Kodėl kai kuriems žmonėms lengviau mesti visiškai nei gerti saikingai

Klausiau Mariaus Jovaišos apie veganystę, o gavau atsakymą apie charakterį. Paklausiau, kodėl sprendimas buvo toks drastiškas, juk galima tiesiog valgyti mažiau mėsos. Jis atsakė, kad tokiems žmonėms kaip jis mažiau neveikia. Ir tada ta pati logika persikėlė į alkoholį, į cigaretes, į viską.

Tai kontrintuityvu, nes beveik visi patarimai sako priešingai. Mažink po truputį. Nekelk sau neįmanomų sąlygų. Leisk sau vieną taurę per savaitę. Jovaiša sako, kad būtent ta viena taurė ir yra sunkiausia dalis.

„Kada tu esi maksimalistas, tu ieškai sprendimo, kuris yra gana kategoriškas."

46:48 laidoje

Kodėl saikas kai kam brangesnis už nulį

Mechanizmas, kurį jis aprašo, labai paprastas ir dėl to įtikinamas. Saikas reikalauja sprendimo kiekvieną kartą iš naujo. Kiekvienas vakaras, kiekvienas susitikimas, kiekvienas pasiūlymas tampa atskiromis derybomis su savimi. O derybos, kuriose viena pusė labai nori pasakyti taip, ilgainiui baigiasi tuo pačiu.

„Tokiems žmonėms kaip aš šitas variantas netinkamas, todėl kad tada tos ribos pradės vėl greitai blukti."

47:10 laidoje

Nulis tų derybų nebeturi. Sprendimas priimtas vieną kartą, o toliau lieka tik jo laikymasis. Jovaiša tą pasako vienu sakiniu, kuriame girdisi, kad jis tai jau kartą pralaimėjo ir žino, kaip prasideda.

„Nulis yra nulis. Viena taurelė? O kodėl ne pusantros tada?"

47:22 laidoje

Tai neįvyko per vieną dieną

Svarbu pasakyti tai, ko iš tokių istorijų dažniausiai nelieka. Jovaiša nepasakojo apie vieną rytą, kai viskas pasikeitė. Iki trisdešimties buvo vakarėliai, alkoholis ir cigaretės, o paskui buvo eilė bandymų, iš kurių dalis nepavyko.

„Tokių pabandymų sėkmingesnių, mažiau sėkmingų buvo, ir vis išliko noras galų gale atsikratyti tų nesąmonių."

25:05 laidoje

Pasikeitė ne nuo sprendimo, o nuo pakaitalo. Jo atveju tai buvo bėgimas, kurį jis pats vadina ne sportu, o fizkultūra. Pradžioje, prisipažįsta, buvo net fanatizmo: metai ar dveji, kai bėgti reikėjo kiekvieną dieną bet kokiu oru, nes atrodė, kad praleista diena viską sugriaus.

Ir dar viena dalis, kurios nenoriu nukirpti, nes ji švelnina visą teiginį. Jovaiša sako, kad po daug metų be alkoholio žmogus gali grįžti prie saiko ir su juo susitvarkyti. Nulis jam nėra amžina religija. Tai priemonė tam etapui, kai riba dar neišlaiko svorio.

„Vėliau, kada tu negeri dešimt metų ir daugiau, jau tu esi tikras, kad išsikapstei."

47:32 laidoje

Ta pati taisyklė lėkštėje

Kad tai ne vien apie alkoholį, matyti iš mitybos. Dvejus metus Jovaiša buvo šimtaprocentinis veganas, ir pats sako, kad rinkosi ne dėl ideologijos, o dėl sveikatos: nuo mažens jautri virškinimo sistema, daug bandymų riboti ir skaičiuoti, kol užsikabino už knygų, siūlančių kategorišką liniją. Būtent kategoriškumas jam ir tiko, nes vėl nereikėjo kiekvieną kartą derėtis su savimi.

Įdomiausia dalis buvo apie aplinką. Jis pasakojo, kad po sprendimo nustoti gerti kelis mėnesius tvyrojo keistumas: draugams atrodė, kad dabar nebepakelsi nei šampano taurės. Ir čia jis pasako taisyklę, kuri, mano galva, ir laiko visą šitą kelią.

„Labai svarbus dalykas yra nepropaguoti, neskleisti ir nepasijausti veganų misionieriumi."

52:48 laidoje

Vietoj to jis siūlo formuluotę, kuri nuima įtampą nuo visų prie stalo: pasakyti, kad eksperimentuoji, kad tyrinėji. Ne amžinas įžadas, o bandymas. Žmonės tokį atsakymą priima daug lengviau nei deklaraciją.

Kur man tai kliuvo

Man šitas pokalbis buvo nepatogus, nes aš pats esu iš tų, kurie mėgsta susitarti su savimi dėl vidurio. Ir girdėdamas Jovaišą supratau, kiek energijos tas vidurys kainuoja. Ne pats alkoholis ar cukrus, o nuolatinis skaičiavimas galvoje: šiandien galima, rytoj jau ne, o poryt juk šventė.

Nesutinku su viena vieta. Jovaiša kalba taip, tarsi charakterio tipas būtų duotybė: esi maksimalistas arba ne. Aš manau, kad čia dažniau lemia sritis, o ne žmogus. Tas pats žmogus vienur puikiai laikosi saiko, o kitur neturi jokių stabdžių. Todėl praktiškai svarbu ne tai, koks tu esi apskritai, o tai, kurioje srityje tau nulis kainuoja mažiau nei derybos.

Ką su tuo daryti

Jeigu jau kelintą kartą nepavyko mažinti po truputį, verta patikrinti prielaidą, o ne save. Pabandykite atskirti, kur jūsų riba laikosi savaime, o kur kiekvienas kartas yra atskiras ginčas. Ten, kur ginčas kartojasi, nulis greičiausiai bus lengvesnis už saiką, nors iš šono atrodo drastiškesnis.

Ir antra: nulis be pakaitalo ilgai neišsilaiko. Jovaišai tai buvo bėgimas. Svarbu, kad vietoje įpročio liktų ne tuščia vieta, o kažkas, ko iš tikrųjų laukiate.

Visą pokalbį su Mariumi Jovaiša apie „Neregėtą Lietuvą“, santuoką ir investicijas rasite čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/oQd-l8PBHqc