duoti, duoti, duoti. Problema ta, kad ši taisyklė slepia prielaidą, jog kitas žmogus nori to paties, ko nori ir tu.

„Mes kiekvienas ateinam su visiškai skirtingais poreikiais į santykį, visiškai skirtingo elgesio mums reikia. Tau reikia suvokt, ko nori tas žmogus, ne tik iš to, ką jis verbališkai tau pasako."

23:50 laidoje

Kitaip tariant, dosnumas, kuris matuojamas tavo paties poreikiais, gali likti visiškai nematomas žmogui šalia. Tu jauti, kad atiduodi daug, jis jaučia, kad negauna to, ko reikia, ir abu esate savaip teisūs.

Kaip sužinoti, ko žmogui iš tikrųjų reikia

Suodaitis siūlo žiūrėti ne tik į žodžius, bet ir į elgesį, ypač tada, kai žmogus išmuštas iš komforto zonos. Tokios situacijos, jo žodžiais, labai daug pasako apie tai, su kuo esi. Ir čia jis priminė dalyką, kurį žino kiekvienas, bet retas prisimena laiku.

„Tie visi pirmi pusmečiai visada būna draugeliai, aistra, mes nusileidžiam, mes šypsomės, mes euforijoj, endorfinai, dopaminai, ir paskui ateina realybė."

24:19 laidoje

Po euforijos lieka klausimas, kaip jūs tvarkysitės su nesutarimais. Suodaitis save apibūdina kaip žmogų, kuriam reikia ramaus pokalbio: kai emocijos pakyla, jis atsitraukia ir nori grįžti prie argumentų vėliau. Kai toks žmogus gyvena su temperamentingu, kuris savo tiesą gina bet kokia kaina, abu turi sąmoningai susitarti, kaip spręs klausimus. Kitaip kiekviena diskusija tampa, jo žodžiais, pilka zona, o galiausiai visas kambarys prisipildo pilkų zonų.

Duoti viską irgi yra pasirinkimas

Kad ši taisyklė pas jį ne teorinė, matyti ir iš to, kaip jis kalbėjo apie pinigus. Paklaustas apie vedybinę sutartį, Suodaitis sakė, kad jos jiedu neturėjo ir kad, esant poreikiui, tikriausiai ją sudarytų, nes užsienyje tai įprasta. Bet iškart pridūrė, kad pats to nenorėtų.

„Man nesinori kažkaip apsidraudinėt potencialiom skyrybom. Visa tai, ką aš darau, ką aš kuriu ir ką aš uždirbu, yra tik mano šeimai."

38:20 laidoje

Pats save jis šioje vietoje pavadino galbūt per naivu. Iš namų, pasak jo, išėjo su dviem lagaminais. Man tai nėra nei pagyrimas, nei priekaištas. Tai tiesiog tas pats žmogus, kuris sako, kad visą gyvenimą buvo mokytas duoti, ir kuris dabar pripažįsta, kad vien davimo neužtenka.

Klaida, kurią jis pripažįsta

Svarbiausia vieta man buvo ne teorija, o tai, ką jis įvardijo kaip savo paties klaidą. Duodamas ir nusileisdamas jis ne visada nubrėždavo ribą.

„Tikrai buvo tam tikrų vietų, kur aš, pavyzdžiui, nepasakiau ne, nors turėjau, ir tai būtų buvęs žymiai geresnis efektas."

25:02 laidoje

Jis remiasi psichologų mintimi, kad ribų nebuvimas partneriui kuria nesaugumo jausmą, ir sako, kad tai galioja abiem kryptimis. Riba nereiškia įsakinėjimo, ką kitas turi daryti. Ji reiškia, kad kitas žmogus žino, kur yra tavo „iki čia“. O jei kito elgesio negali toleruoti, tai reikia pasakyti šaltu protu ir argumentais, be emocijų.

Mano kampas

Klausydamas galvojau, kiek pažįstu gerų žmonių, kurie santykiuose jaučiasi neįvertinti būtent todėl, kad duoda labai daug. Jie tikrai duoda. Tik ne tai, ko iš jų laukiama. Du dalykus, kuriuos Suodaitis įvardijo atskirai, aš matau kaip vieną ir tą pačią klaidą: duoti tai, ką norėtum gauti pats, ir nesakyti „ne“, kai reikia. Abiem atvejais žmogus bando būti geras pagal savo vidinę taisyklę, užuot pažiūrėjęs, kas iš tikrųjų vyksta su kitu.

Nesu tikras, ar tokias išvadas galima padaryti neperėjus to, ką perėjo jis. Bet jas galima bent jau išgirsti anksčiau.

Ką su tuo daryti

Vietoj klausimo „ką dar galėčiau duoti“ verta paklausti antros pusės tiesiai: kada paskutinį kartą jautėsi tikrai pastebėta ir ką tuo metu darei. Atsakymas dažnai būna ne tas, kurio tikiesi, ir būtent todėl jis vertingas. O jei jūsų ginčuose irgi kaupiasi pilkos zonos, verta ramiu metu susitarti ne dėl to, kas teisus, o dėl to, kaip apskritai spręsite nesutarimus.

Visas pokalbis su Laurynu Suodaičiu: https://tapkgeresniu.lt/laida/KhgSxyks-GU