2 kovo 2025
Apie šią laidą
Transkriptas
Visi startuoja labai, labai garsiai, bet išnyksta labai tyliai. O aš patekau į teliką nuo sofos. Buvom mes pirmieji berniukai iš gatvė. O rimtai? Jūsų gyvenimas toks bevertis, kad jūs jį taip švaistot? Gali būt dar didesnis smegenyse. Televizijos laidų vedėjų, tuomet Sovietų Sąjungoj buvo ko gero, mažiau negu kosmonautų. O jūs 99 metais gaunat baudą ir naglai sumokat ją centais. Skirkit kekšio nuo žmonos. Labas vakaras, mieli susirinkusiejs. Penktadienis ir tada tu važiuoji. Nepamirškite paspausti prenumeruoti mygtuko, uždėti laiko ir parašyti komentarą.
O tuo tarpu tie, kurie nemėgstate tokių intarpų kaip šis ir nenorite matyti reklamos, galite tapti nariais. Tiesiog paspauskite join mygtuką mūsų YouTube kanale. Prisidėkite vieno kavos puodeliu per mėnesį ir matykite visą turinį savaitę anksčiau be jokių reklamų. Ateinu, atsisėdu į Grimą, sako, bet kad čia ne Valinskas. Kodėl Valinskas? Sako, pas mus parašyta, kad laidoj Valinskas bus. Sakau, nu kažkiek panašumų yra jaunesnė versija, sakau, bet turbūt sukeitė kažką. Tai jo, jis mane kvietęs yra, bet sakiau, kad negaliu, nes nes užimta filmavimai vakar buvo, tai paprasčiausiai sakau kitam kartui, tai jie matyt neišbraukė.
Nu jinai taip žiūri, sako, čia ne Valinskas, tikrai. OK. O jūs prisimenat, kada am jau nusprendėt, kad reikia atsisveikint su plaukais? O aš anksti pradėjau palikt, man buvo dar 18. Jau pradėjo jie aukštėt kakta. Tai jau po to kiek man buvo? Apie 30 metų. Po po po 30. Bet čia sąmoningai užbėgot įvykiam už akių, kai žinot būna a pasilieka tokią juosta plaukų atsiaugina ir tada šukuoja, slepia tą plikę. Aš niekad dėl to nesakau galvos. Tai man nežinau, toks keistas jausmas viduje, nes aš a jus visą laiką matydavau ekrane nuo pat nuo pat jaunystės ir tiek daug klausęs esu jūsų įvairių interviu, kur jūs na taip griežtai atsiliepiatėt apie įvairius vedėjus jaunuosius ir panašiai.
Ir aš, nu, tokį jauduliuką jaučiau prieš ateidamas čia kalbėti su jumis, nes man tokia kaip labai sveika. Taip, labai gerai, bet man patinka tokie iššūkiai. Labai smagu. Tai a sveiki, Arūnai, sveiki. Sveiki žiūrovai. Malonu jus labai čia matyti. Abi pusėj. Ačiū labai. Ačiū, kad atėjot. Ačiū, kad sutikot. A ir žinot, aš važiuodamas šiandien pagalvojau, kad jūs, na, man jūs asocijuojatės su televizija, nes jūs ten, atrodo, daugiausia laiko esat praleidęs ir buvot vienas iš startuolių a Lietuvoj.
Na, bent jau sakyčiau, kad netgi nemažos dalies kanalų ir kūrėjas, ir dalyvis, nes, e, TV3 dar nebuvo, buvo Tele3, mes dirbom, po to, aišku, Litpoly Inter TV, kuri tapo LNK Baltijos televizijoj, Lietuvos televizijoj dirbom, pradėjom. Tai žodžiu, turbūt nelabai yra televizijų, kuriose nebūčiau dirbęs. Nu tai va, tai sakau, startapas. O klausimas toksai, o jūs dar televiziją pats žiūrite? Aš pasižiūriu visą laiką a projektus, kurie startuoja nauji. A peržiūriu visą laiką startavusius naujų sezonų projektus, nes kai kuriuose reikia reikia suspėt pažiūrėt, nes visi startuoja labai labai garsiai, bet išnyksta labai tyliai.
Tai paskui net nepastebi, kad tos laidos nebėra, kad jinai iš viso buvo kažkur. Tai ane? Taip, taip, taip. A, bet, pavyzdžiui, dabar aš girdžiu tokį trendą, kad jaunimas maždaug sako: "Aš tai teliko nežiūriu" arba: "Aš jau irgi televizijos nežiūriu, man užtenka ten YouTubeo, Netflixo." A jūs pats kaip žmogus, kuris esat televizijoj, jūs tikrai vat skiriat laiko tai darbiniais tokiais klausimais, kad pažiūrėt, ar turit mėgiamų kažkokių laidų, ar ten būtinai žinias reik pasižiūrėti, ar taip televizijoj kaip ir daugiau esat užkulisuose, pats kaip darbo įrankį naudojat?
A kaip darbo įrankis, be jokios abejonės, nes tu turi žinot kontekstą, kuriame esi, kaip sakyt, jeigu jau tu plauki upe tam tikra, tai tu turi žinoti maždaug, kurioj vietoj vietoj esi orientuotis. tarp krantų. A, bet be jokios abejonės yra informacija, žinios, nors vis daugiau tos informacijos gaunam iš portalų, bet tie žmonės, kurie sako, kad mes nežiūrim televizijos, tai jie šiek tiek save apgauna, nes jie vartoja televiziją, kitą produkciją, kitą formą, nes tas tai, kad tu nešiojiesi telefoną ir jame žiūri, tai yra mažas televizoriukas.
Tiktais tu iš esmės, e, gaišti laiką žiūrėdamas ten visokius ten nesąmones, rilsus, skrolini ten dar kažką ir kai paskui pasižiūri, kokiam mėšlui žmonės išleidžia ne tik sekundes, valandas, dešimtis valandų laiko, tai klausimas, o rimtai jūsų gyvenimas toks bevertis, kad jūs jį taip švaistot? Mhm. Tai vat šitoj a aišku televizija nemaža dalim a kai kurių žmonių, ypač vienšų pagyvenusių, tai yra kaip naminis augintinis, kuris vat įjungia ir jisai burzgia kažką tau tau tau ramiau fone taip tvarkytis ramiau namie iš karto atrodo, kad kažkas dar yra namuose.
Taip, taip, taip. lyg su kažkuo gyventum, jeigu esi vienišas, pavyzdžiui, tai tikrai. Bet šiais laikais iš tiesų tu gali tapti tu gali tapti savo programų direktorium, nes tau nereikia, kad tą visą televiziją tau kažkas būtų sudėliojęs. Jeigu tu turi, kad ir tą patį šviesolaidį arba dar kitus ten, sakysim, užsisakęs paketus, tu gi gali pasidaryt netgi savo savo a peržiūrų laiką. Taip, tu gali atsisukti atgal laidą. Taip, taip, taip. Dabar nebėra tos priklausomybės, kad turi būtinai a 8 taip ir ne laida, turiu būtinai grįžti pasižiūrėt, nes kitaip aš praleisiu.
O kokia pradžia buvo nežinau. Taip, bet televizija vis dar išlaiko savo tą funkciją, apie kurią kai kurie net nepagalvoja, bet jinai realiai yra tai, kad jinai vienija, ne taip, kaip sakysim internetas arba visi kiti, bet tarkim vienija kada jeigu vyksta kažkokios, na, olimpinės žaidynės, krepšinis, Mhm. Tai visi tiesiogiai ir žiūri, jinai suvienija, nes, pavyzdžiui, serialas, jisai gali būt pažiūrėtas anksčiau, vėliau, bet jau tos varžybos tiesioginės arba ta pati Eurovizija, sakysim, vyksta dar kažkas, tai jinai tą funkciją išlaikiusi ir manau, kad ir išlaikys.
Kitaip nebus. Geras aspektas. Televizija turi tą privalumą dėl tiesioginės transliacijos. Taip, kas būtent vienija. Taip. Ir tie, kurie sako, kad aš nežiūriu televizijos, bet aš aš žiūrėjau tą pačią, sakysim, transliaciją rungtynių per per savo kompą. Tai yra tas pats, tas pats televizorius, tiktais kita modifikacija nesikeičia. Taip, tiesioginis eteris, gerai paminėjot, visai neseniai vyko Mama apdovanojimai. Nu taip, ir aš pats nelabai daug žiūrėjau, pamačiau kelis kadrus, bet girdėjau, kad ir jus šiek tiek ten paraustino, bet kaip sakot, jau buvo ten skaičiau komentarus, kad jūs buvot sutaręs ir su Tylo susiskambinęs, a, kad viskas buvo ten suvaldyta.
Bet visgi po šitų apdovanojimų internete labai pasiskirstė žmonės į dvi grupes. Vieni menininkai, tie aktoriai, dainininkai buvo prieš patyčias ir skaitė, kad šiek tiek buvo perlenkta lazda. A kiti skaito, kad, na, čia labai fainas, linksmas formatas. Kokia jūsų nuomonė, ar mes ne per daug visur kišame tą m rausto kultūrą į visas įmanomas laidas ir nišas ir tai yra tampa norma pasityčiot ar visgi nu gal yra kiek jau peržengta riba? A vienas dalykas, kaip mes įvardinsim, nes patyčių riba kiekvieno žmogaus yra suvokiama skirtingai.
Jautresni žmonės. Ojojojojojoj. E, vienas dalykas, ar tai buvo, e, pasišaipymas, ar buvo patraukimas per dantį, ar tai buvo pasityčiota? A, turbūt kiek žmonių, tiek bus ir nuomonių. Man asmeniškai ten tikrai niekas neužkliuvo. E, ir aš ten nemačiau nieko tokio baisaus ir tragiško. Kita vertus, aišku, visi sako, nepatinka, perjunk kanalą, bet a pasižiūrėjus, kaip, tarkim, m britai tie patys šaipydavosi iš savo amžinatį į karalienes, tai va ten tai mums atrodytų baisios patyčios. A, lygiai tas pats buvo, kai mes pradėjom parodijuoti.
Vytautas Šerėnas amžinatėlis pradėjo dviračio šou laidoje parodijuoti Vytautą Landsbergį. Oi, kas ten tiktai nebuvo. Mes gaudavom laiškus iš viso iš vadovai televizijos gaudavo, kad čia va čia taip patyčios, taip negalima, kaip jūs galit sau leist? Jie taip bandė, bandė, bet suprato, kad nieko, kad nieko neišeis, niekas čia ne nepasidarys. Tai tada ir nusprendė, kad ai, numojo ranką. Tai šitoj vietoj mes jau buvom apkaltinti tais dalykais dar seniai, dar praėjusiam 1000 1999isia metais. Mhm. Tai va tada buvo tas, sakysim, sakymas, kad va čia pagimdė dvirčio šou laida patyčių kultūra iš iš politikų.
Be abejo, visa, kas yra blogiausia Lietuvos televizijose, tai yra yra mūsų darbas. Tai reiškia komikai gali būt ramūs. Visą pagrindą uždėjot jūs. A vienas dalykas, kad matot yra viena problema. Aš neseniai buvau laidoj ir ten viena iš vedėjų buvo komikė Vita Žiba. Talentinga mergina tikrai, bet jinai atėjo į teliką iš scenos, kur tas bendravimas akis į akį su publika, kur ten gali pasirinkti vieną sau subjektą ir su juo ten šnekėt, apie jį kalbėti, jį tenais pašiepti dar kažkaip, visi juokiasi.
Na, toksai yra žanras. Televizija yra kas kita. Ir dabar, kai aš kalbėjau su Justinu, jisai jos partneris yra laidoj "Gero vakaro šou, tai sakau, kaip jums sekasi dirbti?" Mums dabar reikia a tiesiog ją atpratint, kad jinai skirtų žanrus, kuris tinka scenoj, vakariuškoj, vakarėlyje, o kuris tinkas būtent būtent čia toj salėj, bet mes čia filmuojame laidą. Tai vat čia yra esminiai dalykai. O turit omeny tai, kad žmogus, kuris ateina į tą standupą, jisai giingai pasirenka eiti į standapą, kur jisai žino, kad gali būti, jog jį pasirinks ir iš jo šiek tiek pasijuoks.
Jisai sąmoningai priima tą sprendimą. Bet, pavyzdžiui, a, sėdi kažkoks menininkas, a, prie televizoriaus, a, tą vakarą žiūri mamos apdovanojimus, jisai sau ramus galvoja, kas ten apie mane kalbės ir ten sako ten, nežinau, kad talento neturi. A ir toks iš dangaus bam ir sako: "Nu, bet tu pats kaltas, tu gi viešas, dėl to mes iš tavęs galime tyčiotis. Mes, a, ne, ne, jie nesako, mes iš tavęs galim tyčiotis." sako, mes galime tiesiog apie tave kalbėti, pasišaipyti, nes jeigu pasakys tyčiotis, reiškia, jie pripažins, kad jie propaguoja patyčio neturėtų būti kažkoks tas raustas abipusis, kada yra galimybė ir atsakyti.
Nu vat kaip a jeigu aštuntą mylę pažiūrėtume, ane, ten kai tie betlai būdavo a ir raustose jie vienas kitą raustina, tai jie vis tiek turi galimybę atsakyti. O čia gaunasi, kad tu atsakyt negali. Iš tavęs pasijuokia, bet tu atsako jokio negali duoti ir tada tas juokas jau nueina toks kaip į vienpusis ir tiesiog tenka suvalgyti. O jeigu esi, kaip vat sakėt, jautresnis, matot, ko gero, tie dalykai, jie jau anksčiau buvo Lietuvoje ir čia nieko nieko ypatingo.
Aš minėjau, kad a prasidėjo dar nuo nuo dviračio šou, kai pradėjo, kai mes tapom politinės satyros laida, tai vieni suvokia, kad tai jų vaizdavimas, būtent jų personažų vaizdavimas satyrinėj laidoj. Čia yra pasityčiojimas iš jų, kad taip negalima. E, kiti iš to padarė netgi bizniuką, kaip Viktoras Ospask, agurkus išleido, geras vaizdelis. Paskui jam uždraudė tai daryti Seimo etikmat misija, kaip mes vadinam. Tai tada jisai atėjo pas mus, paprašė, kad mes sutiktume, kad Remigijus Vilkaitis, kuris vaidino jį, a, nusifotkintų ir uždėtų jį ant tų agurkų.
Tai personažas pato. Tai matot labai žmonės skirtingai į tuos dalykus reaguoja, bet politikai iš tiesų yra vieši asmenys ir šiek tiek žmonės painioja. Matot a meno žmogus, jeigu jisai ir žinomas, tai yra du skirtingi dalykai: žinomumas ir viešumas. Tai, kad aš žinau šį žmogų, dar nereiškia, kad jis yra viešas asmuo. Žinomas ir viešas yra skirtingi dalykai. Kur atskirtis? A, nes dabar traktuoja, kad jeigu tu turi atvirą Instagramą su 10.000 ar 100.000 tū sekėjų. Viskas, tu esi viešas a žmogus, apie kurį galima rašyt, kalbėt.
Vienas vienas iš kriterijų būtent yra toks, nes tu pats save viešini, tu, na, tu esi pats kaip žiniasklaidos priemonė. Bet gerai, tai reiškia visi, kas turi savo Instagramus atvirus, nepričius, visi yra vieši tada, nes o kur atskirtis, kiek čia tų sekėjų turi būti, a, kad jau negalėtų apie tave viešai kalbėti. Va čia, žinot, tas toksai atsiranda jau dabar šiais laikais, kur tai reiškia, visi absoliučiai yra vieši. Apie visus mes galim rašyt ir kalbėt. A jūs kalbat apie, a, fizinį būvį, aš kalbu apie teisinį statusą.
Tai va čia reikia skirti. Aha. Yra skirtingi dalykai, nes viešas asmuo teisine prasme jisai skiriasi nuo to, kad gerai, tarkim, aš nerašinėju į, tarkim į ten Facebookus dar kažkur tų sekėjų, nežinau, kiek reikia turėt, bet jeigu kažkas net ir neturi tų visų dalykų, visų šitų, sakysim internetinių žaisliukų, ten tų a žvejojimų įsekėjų, bet jis Jis yra žinomas, jis garsus žmogus. Tarkim, tas pats koks nors ten režisierius ar dar kažką. Tai ar jisai viešas? Ne. Mhm. Jisai žinomas.
Iš tiesų žinomas kaip menininkas, kad ten sukūręs ir tokį ir tokį filmą. Viskas yra gerai. Bet ar mes galime jį imtiiniu? Va, čia yra moralinis klausimas. Žinot, teisė yra toksai dalykas, kad teisė visuomet eina iš paskos visuomeninių santykių. a anksčiau atsiranda santykis visuomenėje ir tik po to atsiranda būtinybė jį sureguliuoti teisinėmis priemonėmis. Tai vat mes dabar atsirandame tokioje visuomenės būsenoje, būklėje, apie kurią mes, sakysim, kai stojau į teisę 84, negalėjom net pagalvoti, nes tokių santykių net nebuvo.
nebuvo dar net dar net peidžeris nebuvo atsiradęs, kuris jau išnykęs ir net fakso aparatas dar nebuvo atsiradęs, kuris buvo kaip stebuklas, nes tu įkeši Vilniuje popierių ir tau Klaipėdoj išlenda kopija. Taip, dar tokia a plono popieriaus tokio vidaus rulonėlį tai buvo kur reikia nuplėšti. Jo, vau, stebuklas. Taip, taip. Tai vat tie santykiai pagal technologijas dabar jie vystosi labai labai smarkiai ir atsiranda būtinybė a teisėti tuos dalykus reguliuoti. Tai vat kai kuriose vietose teisė dabar jau turi tą būtinybę, bet suvokiame a teisinės normos, jos atsilieka nuo visuomeninių santykių, jie eina priekyje ir jų buvimas pagimdo būtinybę juos sureguliuoti.
Reiškias, mūsų dar laukia reguliacija, nes kol kas dar a žinot su tais įvairiais video, kur ten kažkas tai kažką pridarė į keptuvę suvalgė ar dar kažką, nu tiesiog tokio turinio yra, kuris yra neatsakingas ir panašiai. Jį kažkaip reiktų reguliuoti, bet jisai yra prieinamas ir matomas visų. Taip, bet žiūrėkite, kaip prasidėjo mobilūs telefonai, atrodė čia tas tokia era, naujai iš Aušo, sprogimas, galimybės, nes mūsų laikais tai tu skambindavai, skambindavai kur. Tarkim, aš skambindavau Ingai Valskienei dar tada Kartavičiūtei į Klaipėdą, e, iš kažkokios ten pašto budelės, bet aš skambindavau juos bendrabučio budinčijai ir prašydavau pakviesti Kartavičiūtę į šešto kambario.
Tai aš skambinavau kažkur. Šiais laikais mes jau seniai neįsivaizduojam, kad gali būt kitaip. Mes skambinam kam? Ne kur, o kam. Tai pasižiūrėkit, kai šitas dalykas prasidėjo, atrodė, kad čia oi tas progresas, kuris dabar jau čia kaip duos ir tada atsirado būtinybė jį stabdyti. Yra šalių, kurios jau uždraudė moksleiviams iki tam tikro iki 16 metų Australija, man atrodo, uždraudė visiškai. Taip, taip. Ten Brazilijoj yra tokių variantų. Lietuvoje yra netgi mokyklų Akmenės rajone. Man atrodo, dabar buvo eksperimentinis dalykas.
Dabar ir visam lyg rajone moksleiviams yra uždrausta mokyklos metu turėti mobiliuosius telefonus. Jie ateina, palieka spintelė ir viskas. Tai atsiranda reguliavimas, nes tas nereguliuojamas beprotiškas dalykas, jis veda prie ne prie progreso, o prie regreso. Nes vaikai pertraukų metu jie nemato ne tai, kad saulės, jie nemato savo klasiokų akių, nes jie viską va čia žiūri visokias nesąmones. tai su klasioku susirašinėja per telefoną, nors šalia sėdi. Taip, apie tai šneka. Ir man labai patiko, kad ne visi tėvai buvo.
A skaičiau apie tą a vieną iš Akmenės rajono mokyklų. Ne visi tėvai pritarė, bet buvo labai aiški, labai aiški direktorės nuostata, kad jeigu tikrai jūs turit tokį kategorišką prieštaravimą, mes nieko negalim padaryt. Jūs galit rinktis kitą mokyklą. Aš girdėjau, kad dabar irgi nori ir Vilniuj jau įvesti tas dėžutes kažkokias ten sukurti, kur visi paliktų telefonus, užrarkintų ir pamokų metu nieks neturėtų telefono. Bet čia aš sveikintinas toksai sprendimas, bet žinot, mes kalbam apie mokyklą visai neseniai sėdžiu su draugu kavinėj ir jisai sako: "Tu žinai, mes su žmona santykiuose įvedėm naują tvarką."
A aš nuo 9 vakarų nusipirkau tokį seifuką, vadinasi phone locker. Mhm. Ir mes ten sudedam telefonus ir aš tiktai žinau PIN kodą ir užrakinam ir sako iš karto pasidarė namie daugiau meilės, šilumos, nes nebesėdim telefonuose. Netgi suaugę jau pradeda tokią kontrolę namie daryti, nes, na, tiesiog tas telefonas, jisai užvaldo kažkaip. Tu jame ten leidi tą laiką nepastebimai atrodo bendrauja, bet va čia telefone kažką skaitai. Nu, toks gaunasi multitaskinimas, kuris nei čia, nei ten. A mes namuose kažkaip seniais esam.
E, ne tai, kad sutarę, bet mum nereikia seifų. Seifuose aš laikau ginklus, ne telefonus. A, tarkim, aš apskritai nelabai nebent kai ten važiuoji, kai turi to laiko, pasižiūri, kas atsiuntė kokį emeilą. Man telefonas yra skambinimo priemonė. A, jeigu man reikia dirbti, aš pasiimu kompiuterį ir kai aš esu su kompiuteriu, aš jaučiu, kad aš kažką darau, rašau, dirbu. A telefonas man tos funkcijos neatlieka ir aš nepainioju. Či yra toks labai senas, pakankamai brutalus, bet labai aiškus posakis.
Skirkit kekšę nuo žmonos. Tai va čia lygiai taip pat ir, na, mūsų namuose vienijimo funkciją atlieka televizorius, nes mes turim savo mylimiausius ten, sakysim, mėgstamiausius filmus, laidas. E, Inga, e, jinai nublūdus dėl detektyvų, ten, jinai jeigu kai žiūri, tai atsisuka ir taip toliau. Bet telefonas pas mus namuose nereikia jo slėpti į seifus, nes ir jai, ir man telefonas yra darbo paskambinimo priemonė, o darbo priemonė yra kompiuteris. Taip. Kas būtų, jeigu sujungtum ugnį, meilę ir perų? Perų tai vadina inkų meilės augalu, kuris šimtmečius stiprina aistrą.
Ir kas svarbiausia, tai ne tik egzotiškas pavadinimas, bet ir mokslu pagrįstas būdas pagerinti kraujotaką, ištvermę ir hormonų pusiausvyrą. Superfoods makai maisto papildas, kuris įjungs vietoje galbūt norimą taip režimą. O dabar dar geresnė naujiena visiems jums su kodu tap geresniu per svetainę www.manoistinė.lt įsigyk šį papildą su 30% nuolaida. Jauti, kad trūksta ugnies, išmėgink Superfoods maką. O mes grįžtam atgal į pokalbį. Aš dar norėčiau šiek tiek nusikelti į jūsų praeitį į televiziją, nes kaip ir minėjot pradžioj, esat startuolį su televizija visuose kanaluose.
A, o kaip prisimenat savo tą pirmą dieną, vat tą momentą, kai šitas visas startapas, kurį jūs darėte visose įvairiose televizijose klikino, kai supratot, va čia yra biznis, va čia reikia daryti, nes, nu, vis tiek jūs nuo kažko pradėjot, bet ta diena, kai supratot, kad čia yra tai, ką reikia daryti, žinokit, čia buvo gerokai anksčiau, nes televizija atsirado po to, ką mes dirbom scenoje, mes koncertavom su šou grupe Dviratis ir mūsų tas populiarumas, sprogimas, jis buvo nuo televizijos prasidėjo.
Buvo toksai agidirgadų konkursas savo laiku, kurį rodydavo balandžio pirmąją dar sovietinėj Lietuvoj. A tai gatvės ištuštėdavo ir kaip juokauju, kad jeigu būtų tuomet matuojami reitingai, tai procentų būtų 150. Mūsų trijuliai pasiūlė ne tik dalyvauti, nes mes jau su nauja programa, kaip dalyvavom, mum pasiūlė tą visą konkursą vesti. Įsivaizduoji, tiesioginiame eteryje Tarybų Lietuvoj. Kiek jų metų buvo tada? A 22 gal. Ir kaip j kaip kaip buvo tas jausmas 22 metų gauti tokį pasiūlymą vesti tiesiogiai netri? Tai atrodė kažkas tokio, lyg mes gautume kvietimą skristi į kosmosą, nes kaip mes juokaujam, kad televizijos laidų vedėjų tuomet Sovietų Sąjungoj buvo ko gero mažiau negu kosmonautų.
Bet tais laikais, žinant tą visą patį, sakysim, tą pačią struktūrą, a, cenzūrą ir visą kitą, kuri dar buvo gyva, jinai realiai gyvavo. Čia buvo 87 metai, įsivaizduokit. Taip. Tai jo, bet jau buvo prasidėję tie judėjimai, jau buvo netgi jedinstvo judėjimas, tas atsiradęs, kuris tas prorusiškas Ivanova vadovaujamas jau buvo jau kvepėjo pavasariu laisvės, bet pati sistema veikė taip, kaip anksčiau. O ką reiškia veikia sistema? Tai tarkime turėjot pasiruošę juokelius, a jus tikrindavo, kas per juokeliai, pertikrindavo, ar gali tą eteryje kalbėti, ar ne?
A buvo viskas surežisuota ir sukontroliuota. A taip jau turėjo būti, bet mes jokios improvizacijos. Ne, vat taip turėjo būti, bet mes sau leidom pasakyti, nes tada jau atsisakė atsirado daugiau laisvo šnekėjimo ir taip toliau. E, jau prasidėjo kalbos mitinguose, jau prasidėjo, jau buvo įvykę pirmieji roko maršai, a, ir jau tas kalbėjimas buvo šiek tiek atlaisvintas, bet pati sistema veikia vis tiek, nes, tarkim, kai mes pakliuvome apskritai į televiziją, kai aš atėjau su su žaidimu taip ir ne, kuris buvo tas pirmasis, tai mes buvome vadinami berniukais iš gatvės, nes patekti į kažkokią laidą ten pavesti trumpai vienkartinį.
Tai buvo vienas dalykas, bet pasirašyt kontraktą ir kurti laidą toj sistemoj galėdavo tiktais baigė žurnalistiką, praėję patikrinimus ir taip toliau, ir taip toliau, taip toliau. Sistema dar veikia sovietiniais metodais. O čia kelinti metai buvo, kuomet jūsų laida? Taip ir neatsirado. 92ji. Tai taip, taip. Tai jau buvo jau po nepriklausomybės jau buvo po sausio pirmosios, sausio 13osios. E, bet dar iš inercijos tas didžiulis mechanizmas, tas didžiulis didžiulis traukinys, kuris vadinamas buvo Lietuvos nacionalinė televizija, Lietuvos televizija, a, jisai judėjo pagal tuos ankstesnius dėsnius, nežiūrint to, kad jau tada sakysim tas pats a vienas iš Lietuvos nepriklausomybės Dainių a Algirdas Kauppedas jau buvo televizijos generalinis direktorius.
Jis jau tada buvo jau vadovavo televizijoj, bet viduje dirbo dar tie žmonės iš ankstesnių, su ankstesnėm savo sąvokom ir ir panetkėm, kaip vadina. Tai prisipažinkit dabar, kaip jūs ten į tą televiziją patekot, jeigu visus priiminėjot žurnalistų ten su išsilavinimu, jūs nuo scenos žmogus jaunas ir pažintys ar tiesiog ar tiesiog talentas jūs aš pasakiau tiesiai, kaip ir buvo. Aš patekau į teliką nuo sofos. Aš gurėjau, gurėjau Baltupiuose, mes ten gyvenom, mano tėvai turėjo tenais ir dar a grįžę po koncerto kažkada ten turėjau turėjau laisvą vakarą ant sofos atsigulę žiūrėjau žaidimą, toks buvo tam davė o jį vedė Remigijus Vilkaitis ir ten buvo jie sugalvoję tokį labai sudėtingų taisyklių.
ten rutulius meti. Jie ten kažkur turi įkristi į vienos skylę ar į kitokį didesnę, maž, nu, toks visiškas, labai, labai labai lėtas. Ir jie transliavo ir aš žiūrėjau, žiūrėjau, pasakiau nu aš galiu padaryt geriau. Ir aš per porą valandų parašiau pusę puslapio siūlomą scenarijaus ir aš kitą dieną nueinu į televiziją. Nu ką reiškia nueina dabar man tai taip įdomu dabar tiesiog ateinat ir viską. Sveiki, aš Arūnas. Aš užsidariau kažką aš paskambinau Aš paskambinau a Kaušpėj. E mes buvom pažįstami, nes mes koncertuodami vis prasilenkdavom.
A jis išrašė man leidimą, nes tiktais per per apsaugą nepraeisi. Ir aš pas jį atėjau, sakau, va čia toks variantas, sakau, siūlau tokį. pažiūrėjo. Nu gal ir nieko čia, bet tai reikėtų gal daugiau parašyt. Atnešk. Tai aš kitą dieną atnešiau du puslapius. Jis, na gerai. Tai sako, dabar reikia parašus surinkt. Reikėjo surinkti aštuonis parašus. Tai buvo technikos direktoriaus, televizijos vyriausio prodiuserio ir taip toliau, taip toliau, taip toliau. Ir kai tu aštuonis jau surenki apeidamas visus, tada ateini pas generalinį, jis už vizuoja devintą parašą ir tada jau tu esi va priimtas.
Tada tau duoda kilnojamą televizijos stotį, bet tu nu ksą vadinama montažinę paskyrą ir taip toliau. Tada susirandi režisierę, kurią tapo Laima Lingyti ir mes tapome tie berniukai iš gatvės, kurie pirmieji pradėjo kurti tą žaidimo televizinį televizinę laidą, produktą, kuri buvo ne iš vidinių resursų, o atėjo žmonės iš šono. Tai vat buvom mes pirmieji berniukai iš gatvės. Bet tais laikais, kaip suprantu, vat parduoti tą idėją, tai jūs pardavėt televiziją, jinai skyrė pinigus ir jūs tada susirinkot visą įvairią kompaniją ir jūs jau gaminot tas laidas.
televiziją davė tik geležis, mes taip vadinam geležis. Tai yra, bet buvo prizai, viskas, pinigai, ne, ne, mum davė tik geležis. Yra kameros studija arba kilnojama televizijos stotis, montažinė, a, režisierė, mes turėjom susirasti patys. Montuotoja taip pat parodė, kad vat gal šitas žmogus, bet jūs su juo turit tartis. Tai mums reikėjo su jais tartis ir netgi honorarus mes jiems taip pat mokėjom. Visi prizai, visa kita buvo mūsų. Televizija davė tokiais geležiais ir eterį. Tai jau tada ieškojot rėmėjų ir visko.
Tai rėmėjai atsirado labai greitai. Vau. Tai 92 metai. Jūs visą tą darbą jau tada darėt, kas daugelis dabar netgi stringa su šitais darbais. Šaunuolis. Jo, bet tai mes t darydavom tuos dalykus, kad jie apskritai mano draugas vienas paskambina iš iš Klaipėdos, mes su juo žvejodavom dažnai ir sako: "Žiūrėk, čia mano mano draugai" sako, "toks žaidimas kažkoks atsirado koks vat va toks sako žaidimas, kad jeigu neatsakai, tai alaus duoda." Nes pas mus būdavo vienas iš rėmėjų Kalsbergas atrodo buvo Artubergas nesvarbu.
Ir būdavo, kad jeigu žaidžia pora ir vienas iš poros bando atsakyt ir prašauna pro šalį, tai jis laikinai iškrenta, palieka savo kolegą vieną žaist ir eina į baudos prie baudos stalelio, kur ten nukrauta alumi ir jis tuo alu mėgaujasi, kol žaidžia. Ne, čia šaržavot bauda. Tai tai buvo kažkas tokio. Bet pats didžiausias šokas teigiama prasme buvo, kai pas mus susirado Vilniaus bankas. Kaip dabar menu pasikvietė pats banko valdytojas Kvedaras pas save į kabinetą Gedimino prospekte buvusi leno ir jie nusprendė įsteigti prizą automobilį.
Įsivaizduojat? Tais laikais. Tais laikais, nors tai buvo mažas automobiliukas OK tarybinis OK. 1800 dolerių kainavo, bet studijoj stovėjo automobilis. Vau, vau. Tai buvo kažkas. Aš žinot iš jūsų turbūt žaidimo išskirčiau du. Tai vat taip ir ne, kurį turbūt visi prisimena ir, bet tie, kurie žiūrėjot tiek nebuvo kitų pramogų tiktais. Tai aš manau, Valinskas tai yra taip ir ne ir auksinis protas. Tai dabar, jeigu vertintumėt savo a tuometinį laikotarpį ir dabartinį laikotarpį, kuris projektas jum atrodo yra m geresnis?
Jeigu jums pasiūlyčiau nupjaut vieną pirštą, kurį pasirinktumėt, kurį pjaunant mažiau skaudėtų, kaip ir čia nereikia, nereikia kalbėt apie skausmą. Vat jūs dar pamiršot 60 milijonas, kurie buvo, kuris buvo apskritai irgi atskira epocha, bet čia buvo vis tiek jau franšizė pirkta, ane? Ne, irgi visi žaidimai yra šitie mano daryti yra originalūs. Jisai atsirado iš a m iš to, kad dėl vieno a projekto mugėse televizinių programų varžėsi LNK ir TV3. Aš tada dirbau lankuose ir toje mugėje jie pralaimėjo a varžytines TV3s dėl laidos a kas taps milijonierium.
Nu vat mes vis dar vykstantis žaidimas. Jį vedė taip jį vedė Vytautas Kernagis, Henrikas Vaitekūnas ir ateina pas mus, pas mane asmeniškai jo į kontorą a Paulius Kovas, tuometinis LNK direktorius, generalinis, sako, m, TV3 nuo rudens paleis žaidimą Kas nori tapt milijonierium, nes jie laimėjo konkursą ir dabar jau jie kuria tą visą dekoracijas ir taip toliau. nu, paleidinėja projektą. Ir tada aš gavau asmeninį užsakymą iš vadovo televizijos sukurti žaidimą, kuris būtų dedamas ant TV3, kaip sakant, tas dedamas ant viršaus, tai kad mes ėjome tą pačią dieną, konkurentai, žodžiu, tą patį vakarą tuo pačiu metu vienas ant kito per TV3 rodė su Kernagiu transliuojama Kas nori tapt milijonierium, o čia vieną sąlygą iškėlė, kad mes pasileistume bent mėnesio anksčiau.
Mhm. startuotume. Tai mes startavom dviem mėnesiais anksčiau ir tą žaidimą buvo tas tas pats, sakysim sukurtas 60 milijonas. Pačioj pradžioj buvo iš to skubėjimo tikrai buvo tam tikrų techninių dalykų ir trūkumų. apskritai taisyklės, jos buvo šiek tiek nesustyguotos, nes norėjom padaryt kaip galima greičiau, bet po to per tris keturis mėnesius jos visiškai išsigrynino ir vat tapo tuo žaidimu, kuris kuris irgi įėjo į analus televizinis, sakysim, televizinių programų ir jis irgi buvo sukurtas čia, Lietuvoj, bet aš žinau, kad jūs ir taip ir nebandėt atgaivinti laidą.
A ir visai nežinau, buvo atgaivinta, kai kai aš grįžau iš politikos, apsilankiau tada pas audriusį Rusevičių ir Rimvydą Paleckį, jie buvo vadovai televizijos LTV. Tai sakau, galim pasiūlyti kažkokį čia dabar programą jums? Tai jie sako: "Tai, bet mes čia galvojom, kad tu atnešei iš karto pasiūlyt, kad atgaivint taip ir ne." sako: "Ar jum reikia?" "Jo," sako, "Labai įdomu." "Tai gerai." Ir tas variantas jisai atgimė, buvo transliuojamas nuo, man atrodo, atrodo, 13 ar 12 metų jis ėjo ir tada a sakau, žiūrėkit, čia viskas gerai, reitingai, viskas, bet man jau pačiam a ai jau man pačiam nebe nebe taip įdomu, nes aš norėjau ir paklausti, kodėl jinai neužsilaikė ta laida, nes iš tikrųjų buvo labai įdomi.
A tai kai turbūt čia jau kūrybinis toksai vidinis noras buvo aš suaniau, kad mes galim padaryti gerokai sudėtingesnį projektą ir tada pasiūlėme auksinį protą ir jie sutiko, mes paruošėm ir tada mes nutraukėm taip ir ne ir paleidom auksinį protą. Va taip. Bet tada va visai neseniai irgi vis paklausė, ar nesiruošėt atgaivinti. Mantas Katleris buvo to kitokio atgaivinimo, na, nežinau, kad iniciatorius, bet priežastis, pretekstas. A kažkurioj laidoj, man atrodo, gero vakaro šou teko būti irgi ir jie paruošė tokį koliažą, maždaug dviejų minučių sumontuotą a bendrą variantą a iš ankstesnių a taip ir ne laidų, iš tų archyvinių 90ųjų metų.
Taip, taip, taip. Ir ten tas pats amžinattelis, a, Šapras, a, Vytautas Tomkus aktorius, tas pats Šerėnas, Gintaras Ruplėnas. tiesiog tu žiūri, tai tada tai buvo pramoga, bet dabar tu žiūri kaip į dokumentiką, kur mes matome tuos žmones, kurie jau išėjo. Ir sutiko kažkuriam renginy mane katleris sako, aš žiūrėjau tą laidą, nu man tas inkliūzas sako, jis taip užvežė, aš dar norėčiau, sako, norėčiau matyt, tu nesiruoši vat neatgaivint, bet tas archyvines laidas grąžinti į eterį. O jo, o pas mane garaže buvo ten dėžių dėžės tų betakaminių kasečių.
Na, kas anksčiau su jomis dirbęs, tai čia tas savo laiku, kai mes nuo plačiajuščių vat būdavo tokios juostos, įsivaizduojat, ant tokių didžiulių ryčių, mes nuo tų plačiai juuosčių perėjom ant betakaminių kasečių, tai atrodė, kad mes patekome visai į kitą kosminę erdvę. Dabar Betakamas yra nuėjęs jau kažkur kaip ir faksas ir peidžeris dingę. Dabar viskas skaitmenoj. Dabar viskas va į tokį draivą sus plėšiuke. Taip, taip, taip, taip. Nes aš kai paimu po to, a, po keturių dienų filmavimų auksinio proto, kai mes filmuojam po tris laidas per dieną, tai visa informacija telpa į tokius du šituos informacijos kaupiklius.
Daugiau ten ir keista. Tai norit pasakyt, pas jus garaže yra visos visos archyvai? Ai, buvo, buvo, buvo, nes dabar aš jį perdaviau savo savo kolegei, a, ir mes sumokėjom pinigus, kad juos skaitmenizuotų. Tai žmogus turi turėt betakaminį video magnetofoną, jis įdeda kasetę fiziškai, suka visą laiką ir tada skaitmenizuoja. Ir kai tai buvo padaryta, aš pasiūliau Delfiui Delfiui TV ir jie pasižiūrėjo, kad o paėjo ir jie nupirko visas laidas, kiek aš turėjau visas. Ir dabar transliuoja. Sveikinu.
Dėkui. Ir kartais aš pats, kai būna liūdnas variantas, tai na nuotaika, nors man nebūna, bet šiaip vat ai, nu gerai. Tai aš darau du dalykus. Arba įsijungiu tą laidą, taip ir ne, kažkokią archyvinę. Arba susirandu tą vaizdelį youtuinį gandriukai. Oi, gandriukai, gandriukai, kur žmogus važiuoja automobiliu ir ant to gandro bando išsukt ir įvyksta avarija. Tai aš nežinau, kuo jis tas ir, nu, bet tas natūralumas to žmogaus, jis man toks užkreisantis, aš negaliu nesišypsuoti ir nesijuokt. Žinai, ko labiausiai norisi, kai artėja vasara, saulė šviečia, griliukas, šaltas gėrimas.
M, net pačiam jau norisi to. MDS terasos yra tai, kur reikia kreiptis. Jeigu tau nesinori pirkti katės maiše ir nori pačiupinėti, pamatyti, išsirinkti, viską gali ekspozicijose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Nepadogu toli taip važiuoti? Ne problema. mdserasos.lt LT svetainėje gali lengvai susikomplektuoti visą terasą pats, o jie viską pristatys bet kokiam Lietuvos kampelyje. Žodžiu, nesvarbu, ko tavo širdis geidžia, ar internetas rašo, termoegzotinę medieną, VPC ar plytelės, nėra to, ko jie neturi ar negali padaryti. Keliauk jau dabar į MDS teras ir ruoškis sezonui.
Žinot, mes pakalbėjom apie sėkmės istorijas, bet turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs nesėkmės. Ar prisimenat savo pirmąją nesėkmę televizijos karjeroje, am, nu, kuris, kuri įvyko ir šiek tiek jus supurtė? Aš dažnai sakau, bet a gera mintis, kad ir kartojama, dainai nuo to neblogėja. E, profesionalas nėra tas, kuris neprašauna, nes tokių žmonių nėra. Profesionalas yra tas, kuris prašauna rečiau už kitus. Mhm. Vat čia yra profesionalumas. Tai, kad tu kažkur kažką darysi ir nudegsi, tai a yra galimybė.
Klausimas, kaip tu padarysi viską, kad to nebūtų? Tai aš tokių didelių a klaidų net taip savikritiškai, ką aš dažnai darau, televizijoj tikrai nesu nesu daug padaręs. O ne televizijoj. O yra yra buvę tų pirmųjų kartų, kai lipi į sceną dar pačioj pradžioj. Tai iš tiesų būna, kad turbūt nėra ne turbūt tikrai nėra humoristo ar to standaperio vat iš tų dabartinių dabartinių a kur renkančių arenas, sakysim taip. Mhm. A kurie neturėtų savo repertuare, savo biografijoj tokio fakto, kad atrodė viskas gerai ir viskas nuėjo taip blogai, kad taip vau, net su kada čia neseniai su Mantu Stonkum kalbėjom, kad jis atrodė, kad va čia o dabar jau bus ir buvo sako taip blogai.
Tai buvo pats ever blogiausias mano pasirodymas. sako: "Ačiū Dievui, kad jisai buvo vienas iš pirmųjų, nes jis tada supurto ir tu tada aha tu tada tampi sau gerokai reiklesnis ir taip toliau ir panašiai." Ir tas pats Mantas Katleris yra guodęsis, tas pats Mantas Bartoševičius yra pasakojęs apie savo pirmuosius. Ir aš esu turėjęs tokių dalykų, kai mes esam su tuo pačiu a dviračiu pasirodę, kur atrodė viskas gerai, turėtų eit, bet tarkim tu paleidi naują naujos programos elementą, kuris trunka maždaug 10 15 minučių ir taip na jo ne ne dar ne.
Tai šitoj vietoj visi, kurie taip daro, labai paprastai, jie tas programas pasibando kažkur mažoj salytėj, mažoj auditorijoj arba kažkur važiuodamas per mažesnes sales ir tik po to jau ją paleidžia į į didžiąsias didmiesčių arenas. Bet žinot, jūs kalbat dabar apie m tarkim ten Stonkus, katlerius, kuriuos išvardinot, jie jau dabar yra profesionalai ir jeigu jiems nepavyksta, jie moka su tuo susidoroti. Dabar jiems pavyksta. Taip. O dabar ir pavyksta, bet aš link ko linkiu, kad kaip ir jūs sakot, profesionalas yra tas, kuris mažiau turi tų nesėkmių, bet esmė, kad jisai vis tiek bando, daro.
Nu, pavyzdžiui, kaip Waltas Disneus, jisai ten 30, man atrodo, kažkokių scenarijų ir išleidęs kol pavyko ir nenuleido rankų. Bet ypač jauni žmonės, jie a arba ne profesionalai, kažkas nepavyksta, ai tai čia ne man. ir viskas ir nusvyra rankos arba vadinasi jie tiek ir norėjo daryti tai, ką bandė padaryt. Jeigu tu atsisakai iš karto po pirmos nesėkmės, vadinasi tas kelias ne tavo. Aš visą laiką sakau, net kai teko dėstyti studentams šitoj kolegijoj, tai yra labai trumpa, labai aiški Čingishano pasakyta mintis, kurią reikia turėt visuomet norint pradėt kažką daryt.
Bijai, nedaryk, darai. nebijok. Mhm. Viskas elementaru. Tai šitoj vietoj iš tiesų, jeigu tu galvoji, kad va tik padarysiu ir iškart sėkmė, iškart pinigai byra, saulė šviečia, aš žinomas, aš ne. pasiruošęs nukentėj. Ir jeigu tu pasiruošęs a būtent tai nesėkmei, tai tada tu subręsti sėkmei. Bet jūs į baimės tą aspektą neįtraukiate jaudulio, nerimo? Ne, tai skirtingi dalykai. Tai skirtingi dalykai. Tai skirtingi dalykai. A jie gimingi, bet skirtingi. Mhm. Nes kai tu gal Aha, vat eisi dabar į sceną ir būna baimė reali.
Bijau, kad užmiršiu tekstą ir taip toliau. Kaip vat atskirti, nes gali žmogus pagalvot, aš bijau tai daryt, tai reiškia Čingishanas taip sakė, geriau tada nedaryt, ane? Bet tai gali būti tiesiog tas nerimas, kaip amžinatse Šapranauskas yra sakęs, kad jeigu tu eini į sceną ir tu nejauti jaudulio, tai reiškias su tavim kažkas negerai, nes turi visą laiką jį jausti. Tai kitas gali supainioti su baime, a, nes, nu, jausmas labai artimas. Čia yra taip pat profesionalumas. Nes to arba mokomosi specialiai, tarkim, teatro studijose, akademijoje ir taip toliau, kur mokomasi ne tik persikūnijimo meno, bet ir to paties savo vidinio jaudulio valdymo.
Bet visi aktoriai, a a profesionalai arba žmonės, kurie a dirba televizijoj, jie turi vieną tokį paprastą dalyką. Kai atsitraukia užuolaidos teatre, yra tam tikra riba, nes, tarkim, šviesa krenta iš priekio, iš salės, iš ten šviečiam ir čia atsitraukia užkulisiai, kulisai ir krenta šešėlis. Čia nesimato, čia dar tamsa. Šešėlis ten jau šviesa. Ir ta riba yra, kurią tu fiziškai peržengi. Tu ją peržengi ir savo galvoj. Ir tu buvai, na, šiaip kažkoks ten, sakysim, ten Valinskis arba ten dar kažkas.
Ir staiga tu įeini, o tu dabar jau esi nebe Arūnas, o tu dabar esi jau a Raimundas, kaip dabar ten vaidinam šitam spektakly Uošvis. Mhm. Tai ar tu vaidini komediją, ar tu vaidini, sakysim, ten kokią tragediją, ta riba, a jinai na skirtinga. Aš aš tai taip simboliškai žiūriu į tą, sakysim, šešėlis ir šviesa. Vat ta riba tarp šešėlių ir šviesos jis jinai yra tokia psichologinė. A, kiti kažkaip kitaip, bet jeigu tu a eini prieš kamerą, tai ten tos ribos fizinės nėra, bet staiga, kaip pasako dėmesio, action, action.
Ir tada vat tu viduje bent jau galvoji įjungi tokį tumbleriką mygtuką tokį tik ir tada labas vakaras mieli susirinkusies penktadienis ten ir tada tu važiuoji reiškia tu prieš tai buvai tu tu buvai tas kur atėjo šiandien galėjo sau leist prieš prieš prieš laidą Grimo kambary kalbėdamas su Andrium Tapinu a pasiguot o Jėzau kaip užsiknisau vakar vėlai grįžom iš ten spektaklio, o šiandien filmuot reikia ten, nu. Mhm. Jo, tai tu buvai tas pavargęs šiek tiek leidžiantis sau apie tai kalbėti žmogus, bet kai jis įjungia kameros ir pasakoma, kad jau filmuojam, tu esi laidos vedėjas.
Va ta metamorfozė, virsmas turi būt labai staigus ir aiškus. Čia tą patį galima taikyti ir versle, ir šeimoje, kai tu darbe patiri stresą, a grįžti namo ir supranti, kad namo to neštis nereikia ir tiesiog persijungi. A vat vat taip ne visada lengva padaryt, ypač kaip iš darbo grįžta tas senas senas geras anekdotas. Man pasakojo vienas pažįstamas a žydų tautybės žmogus ir jie labai gerai pasakoja apie apie žydus. Kai grįžta žydas namo, iš darbo banke dirba, bet nesisekė visą dieną ten kažką pinigų prakišo, gavo papeikimą, sakė, kad iš darbo išmes jį susinervinės visos ir vaikšto po kambarį pirmyn atgal pirmyn.
O kitam kambary uošvė guli ir jis taip: "Mama, jūs norėtumėt keptos žuvies?" Norėčiau. Tai kelkitės ir išsikepkit. Ai tada nenorėčiau. Tai gulėkit ir nepizdėlykit. Ta prasme, nu jis išsikrovė žmogus. A, bet, bet kokios bebūtų nuotaikos, žmogus, kuris įeina į sceną arba įeina į kadrą, į studiją, a, jis tą virsmą turi turi turėt. Nes jeigu tu a koks atėjai toks ai, blogos nuotaikos ir išeisi į kadrą tokios, tai žiūrovui tai labai iš karto perduosi. Tai va tas a dalykas ir labai daug tokių yra m a netgi tragiškų istorijų, bet jos labai jaudinančios.
Tarkim, tas pats Žanas Paulis Belmondo, a, legendinis prancūzų aktorius, amžina jau a buvo iškilmingos netgi valstybinės jo laidotovės. A, be to, kad jis vaidino, aišku, sovietiniais laikais jis buvo labai populiarus Sovietų sąjungoj ir Lietuvoj, tame tarpe toj pačioj erdvėj, nes tie prancūziški filmai, jie ne jie nepirkdavo sovietai iš Holivudo jokiu būdu, bet vat prancūziški filmai, jie tenais tas pats, a, Šaras, Pjeras Rišaras, tas pats Depardė, tai vat Belmondo buvo viens iš tų, kuris buvo didžiausia žvaigždė Sovietų sąjungoj ir jisai buvo gražuolis, bent jau ten moteris.
Mhm. moterys elpdavo. Tai vat jisai buvo ir puikus puikus draminis teatro aktorius ir jisai vaidino spektaklį vakare tą dieną, kai avarijoj žuvo jo sūnus. Ir kai pasakė: "Mes mes atšauksim jokiu būdu. Tai yra mano tragedija, bet tai neturi tapti žiūrovo tragedija." Ir jis vaidino tam spektakly. Čia, žinot, priminėt man tokią istoriją visai vat neseniai su drauge tarp švenčių pradėjom žiūrėti draugų serialą. Taip. Ir aš kuomet kažką žiūriu, kas man įdomu, aš visą laiką stengiuos dar paskaityt internete informacijos apie tai, ką žiūriu.
Jeigu kažkokį filmą taip aš paskaitau recenzijas kažkokias. Ir kas įdomu, kad Cortn Cox aktorė, kuri filmavosi drauguose, a viena yra serija, kur a Jennifer Aniston a susilaukia vaiko, taip ir Kortn koks įeina ir ten tą vaiką pasiima ant rankų, tai a kelios dienos prieš a jinai turėjo persileidimą ir jos gyvenime, realiam gyvenime įvyko tragedija. Taip. O jinai turi kitą dieną vaidinti sceną, kur jinai turi šypsotis ir džiaugtis. a dėl to vaiko ir tas net yra aprašyta, kaip kaip įeina į vaidmenį ir kaip turi palikti tai, kas yra, nes a žmonės turi lūkestį žiūrėt tą seriją ir tą darbą reikia padaryt.
Taip, taip. Aišku, tokie a dramatizuoti gyvenimo surežisuoti atvejai, jie tik parodo va tą kartais tos profesijos tragizmą vat ir to paties Bermondo atveju ir ir koks a variantas. A, bet a bet žinot, man iš karto vat kyla toks klausimas, muk žmonės žiūrėdami am scenos žmones ekrane, a, ant tos pačios scenos, teatre, jie susidaro įspūdį a kad tam žmogui visą laiką viskas yra gerai. Taip, žiūrėk, jisai linksmas, jis fainas. Nu kokios pas jį problemos? Jūs tiek, kiek metų sukatės visame tame, kiek jūs tos tragedijos matėte, kai tai yra tiktai įvaizdis, o kiek yra užkulusiose?
O gal pačiam teko kažkada save surinkti iš gabaliukų ir ir viską pradėti ne tai, kad iš naujo, bet tęsti. Buvo toks jūsų gyvenime momentas, kai buvo a ir čia toli nereikia ieškot. buvo ne vienas, nes būna iš tiesų, kaip sakoma, kad ant ant dūšio katės pjaunasi, bet tu turi šypsotis. Tai tai buvo pernai metais per auksinius svogūnus balandžio pirmąją. Mes filmavom anksčiau, eteris buvo balandžio pirmąją, mes kovo gale filmavom ir savaitę prieš mes rašėme su Gintaru Zidebskiu tekstus dainom kartu ir likus keliom dienom iki iki laidos iki svogūnų filmavimo Žalgirio arenoj paskambino jo jo sesuo ir pasakė, kad Gintaras numirė.
Jo, paskutinė paskutiniai tekstai buvo rašomi kartu su būtent. Tai tokia savijauta sunkiai nusakoma iš tiesų. Ir tada tu vis tiek turi a eit į sceną su tuo pačiu kolega partneriu Justinu Jankevičium. A eit prieš tuos tūkstančius žmonių, eit prieš tuos 100 tūkstančių, kurie žiūrės per per televiziją. Ir tiesiog turi nustumti. Mhm. Tą atmintį tu turi išsijungti tam laikui, nors tu girdi, kad tu tu kalbi tuos tekstus, kuriuos tau yra parašęs, sakysim, tas pats Gintaras Debskis. Tu klausai dainas, kurios tekstus, kurių tekstus jis yra parašęs.
Jos skamba scenoj, a, bet tu negali taip įsivaizduot, kad jo nebėra. Tai vat tas dalykas iš tiesų jisai sunkiai sunkiai nusakomas ir tai buvo pernai pernai per per balandžio pirmąją. Nu turėtų būt tikrai nelengva. Kai kam būna iš tiesų didžiulė tragedija. Aš pamenu buvo kažkoks renginys dar gerokai anksčiau ir a mūsų šunys suvažinėjo. Aišku, tai nelyginami dalykai. E, kur draugas mirė, kolega, bendražygis, bendradarbis, bet tas toks, na, vat tau tiesiog skauda viduj. O kiek, kiek laiko turėjot šuni?
Pusantrų metų. Jis tas buvo toksai taksas ir kaip sakyt, nespėjo per kelią visas perbėgti, nes jis toksai labai ilgas. Ilgas. Jo. Ir juodas humoras. Juodas humoras gavosi, bet iš tiesų jo ir ir vat vat vat va taip. Arūnai, pereinant šiek tiek gal prie tokių linksmesnių temų. A tai ir šitos linksmas, žiūrint kaip ar egzistuoja jūsų m darbe temų, kurių jūs, na, tikrai neliestumėt, nekalbėtumėt, nevestumėt netgu netgi jeigu tai būtų geras turinys, jeigu už tai ir gautumėt didelius pinigus.
Bet tai vat čia skirtingi dalykai. Pinigai ir turinys. Nu žinot, a, nu sako, nežinau, ten žmogus yra prieš lošimus, bet ir yra prieš lošimus ir sako: "Bet mes tau sumokėsim milijonus." Gerai, tai ir pareklamuosiu lošimus tada. Na, turit tokias vertybes, kurių niekada neperžengtumėt ir net dėl gero turinio? Nu tai be jokios abejonės. Be jokios abejonės. Nors mes kalbėjom su Mantu Bartuševičiumu, mano kolega ir partneriu dabar spektaklyje, tai e jis kaip standaperis, kaip komikas, jis sako: "Žinai, aš turbūt neturiu tokios a viduj savo, galvoju tos uždraustos temos, kuria negalėčiau pajuokauti, bet reikia žinoti kada ir kokioj vietoj.
Mhm. Nes, pavyzdžiui, tu negali kalbėti a apie neįgalius žmones vienaip arba kitaip pajuokaut kažkaip. atrodo, kad ten vaikštai jau riba, bet yra viena tokia komikė, kuri tai daro m sėdėdama vežimėlį. Jinai turi negalią ir puikiai tai daro. Ir jinai iš tų dalykų labai smagiai pasišaipo. Sako, šiaip yra visi standaperiai, aš esu sitaperė, nes aš negaliu atsistoti. Sako, aš visą laiką sėdžiu. A tai šitoj vietoj, matot, kaip ir pajuokavo klausimas, kas, kaip ir kokioj vietoj. Tai čia kiekvieno pasirinkimas, bet net ir senais laikais tu stengdavaisi atsirinkti.
Tarkim, dar kai buvo mūsų laida prasidėjus jau įsivažiavusi, taip ir ne, atėjo pas mus, pas mane asmeniškai m į filmavimą vienas vienas atstovas iš Sekundės banko. O, o čia prieš ar po? Čia kaip jau buvo jiems ten jie sako vat mums jau buvo įsisukęs visas reikalas ir ir ten gi buvo du etapai. Buvo pati pradžia, reikia pinigų, pinigų yra, bankas sekundė. Ir paskui buvo antras reklamos toks užėjimas didžiulis masinis, kurie a vyresni tikrai atsimena buvo, tai bus bus tų pinigų.
Tai jie prašė, kad tą tekstą skaityčiau aš. Mhm. Nes aš buvau, kad iš iš ekrano, ko gero, žinomiausias žmogus tuo metu ir jie siūlė tais laikais beprotišką sumą, net 800 dolerių. Oho, oho, oho. Padauginus iš keturių, kiek čia litų gaunasi tais laikais? Taip, tie 800 dolerių, tai buvo pusė automobilio, jeigu tokio pa jeigu ok 1800 skaido, jo tai padėvėtojų galima praktiškai už 1000 buvo pakankamai padorada devintuką tenai padėvėta. Jo, taip. Tai va, bet aš sakau ne ne būna, kad tas kažkoks 10as jausmas pasako ne ne.
Mhm. Gerai pasirinko. Nelįskim taip gerai pasirinko. A tai yra tam tikrų dalykų, kuriuos tu tiesiog išbrauki iš savo repertuaro. Mhm. Apie tai ne tai, kad nekalbi, tiesiog tau galvoj net nekyla mintis apie tai daryt. Jūs kelis kartus paminėjot, tuo metu garsiausias, dabar tai turbūt nėra žmogaus, kuris jūsų neatpažintų. Nežinau, kaip jūs ramiai vaikštot, ar neramiai gatvėse, bet jus turbūt atpažįsta visi nuo mažo iki didelio, nes, nu, man 40, bet aš su jumis užaugau, nes jūs pradėjot 22 metų a būti ir scenoj, ir televizijoj, tai o man buvo aštuoni ten 10 metų, tai aš su jumis taip ir nežaidimą žaisdavau dar.
Tai įsivaizduojat visas gyven turėjot gerą skonį realiai visą gyvenimą. A tai visi žino, kad jūs sėkmingas, visi žino, kad daug ką esat padarę, bet jūs pats, Arūnai, galėtumėt išskirti penkis jūsų fenomeno a būtent aspektus, kas jau pasidarė tokiu sėkmingu, ką jūs turite kitokio arba ką jūs darėte kitaip. O gal iki šiol darote am ką kiti išgirdę galėtų suprasti tos sėkmės formulę? Pink dalykai. Vien vieną iš tų aš jau sakiau, tai bijai, nedaryk. darai, nebijok. Ta prasme, kad a tas ryštas kartais ir net labai sveikas dalykas yra savikritika, kaip ir pasitikėjimas.
Tai vat balansas tarp to suvokimas to, a, nes tu negali daryt be to, deriškai, nors kažką ne ne kartais reikia kažką taip ir esu daręs tokių dalykų ne tik telike, bet čia kaip mes, kaip mes su žvagalių verslą tai darėm Margaritėj nusipirkom barą labas įšomu. Nu tai va, tai čia buvo toks kur mes galim, mes galim po pusę milijono sukišom ir ir ir nesigraužy dėl to niekada. Tai vat tas nebijojimas rizikuot ir pasiryžimas netgi pralaimėjus nesigraužt, viena iš sėkmės priežasčių.
OK, vieną turim. Taip, dar keturis knygos, knygų skaitymas, išsilavinimas. be jokios abejonės, tai yra a čia turbūt net ne savišvieta, bet a kaip aš sakau, kad ir apskritai bet koks žmogus, o ypač televizijos laidos vedėjas, jis išėjęs prieš kamerą negali būti kaip tokia sausa kempinė, nes pameni, kaip būdavo mokykloje grįžti rugsėjo 1ąją ir visą vasarą niekieno ne nedrėkinta ant lentos krašto padėta kempinė. džiuvus, sudžiuvus visiškai. Ir kai tu ją paspaudai, tai tik tokios dulkelės parūgsta, jinai yra visiškai tuščia.
Tai vat tas žmogus, kuris išeina a prieš kamerą arba į sceną, jis negali būt tuščia, tokia sausa kempine, nes a tavyje turi būti perskaitytos knygos. Tai yra tavo patirtys, tavo sutikti žmonės, su kuriais tu bendravai ir taip toliau. Netgi ta pati muzika, kurią klauseisi, jie padaro, kad ta kempinė nėra tuščia, nėra sausa. Tu paspaudi ir iš jos kažkas bėga. Tai va tas vanduo, kuris išbėga iš tos kempinės ir yra tai, kuo tu gali dalintis su publika.
Mhm. Aš atsidėjau sau vieną mintį, mes šitą būtinai pratęsim, bet noriu dar išgirt tris jūsų fenomeno sėkmės dalykus. Drąsa. Tai šitą aš jau sakiau, kad nebijok. O kiek čia dabar, kiek čia susakiau? Nu jau trys. Baimė, drąsa, knygos. A taip, be jokios abonenės, knygos. A savęs pastovus lavinimas ir reiklumas sau. Būtina savybė. Aš tai jau manau, kad jūs esat perfekcionistas. Nes ne visada aš girdėjau jūs neturit iki šiol iki šiol kur žmogus man atrodo geriau vedančio laidų su super protingais klausimais kaip auksinis protas kur jūsų kalba yra na tiek išlavinta jūs tikrai daug skaitot akivaizdžiai matos a ir jūs iki šiol turit lietuvių kalbos ekspertę kurią samdot perklausyt laidas ir tuomet dar skaitote jos pastabas ir iki šiol mokotės, ta prasme, nu tai ar tai
nepavadinsi perfekcionizmu. A matai, kalba yra tavo įrankis ir jinai negali būti tobula. Nėra tokių žmonių, kurie tobulai kalbėtų. Net ir kalbininkai ir tie patys kartais ne taip sukirčiuoja arba ne taip pasako, bet a tobulėjimas ir tobulinimas yra nuolatinis procesas. Ir jeigu tu įsivaizduoji užsidėjai pliusą, aš čia dabar esu geriausias ir viskas, ne, ne. Kai tik tokį užsidėjai pliusą, tai tas pliusas tau tampa kryžium ateity, karjeros pabaigai. Nu jo, čia simbolika panašiai. Taip, taip, taip, taip. Tai vat tas pastovus a tobulėjimas, norėjimas padaryti geriau ir Bet čia koreliuoja su ta pačia literatūros skaitymo mintim, kur aš sakiau, a, smalsumas, smalsumas ir optimizmas gyvenime.
Tai yra, tai yra būtini dalykai, kai tu turi tiesiog aš kai sakau, aš visą laiką bendraudamas su auditorija, ypač su su jaunais žmonėm, kai būna ten susitikimuose, stengiuosi jiem įkvėpti to noro domėtis, nes didžioji dalis, nemaža dalis, sakysim taip, a, jaunų žmonių, jie baudžia save a nesidomėjimu, nesmalsumu, ne azartu gyvent. Mhm. neturi. Jie gyvena savo burbuliuke tokiam ir atrodo, kad visas pasaulis yra čia. O kodėl galvojat taip yra? Nes aš, pavyzdžiui, aš save skaitau smalsu žmogu.
Man įdomu viskas. Man įdomu net turbūt nuo draugės lūpdažių iki kažkokių filmų, kurie man galbūt neįdomūs ir aš vis tiek noriu pamatyt ir savo akimis suprasti, ar ten verta, ar neverta kažką daryti. A teatras, a ten koncertai kažkiek, politikos visur kažkur bandai įbesti tuos pirštus, kad jausti pulsą. Bet būna tikrai sutinki žmonių, kur sakai: "Klausyk, ai, man tai čia neįdomu." Nu, galvoju, bet kaip neįdomu, bent jau kažkiek žinoti. A kaip jūs galvojat, vat kuo skiriasi tie žmonės, kurie vat yra žingeidūs ir tie, kurie ne žingeidūs, a kur čia yra atskirtis?
Norint norint būt smalsiam, reikia į tai investuoti. Tai yra a darbas su savim, nes man kaip pasako, žinot, man knygą skaityti yra gaidys, tai aš suprantu, kad gaidys yra tas, kuris taip sako. Mhm. M nes iš tiesų a jiems yra saugiau gyvent savo mažam burbuliuke, bet kai jie iš jo netyčia kažkur išsprūsstę į realų gyvenimą, jie pasijunta kaip nuogi. Aš kalbu apie jaunus žmones. Ir tada susidūrę su realiom problemom, jie pajunta, kad jie ne tiesiog nemoka, negali, nesugeba jų spręsti, nes jie save buvo izoliavę.
Jie buvo įdėję save į savotišką dvasinį kalėjimą ir didžiavosi, kad vat aš čia toks, aš čia man neskaitau knygų, man čia neįdomu, čia toks reikalas ir gal vat tai tas nesmalsumas jisai jisai daro tam tikrus netgi neigiamus dalykus. Ir tada žmonės, kai pamato tą realybę, kartais nesusitvarko jau su savim. Iš dalies todėl, iš dalies todėl mes ir esame viena iš labiausiai suicidinių valstybių pasaulyje ir Europoje. Nu ką, už lango orelis toks, ne kažką. Ir man atrodo, kad mūsų organizmas pradeda streikuoti, net to visai nenorint.
Arba netyčia, pavyzdžiui, visai kaip aš neseniai paslydus nuo laitų per šaltuką gali pasitempti raumenis. Tad kuomet reikia kažko patikimo ir greito, internete ieškok famisano.lt. Tai lietuviška internetinė parduotuvė, kur viską atrenka tik profesionalai, turintys 30 metų patirtį. Siūlo aukščiausios kokybės produktus, tokius kaip Perskindol raumenims ir sąnariams ar Golamir Purškal. Žinai, kas geriausia? Svetainėje su kodu Arthur visada gausi 17% nuolaidą visiems produktams. O mes grįžtam atgal į mūsų smagų pokalbį. Aš net esu iš jūsų ne kartą girdėjęs iš jūsų lūpų kritikos jaunimui ir išsirašiau tokią citatą jūsų: "Auginame narcizus ir ištyželius, kurie žino savo teises, bet nežino pareigų."
A kodėl taip manote? Todėl, kad taip yra. Nes kai tu stebi tą visą dalyką, aš labai džiaugiuosi ir labai didžiuojuosi jaunuoliais, kurie iš tiesų yra tų žmonių, a, bet jaunų su iniciatyva štai vat azartišku gyventą atrasti, sukurt kažką naujo. A, bet kuo toliau, tuo aš labiau įsitikinu, kad jų nėra didžioji dalis. Ir tai labai, labai, labai gaila. A ir nemaža dalis tų jaunų žmonių, jiem atrodo, kad pasaulis visas jiems skolingas vien už tai, kad jie jame yra.
Tas yra pasakymas kaip a jeigu nus sustok žemę, mes išlipam. A jūs kažkiek esat ir tos atsakomybės tėvam permetę, ane? Sakėt, jeigu am būsim trejetukininkais, tai ir vaikus auginsim trejetukininkais. Tai taip, jeigu į pedagoginį mes priimsime jau paskutinis paskutinis pasirinkimas, niekur nepriėmi, niekur tokie pažymėj, tai stosiu į pedagog būsiu mokytoju, būsim. Jo, tai vat čia kitas dalykas yra. Aš visuomet pabrėžiau, kad e taburetė ant dviejų kojų nestovi. Šiaip yra trys trys kojos yra stabiliausia vat figūra.
Trikampis yra mažiausias daugia mažiausias daugiakampis yra trikampis. Tai taburetė turi būt ant trijų kojų. Tai aš kalbu apie vaikų lavinimą. Tai visų pirma yra a pats vaikas, mokykla, valstybė, kuri deleguoja tas savo pareigas ir funkcijas mokyklai. Ir šeima. Labai dažnai šeima, tėvai tiesiog ne nenori labai dažnai ir nusimeta sąmoningai tas pareigas aiškindami, kad mes ir taip dirbam, mes mokam mokesčius valstybei. Tai čia mokyklos darbas. Taip, mokyklos darbas yra. A ir vat viena koją iš tos taburės, kai išimė ant dviejų kojų jinai nebestovi.
Tai netinka tas variantas. Ir kita vertus, tas pats, negalim mes kaltint vien tiktais to paties jaunimo. Taigi yra mūsų kartos auklėjimo vaisiai. Vat čia labai labai lengva pasakyt, na tai jau čia šitie ne, tai čia mes patys kalti. Taip, taip, čia užburtas ratas. Jo, reiktų tą ciklą kažkaip sustabdyt, ane? Bet kaip manot, ką reikia padaryt, kad tas toks regresijos ciklas sustotų, kad mes pradėtume vėl kilt į viršų ir tas suvokimas, kad reikia ir šeimoje tą daryt, ir valstybė pradėtų sutvarkyti reguliuoti, sutvarkyti galų gale ne neaiškinti ten visokias nesąmoningas akcijas, a kur reklamuojasi politikai ir ir žurnalistai kai kurie, kad moky mokytojas prestižinė profesija iki 2025-ųjų, tai vat dabar atėjo 25ji, pagerėjo prestižas, ne atvirkščiai, kaip važiavo žemyn, taip ir važiuoja.
Tai reikia realiai ne šūkių, o tikrai sutvarkyti galų gale švietimo sistemą, nes mes prarandam kartą po kartos. Kiekvieną kartą, kaip išeina a iš dabartinės mūsų sistemos švietimo a abiturientai, mes dalį jų esam praradę, nes pati sistema yra įdinga ir mokytojai seniai skambina pavojaus varpais, kad iš tiesų tai yra didžiulė problema ir jinai tiktai gilėja. O negalim mes sakyti, kad yra ketvirta koja? Tai socialinė medija ir ta visa daroma įtaką am jaunimui, ne tik jaunimui, bet ir vyresniem žmonėm daroma įtaką netgi propaganda visa ir taip toliau.
Juk tai yra tiesiog plaunama smegenys įvairiais būdais. Ir jūs esat radistų laidoje dar prieš penkis metus pasakęs, jog labai nemėgstate influencerių, nes jie nemoka suraksti rišlaus sakinio, bijo viešumo ne prieš savo kamerą. Kaip manot, ar situacija keičiasi? Ne, nesikeičia, tik blogėja. Kai kurie iš tų, kurie buvo, na, tokie juokingai apverktini, kai kurie iš jų prasimušė, prasilaužė viduje ir atrodo, kad ir neblogai, bet kai kurie savo tuo visišku nežinojimu a analfabetizmu, jie net didžiuojasi. Reiškia didžiuojasi. Nu vat jie tokie va vat mes tokie vat va taip va aš aš aš asmenybė vat aš tokia asmenybė, nors ten tos asmenybės tai vat net nesimato kaip kaip žvirblio protelis ir man labai aišku aš suprantu, kad tai yra kaip ir bet geriausias a pavyzdys, tai aš apie savo
kolegas galiu, aš jų nekritikuoju, aš tiesiog turiu savo nuomonę, kad ir tie patys a vėl tie patys Katleris Stonkus ir Rolandas Mackevičius, kai jie daro savo tą podkastą, vėl tie patys, jie toks vaizdas, kad be keiksmažodžio rusiškojo jie negali surišti minties arba sakinio žodžio su žodžiu, bet jie pasakys, kad čia toks formatas. A taip, bet tai jisai toks būtinas. Vat man klausimas kyla. Jeigu tu ką išimi tuos, išimi keiksmažodžius ir pažiūri turinį, tai ten nu daugiau nieko.
Ir tada atsiranda problema, kuri akivaizdžiai matoma. Mantas Katleris dabar veda laidą paskutinę vakarienę, kuri transliuojama yra per TV3, per televiziją. Ir tas katleris, kuris yra tuose pasikalbėjimuose kitokiuose su su Rolu ir su su Stonkum, jis labai nejaukiai jaučiasi, kur nebegali to pertaro visokiais tenais taip žodžiais negali pasakyt ir jam ta kalba stringa. Ir aš matau, kad jam yra tas va toks jis išėjęs iš savo komforto zonos. Suprantat? Va, čia yra skirtingas dalykas, kai man, sakysim dabar aš ne tiek ne tiek a dabar pagal siužetą, pagal vaidmenį ten aš turiu porą porą scenų, kur spektaklį aš keikiuosi.
Ir kaip jum? Man labai gerai, nes tai, nes tai yra natūraliai, taip natūraliai, nes atėjęs žentas, kuris tenais pradeda šnekėt nesąmones, pasako kažką apie mano mirusią, buvusią žmoną, tai automatiškai, kai tu jį pasiunti iš namų toli toli garsiai, kad čia, kad jo, bet pats, pats Mantas po to jau kai kai ateina pripiešęs ginto, ieškot teisybės, tai ten jau jis O jau ten deda penkiais aukštais, bet yra pateisinama už tai, kad yra toksai toks vaidmuo ir žmogus jau nesivaldo, nes nu jis tiesiog yra va visiškai.
O Arūnas gyvenime keikiasi. A yra aplinka, kurioje jūs jaučiatės taip laisvai, kad galite a nevaržytai nekontroliuoti savo kalbos, taip kaip jūs sakote, jog ją reikia kontroliuoti televizijoj, nes visgi tai yra atsakomybė. A bet savo aplinkoj kažkur esate visiškai laisvas. Aš leidžiu sau a sau nusikeikt ir dėl to nematau jokios problemos. A ypač ypač kai kai vairuoju, ne iš šal. O jūs norit pasakyt, yra žmonių, kurie vairuodami nesikeikia? Man atrodo, čia jo geriausia aplinka išsilieti ir tu nesakai, o tu rūgštelė, ne, tu jau tokį dedi, kad tai iš tiesų yra įrodyta, kad tas a tu nes ir ir o Vladimeri, ne, nesakei tokių dalykų, m sakyt tą visiems įprastą rusišką žodį ir jis atlieka tą a na nuraminimo funkciją.
Mhm. Kita vertus, na supraskim, kad tas pats Algis, Algis Ramanauskas, Algis greitai, ane, a, kai jisai keikiasi kaip radijo šou veikėjas, personažas, tai yra vienas dalykas, bet jis kalba vat vakar kaip tik turėjom irgi su juo tinklalaidę eilinę, a, kai jisai kalba, jis vienas dalykas yra apsiskaitęs, išsilavinęs, šviesus žmogus ir jam nereikia mintyse prieš sakinį sakant iškarpyti tuos visus namai ir taip toliau. Jis kalba taisyklinga lietuviška kalba, nors daro klaidas, kurių nepripažįsta, nes sako: "Čia yra kalbajobų nuomonė."
Aš taip nemanau. Kalba yra gyva. Tai mes su juo esam apie tai daug kartų kalbėję ir ginčijasi. Yra a yra yra buitinė kalba, kurią jisai gina, bet yra bendrinė norminė kalba, kuri yra etaloninė. Tai niekas nesako, kad mes turim kalbėti ta etalonine kalba, nes mes turime tarnybių. Mes galim dzūoti dzūeli, ten suvalkiuoti a su Marijampolį, Suvalkiečiai taip toliau. Kaip Paulius Samoška iš viso ten žema žemaitiškai šneka, tai netgi labai gražu ir simpatiška. Taip smagu girdėti tokią kalbą.
A be jokios avionės, bet a jis a yra tokiu būdu išskirtinis. Nors yra nemažai žmonių, kurie kurie išgirdę tiesiog ilgai girdėdami tokią tik žemaitišką kalbą, jie susierzina ir nebetampa jo simpatikais. Yra ir tokių variantų. Tai čia kiekvieno reikalas, kaip pasverti. Tarkim, ta pati ugnė Sipare, man jinai yra ne tik nuostabiai graži moteris, laidų vedėja, bet jinai yra ir suvalkietė, taip. ir ir niekur niekur niekur nedingsi iš to viso. E ir jinai sakė, anksčiau man būdavo nejauku, jinai bandavo bandydavo tą dalyką paslėpt, o dabar tiesiog yra jos išskirtinis, išskirtinis toks bruožas ir man tai yra labai žavu, bet tikrai su valti suvalkietišką akcentą yra sunku paslėpti.
Aš kiek pažįstu suvalkiečių, nu jis vis tiek lieka. Jie gali kalbėti tikrai aukštaitiškai, bet bet pas juos vis tiek lieka tas poskonis. Jie tęsia tas balsies. Tai čia normalu, nes aš būdavo vaikystės vaikystės vasarą leisdavau a Šunskuose pas senelius čia prie Marijampolės, 7 km. Tai o mes gyvenom Šilutėj, tai aš atvažiavęs pas senelius vasarą į kaimą, pusę mėnesio iš manęs juokdavosi, nes aš žemaičiuodavau, o kai grįždavau į Šilutę į mokyklą, tai aš suvalkiuodavau. Tai visi tai tai va, bet tuo labiau, kad suvalkiečių kalba yra tapusi mūsų bendrinės kalbos pagrindu dėl labai paprastos priežasties.
tiesiog tais laikais didžioji dalis a kalbininkų ir apskritai išsilavinusių žmonių, baigusių aukštuosius mokslus, netgi ir kunigų seminarijas, buvo iš Suvalkijos. O kodėl? Ten buvo turtingiausios Lietuvoje žemės, derlingiausios. Mhm. Vat čia labai pažiūrėkit, kiek kiek yra suvalkiečių ant buvusių mūsų litų. Didžioji dualis suvalkiečiai. Tas pats Basanavičius, tas pats iš oškinių kilęs ir taip toliau, taip toliau. Tas pats Kudirka, tai šitoj vietoj tai yra labai labai objektyvus dalykas. Jablonskis, be jokios abejonės, a jie už tai ir paėmė pagrindu būtent suvalkiečių tarme a kaip Lietuvos, lietuvių bendrinės kalbos.
A, žinot, aš dabar vat jūs pasakojot ir šiek tiek galvoju, o jūsų neerzina arba jums nelinksta ausys, kuomet jūs klausote, dabar esat jau youtuberis, a, sveikinu su nauju kanalu. A, nelinksta ausys beklausant lietuviško turinio, kaip jaunimas, tie, nu, vedėjai tokie kaip aš, kurie sukūrė savo kanalus ir bando savo mažas televizijas kurti. Am, kaip kalba jie? Ar jums nelinksta ausys beklausant jų? Nes jeigu tai kalba personažas, a, aš mačiau, kaip dirba a toks Nedas, buvęs mano studentas su kolega, jie kažkokios ten turi irgi tinklalaidę.
Aš net esu filmavęs, jis ten paprašė jį. Tai kalba personažai, man nelinksta, bet kai tu girdi, kaip kalba visiškai neišsilavinusio žmogaus smegenys, tada man tokia šiek tiek svetima gėda, nes kalbėjimas eteryje a ar tai yra tinklalaidė, ar televizija, nesiskiria niekuo, tiktais transliavimo techninės priemonės. Ar tu žiūri per teliką, ar ten Bet jeigu žmogus durnas, matosi ir internete, ir televizijoj, tai čia nepaslėpsi. Bet problema ta, kad jie nevaidina, jie tokie yra ir tais ir tuo didžiuojasi, kaip mes sakydavom, a, juokaudami, žinai, tau taip lengvai sekasi, įtartinai lengvai sekasi vaidinti durną, bet man labiau e linksta ausys.
Tas jaunimėlis gal dar pasilauš, jeigu jie žiūrės, a, tą mūsų šitą tinklalaidę. Aš dažnai apie tai šneku, kad, na, pasistenkit save lavinti jau jau vien dėl to, a, kad himnė yra žodžiai vardantos, tai vardantos Lietuvos, bent lietuviškai išmokėme. Pasistenkime kalbėti taisyklingai ir nesakyt, kad man viskas. Mhm. Bet man labiau linksta ausys, kai aš klausau, kaip kalba politikai, mūsų visuomenės elitas, veidrodis. Aš pasižiūriu, taip, taip pasižiūriu a transliacijas vis kartas nuo karto, nes gal ypač jeigu būna koks emocionalus projekto svarstymas, tai ten jau deda jie jau atsivedėję.
Arūnai, o jums kaip nostalgija yra? Apie tą, kaip jūs pavadinot, didžiausią Lietuvos teatrą? Ne, nėra, nėra. Net pravažiuodamas pro šalį pasižiūri specialiai dar lanką padaro. Ne, ne, ne, ne, ne, ne. Nejaučiu alergijos, bet nejaučiu nostalgijos. Tai va, kai jie kalba ir jau kokie tenai, sakysim ketvirtas arba trečias jau per kadenciją a svarstymos biudžeto, jie vis tiek yra biudžetas, jie kirčiuoja biudžetas, a komitetas. Klausykit, jūs jums rimtai taip nusispjaut? Ir čia aišku tiktais va tokius e moteris yra moteris pirma kryčiuoti.
Yra tam tikri dalykai, kuriuos reikia išmokt. Tai vat aš labai norėčiau, kad sakysim kancleris e įsteigtų naują etatą, galbūt ir šalia a Seimo kalbininkę, kalbininką, a kuris tiesiog pateiktų a dažniausiai pasitaikančias, nereikia net sakyti, kuris Seimo narys tai pasakė, bet kiekvieną savaitę pristatytų ir išdalintų jiems. ateini ir tu randi a padėtą arba geriausia padėt jiems po nosim, nes jeigu įdėsi į kompą, tai sakys: "Mes neradom, mums čia, nu, ten visokių yra tokių leušų." Tai vat rado lapelį su raudonom pabrėžtom kalbom, kirčių, stilistikos, kur yra slavizmai, rusicizmai, barbarizmai, nevartotinos svetimybės ir taip toliau.
Tai vat čia pradėkime nuo jų, nes kai tautos elitui, kuris leidžia įstatymus, reguliuoja, kaip mums gyventi, jeigu jiems nusispjaut ant lietuvių kalbos, mes negalime kaltinti tų vaikų, kurie vaidina, šneka arba nusikalba, a pagal save. Tai pradėkime nuo viršaus. Taip sakys, jeigu jie taip gali, tai jau kodėl aš negaliu? Taip. Ir kai paklausai, kartais iš tiesų, kai kalba ir valstybės vadovas, prezidentas, tai jo kalbos kultūra irgi, taip sakyt norėtųsi geresnio varianto. Ir čia labai gerai mes su vienu kolega esam diskutavę, kad matote a kolekcionuoti knygas ir skaityti knygas yra du skirtingi dalykai.
Geriau mažiau kolekcijoj, bet perskaitytas. A taip, taip. O, Arūnai, kiek yra tas knygų skaitymas? Jūs taip dažnai sakot skaityti knygas. A dabar žinot maksimalistai kokie sakys: "O, nu tai viskas, dabar 52 gnygos per metus. A, o kitas sakys: "Tai aš perskaitau vieną knygą, nu, tai normaliai po kelis puslapius į dieną." Tai aš skaitau. Kas yra tas knygų skaitymas? Kaip čia kaip trošk? Aš nežinau, kiek tu galėtum atsigerti to vandens iš karto, nes aš žinau tik vieną dalyką, kad iš karto išgerti 8 lra vandens yra mirtina dozė.
Va, žmogus gali apsinuodėti vandeniu. Taip. A paskaičiuota yra, bet fiziškai, ko gero, neišgertum, nors yra mirčių. mirties atveju, kai žmogus tenais stengiasi net per laiko tarpą išgerti, tenis išgėrė 7 litrus ir jis numirė, nes išplovė tuos mikroelementus iš savęs ir tiesiog sustojo širdis. Tai žinot, a man tai čia ką norit pasakyt, jeigu per daug skaitysiu, ne, jeigu tu save versi daryti dirbtinai, tai ko gero nieko gero, nieko nieko nebus. Bet jeigu tu jusi tą tokį poreikį, kurį išsiaugdai, jį galima išsiaugdyti, tai yra pats geriausias dalykas.
Ir tada jau tu pats sprendi. Aš turiu vieną labai, labai gerą a pavyzdį ir jau vien dėl šito aš gyvenime galiu pasakyti, kad jis prabėgo ne veltui. Aš turėjau vieną studentę a a SMK kolegijoje, kuri a nebaigė kurso, nes jinai a laukėsi ir išėjo. Išėjo. O aš buvau netgi sudaręs sąrašą 50 knygų, ten gal net ir daugiau. žmonėms, nes aš pamačiau, kad jie tikrai jie neskaitė netgi tos programos, kuri vat jie gi neseniai baigė prieš dvejus trejus metus, kai kurie išvis prieš metus baigė mokyklas ir kai paklausi, kas yra kokie kūriniai sudaro Marcinkevičiaus draminę trilogija, ten Mažvydas katedra, Donilaitis neįeina į tai, nes ten papildoma drama.
A, Mindaugas Mažvydas katedra, tai mažoji dalis tik surašo. O galiu paprašyti jūsų po laidos pasidalinti? Mes įsidėsime po video sąrašą, kad žmonės galėtų Ir tai nėra tai nėra tai nėra sąrašas knygų, kurias tu perskaitęs iškart gali O dabar aš esu jau toks jau viską. Aš dabar jau galiu vesti bet kokią laidą. Ne, ne, ne, ne. A, mano nuomone, tai yra sąrašas sudarytas tų knygų, kurios yra kaip a atsvara, alternatyva tai mokyklinei programai, kuri iš tiesų nemaža dalim, bent jau pagal mano suvokimą, jaunus žmones ne gerai sakysim, nežaloja, bet a nestimuliuoja domėtis, neskatina, nerina ta literatūra, kurią verčiama skaityti.
jie vat atstumia tos nuo tos literatūros. Na, iš tiesų kai tu 10toj klasėj ar 11 turi skaityti altorių šešėlį, ar tikrai? Ar tikrai? A matyt mokyklos programos sudarytojai supranta, kad jeigu jie mokykloj neperskaitys, tai gyvenime neperskaitys. E irgi yra toksai dalykas. Bet Antano vienuolio su visa meile jo kūrybai, bet paskenduolė ten tie visi, kaip aš sakau, grūzai. Vat šitoj vietoj labai tinka tas barbarizmas atėjęs iš slavo, iš rusų. Toks toks žmūras eina, kaip tu visą laiką jautiesi kaip po cepelininiu dangum ir tau visuomet smegenyse vakarą prieblanda tokia ir atstumia, nes jaunas žmogus jisai nori ir mėgautis gyvenimu.
Tai vat šitos knygos, bent jau kurias aš visas a skaitęs aš iš daugybės iš tūkstančių skaitytų, bent jau šitas parinkau, jos yra labai įvairios. Nu čia sakykime daugybos lentelė tokia, kurią reiktų išmokti ir turėti. Ne, jos nereikia išmokt. Tu gal ne visas jas paskaitysi, bet gal tu pataikysi kaip čia, kaip žuvį masalas. Op ir užkibo ir atsirado tas noras, nes ten yra ir a pasakos, sakysim, ta pati man gražiausia pasaka apskritai yra Astridos Lindren broliai liūtaširdžiai.
Mhm. Jeigu teko skaityt, tai sveikinu, jeigu ne, tai tuo labiau sveikinu, nes tas malonumas laukia ateity iš karto. Tai kaip su kaip žinot su serialais būna, sako: "Matei tą serialą?" Ne, kaip aš tau pavydžiu, kad tu dar nematei. Jo, bet jeigu tu liūtoširdžius būtinai, jeigu neskaitęs ir jeigu yra neskaičiusių, tai yra net vat nuo tokių iki to paties Henrio Kissindžerio diplomatijos, kur jis amžinatsi neseniai iškeliavo, bet ta knyga lietuviškai išversta, labai gerai išversta. Iš tiesų, kas tingi arba nenori arba negali originalo kalba skaityti, yra puikus lietuviškas vertimas.
Tai jos yra labai skirtingos. Kaip jūs vertinat alternatyvą audio knygos? A skaityti yra viena. Tu matai raštą, tu įsidedi į galvą. Aš įsivaizduoju, kad skaitymas jisai ugdo ne tiktai am tai, kad tu kažką sužinai, bet a tą visų sakinių sandarą, minčių seką, nes tu vizualiai tai matai. Ar audio knygų skaitymas, manote lygiai taip pat yra vertingas? Ar jisai yra labiau kaip mūsų podkasto klausymas? Jis yra gerokai vertingesnis už visai nieko neskaitymą ir neklausymą. Tuo labiau, kad aš tik vakar įgarsinot kažkokią knygą.
Garsinu, garsinu, nes mane prišnekino. Aš labai tingėjau. Man Andrius Tapinas sako, žinai, ten daug darbo, bet nu vat kažkaip mane kalbėjo mano pačią knygą išleistą, kur išėjo, sako, išleiskim ir audio variantą. Tai vat aš dabar kankinuosi skaitydamas savo parašytą tą visą dalyką. Tai vakar turėjau trijų valandų sesiją. Tai varginantis dalykas, bet yra poreikis, tai kodėl ne. A, skaitant knygą, kiekvieno mūsų galvoje gyvenantis režisierius, ar toks ar toks, a, jisai pradeda kurti vaizdinius. Mhm. Nes, tarkim, jeigu tu pažiūri filmą, na, gerai, paprasčiausią dalyką, a, trys muškietininkai, ane, jeigu tu matai, kad portą vaidina tas pats Žeraras Depardia, tai tu ir matai jį tokį, nes jis tau sukurtas kaip sukramtytas maistas.
Jis sukūrė tau tą vizualą. sukūręs režisierius ir aktorius, bet kai tu skaitai knygą ir nematęs filmo, tai tas portas jisai bus toks, kokį tau sukurs tavo galv mums abiejų portai bus skirtingi. Skirtingi. Jo, bet žiūrėkit, yra mes skaitom tą patį tekstą ant balto popieriaus juodos raidės, ženklai, kažkokie kringeliukai ir jie virsta mūsų galvoj vaizdiniais. Tai nepaprastai lavina vaizduotę. Ir tie žmonės, kurie sako: "Oi, man čia nieko neduoda." Jūs net nesuprantat, kiek duoda. Jūs net nesuprantat, kiek jums duoda poezijos mokymasis.
už tai, kad vienas dalykas, tai yra vaizdinga kalba, nes jeigu gera poezija, tai ten ir geri poetai, jie ne tik rimuoja, ritmuoja, bet pasiima ir tas, sakysim, meninės išraiškos priemones ten nuo hiperbolės iki visų kitų dalykų. Kalbos, sakysim, tie, e, kaip jie dabar pavadint bendrai, a, na, tie vaizdingi posakiai, vaizdai ir taip toliau. fraziologizmai jie nepaprastai turtina kalbą, nes nors tu atrodo, kad perskaitei ir išgaravo, ne, jis kažkur tikrai nusėdo tavo smegenyse į kažkokį stalčiuką ir jeigu jūs lavinsit save taip, tai net nepajusit kažkada, kai, tarkim, tą pačią merginą kalbindamas, op, atsidaro stalčiukas ir tuo jau o ir galiu pacituot.
Jūs galit taip ir žodyną praplėčia ir viską. Tai taip ir vaizduotę lavina. Tai netgi kai mes dirbome su studentais toj kolegijoj, kurią aš vis paminiu, tai ten būdavo pastovūs, mes turėdavom šešių valandų per savaitę a sakysim tą vieną dieną a paskaitą, susitikimą. Tai vienas iš tokių dalykų būdavo, kad jie turėdavo ateiti išmokę po vieną naują eilėraštį, kurį turėdavo sakyti atsistoja prieš auditoriją. Geras. Tai vienas dalykas, lavina skonį pasirinkti, nes iš pradžių ten mokydavosi tokius, kad taip klausai, nu gerai, bet nieko nesakai.
Ir tada jie pajunta, kad vat, nes kažkas iš grupiokų paskaito tokį, kur visi taip aha ir susimąsto. Ir jie klaus, o kodėl čia mes? O todėl pirmas dalykas, tai nepaprastai lavina, moko vaizduot ir tu pajunti, kad tas pats darbas televizijoj visų pirma yra labai kartais nusibostanti rutina, kuriai tu turi ir kasdienybė, kuriai tu turi paklusti. kaip ir kiekvieną trečiadienį tu turi ateiti pasiruošęs ir išmokęs mintinai eilėraštį. Tai vat tai lavinimas apskritai. Ir tai kas iš jūsų manymo yra iš viso pats geriausias a televizijos profesionalas iš profesinės pusės, ne asmenybinės pusės, bet profesinės pusės, a kuris tikrai atitinka to vedėjo kalbos a visų manierų a taisyklių a atitikmenė a kuri čia būtų, ar čia žinių vedėjas, ar kas Taip, a jūs jau painiojat žanrus, jos matot,
išskiriat žinių vedėjai, tarkim, tos pačios Lietuvos televizijos jau ten yra taikomi visai kiti reikalavimai. Ten yra a profesiniai reikalavimai, kurių neatitikdamas tu nepakliūsi į nacionalinio transliuotojo eterį skaityti a žinių. Tarkim, čia jau yra aukščiausia, taip. A taip, taip, taip. Ir ta pati Eglė Bučelytė, a, puikiai kalba Regina Jokubauskaitė. A bet jinai, nu, ten dabar jau eina labiau pramoginiai dalykai. Aš tiesiog turbūt klausiu tam, kad įsivaizduot, žinot, žiūrovas mus va dabar žiūri, galvoja, nu gerai, tai čia ten veda ir tas laidą, ir tas laidą veda, bet kad sureitinguoti sudėtingumo mes negalime painioti žanrų.
Tai paimkime žinių vedėjus. Tai aišku pirmoj vietoj bus nacionalinio transliuotojo LRT žmonė lyginant su kitais vedėjais. Taip, nes kai kurie tenais a ir užsižaidžia ten ir dar kažką. Tas pats Gintaras Degsnys yra puikus profesionalas, beje, bet pramoginio, to laisvesnio žanro vedėjai, jie negali būti painiojami. Nes, paimkim, bent jau kiek man yra tekę tekę dirbt, labai gaila, bet šis žmogus jau iškeliavęs, tai savo žanro, galim pasakyti genijum buvo kaip vedėjas pramoginis buvo Šapranauskis, Vytautas. Be aš taip ir taip ir galvojau, kad pasakysi.
Taip, man yra su juo tekę ne vieną kartą a dirbti ir scenoj, ir renginiuose. A tai tiesiog būdavo vienas malonumas su juo tai daryti. net ir pažvejot ant kranto atsisėdus ir pasišnekėt arba net patylėt su su juo būdavo apie ką net patylėt. Vat čia a įdomu. Vat čia čia rodo žmogaus tūrį ir jo išsilavinimo, apsiskaitymo. Jis buvo velniškai apsiskaitęs a tą gylį ir būtent tą apsiskaitymą ir visa kita rodo, kad apie jį a su juo buvo apie ką net patylėt.
Vat čia esmė. Labai paradoksaliai skamba, bet bet taip yra. O labai daug yra žmonių, kurie ateina, ypač komerciniuose kanaluose, kai jie startuoja, tai ten gi j atrodo kanalas, aišku, ten jį jau suka kaip kaip įmanoma, ten promina ir ir taip toliau. Ir jis kartais pasijunta, aš tikrai Dievas, aš tikrai Dievas, aš čia viską darau gerai. Ir pasižiūri, kaip jisai elgiasi a kadre. Tai taip galvoji, o turbūt ilgai netems, žiūri po trijų mėnesių jau nebėra tos laidos ir ir taip toliau.
Tai čia turbūt reiktų skirstyti pagal, sakau, pagal žanrus. Tai o iš pramoginių tai m aišku labai neblogi yra auksinio proto vedėjai. Arūnas Valinskas, girdėjau tokį visai visai neblogą. Daug metų jisai jau ten televizijoj labai labai sako sako per jį nauji veidai negali ateiti į televiziją. Nepriima. Vis tik seni tie veidai. Visi nori, visi nauji veidai nori papū. Aš visą laiką tokiem atsakau paprastai. Žiūrėkit, ketverius metus aš dirbau Seime, taip sakant, atitarnavau tėvynei, daviau jum erdvės. Kas jums trukdė sukurti auksinį protą ir dabar jį vesti 12 metų?
Nu tai kas jums turt jau 12 metų? Jo. Vau. Jo. Bet žinot, aš galvoju, kad šiaip jūs esat labai drąsus žmogus. Kodėl, žinot, a iš esmės žmonės, kuomet jie sulaukia skambučio iš mokesčių inspekcijos arba iš policijos, juos apima tokią vidinę baimę iš karto, kad kažką padariau. O jūs 99 metais gaunat baudą ir naglai sumokat ją centais. Iš kur pas jus tiek naglumo? Va taip vat paimt ir aš suprantu, pinigai yra pinigai, bet nu visi suvokiam, kad nu tai yra tikrai drąsus poelgis, bet tai yra centai irgi yra pinigai.
Tai šitoj vietoj labai trumpai, aš visos istorijos nepasakosiu. Čia buvo apie užminuotą viešbutį per Žvagalio vestuves. Taip, mes ta istorija visa labai daug taip žino. Ir ta tos monetos, taip sakant, jos jau čia jau padarytas pokštas, kurio nepakartosiu. Čia jau jo tai yra istorija, bet a pranešimas apie gresinantį visuomenei pavojų a gali būti traktuojamas ir kvalifikuojamas pagal du kodeksus. ATPK, tai yra administracinis teis pažeidimų kodeksas ir pagal BK, pagal baudžiamąjį priklauso nuo pavojingumo laipsnio ir padarytos žalos.
Tai ten padaryta žala. Prokurorai, kurie tą bylą iškėlė, jie kreipėsi į policiją, tai su visa amortizacija sukūru visų kitų ten tų dalykų, kur atvykti į vietą su žiguliuku atvažiavo, dar kažką, netgi su ginklu ten jie paskaičiavo, kiek laiko buvo, sakysim, žmogų, kiek reikėjo ginklą išimti ir ne neišimt, bet ta prasme jisai buvo tuo metu prisektas tai jie priskaičiavo 59 litus. O norint turėti didelę žalą, kad galim būtų kvalifikuoti pagal BK, tai reikėjo nemažiau 250. nėra šito pritrūko požiūrio ir tada atsirado tas dalykas, kad bandom per padidintą pavojų visuomenei ir jų pasiaiškinimai, kurie buvo va tokio dydžio per pusę puslapio, jie virto tokiais maždaug dviejų trijų lapų romanais, kaip ten jie skubėjo galvodami, kaip reikia žmones evakuot, nes jiem tiesiog prokurorai pasakė, ką reik surašyt, kad
atitiktų būtent šitą Mhm požymį, kad iki tol buvo panašių apie 200 bylų Lietuvoje, respublikoje kaip valstybėje nepriklausomoje per tuos metus. Nu jū ir visos buvo kvalifikuojamos pagal administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Man kitą dieną po šito viso pokšto paskambino mano buvęs grupiokas, kuris dirbo prokuroru ir sako: "Žinok, Valiau, tau baudžiamąją bylą siūvo." Sakau, baiktų juokaut. Jo, jo, sako, duotas nurodymas. Jūs pažiūrėjot iš praktikos, kad, nu, tikrai taip nebus, taip bajeris tikrai pavyks. Ne, ne, ten viskas, viskas.
Aišku, nes ten buvo, bet buvo nuspręsta paimti atpirkimų ožį ir parodyti, kad aišku tu negali būti tas, kuris va taip sakysim piktnaudžiauja. Tai aš tuo pavyzdžiu tapau. A bet tada man kilo noras, ai, jūs padarėt parodomąjį procesą, mes padarysim parodomąjį mokėjimą. Tai čia, taip sakant, priežastis ir pasekmė. Toks tokį sutiko ir ir taip ir darė. Ir ten jau tada mes je Ach, jūs padarėt šou, tai mes irgi padarysim šou padarėm šou padar š O žinot dar vienas yra akiplėša toksai a mums gerai žinomas Egidijus Dragūnas, kuris pasisiūlė prieš porą metų, kad jam atneštų jūsų galvą.
Girdėjau. Tai kaip tas Aš kažką skaičiau, kad jūs ten ir lyg ir planavot į teismą kreiptis, taip toliau. Kaip čia kas vyksta su šita istorija? A vis dėlto jisai laukia tos galvos ar kaip čia kas čia bus? Aš aš atvirai šnekant tą visą medžiagą aš perdaviau a advokatams. Mhm. Ir ten jie kažką ten dėliojasi aš tikrai neturiu laiko nei vaikščiot, nei dar kažką daryt. Žodžiu, numetėt į šoną ir viskas. Jo, ten jie dabar ar ten kažką darė, ar kvalifikavo, ne, nežinau dėl tokio veikėjo, bet vat mano ir lieka tas pats pasiūlymas, kad na gal tu na nemaišyk kokso su degtine, tai tau nereikės tokių nesąmonių šnekėt.
Bet čia vat vėlgi ta socialinė atsakomybė, ane, ką ką duoda mūsų socialiniai tinklai, kiek tos laisvės reikšti savo mintis ir kartais neapgalvotai padaryti, kas vis dėlto lieka. Žinot, vienas dalykas, kai tu padarei neapgalvotai, kai aš paskui ten parašiau, a, sako, Valinskis uždraudė Selo koncertus, tai yra melas ir netiesa visiškai a manipuliacijos meluojant, nes aš tiesiog kreipiausi į žmones, kad tiesiog neikit į tuos koncertus ir pažiūrėsim, ką jisai darys. Tai tas pasakymas, kad galit neit, jis neuždraudžia eit ir tiek.
Duoda pasirinkimą. Taip, pasirinkimas. Bet niekas čia neuždraudinėjo ir nepasakė, a, aš nesu valstybinė institucija, kuri tai gali padaryt. Lygiai taip pat gali priimti sprendimą žmogus eit į koncertą ar neit. Gali būt, sakysim, vienos vieno arba kito a na centro kultūros vadovas gali priimt sprendimą nuomuoti jam salę ar nenuomoti. Lygiai taip pat kaip Žalgirio arena priėmė sprendimą tam tikrą laiką nenuomuoti, ne suteikti. Tai čia jo, bet man jie labiausiai a po to pašiurpino kitas dalykas, kai darė jisai savo tą koncertą Žalgirio arenoj, ne Žalgirio Kaune stadione, m pavasarį dar reklamuojant šitą koncertą buvo pareiškimas jo paties cituojamas tenais ir jo jo vadybos per visus portalus perėjo netgi.
Aš paskui dar pasitikrinau, įlindau į 15 min, kad jo koncertą tam arenoj, ten dalis pinigų bus skiriama tenais Ukrainos kultūrei remti ir jo koncertą apšildys kažkokia ten ta labai garsi a Ukrainos grupė Mhm. muzikos Kaluš ar man atrodo ar kažkokia. Nu, bet iš tų aš paskambinau Ruslanai, mes jau esam vedę renginį Ukrainai a Kauno Žalgirio arenoj. Paskambino Ruslanai tai Eurovizijos žinai apie ką šneka? Jisai dainininkė. Jis dainininkė. Jo, sakau, Ruslana, žiūrėk, ar ta grupė, kuri dabar čia atvažiuoja apšildinti Selo koncerto, jinai žino, su kuo susideda, žino, kokia jo yra antiukrainietiška a pozicija, ką jis yra pasakęs.
Sako, aš tuoj aš nežinau, aš pasidomėsiu. Ir po to jinai man perskambina. Aš kalbėjau, sako, su tos grupės vadybininkais, su tais pačiais muzikantais. Sako, jie jie nieko nėra girdėję apie tą faktą, kuris pas mus viešinamas, kad jie iš viso dainuos. Taip, kad jie dalyvaus, o čia aiškinama, kad jie dalyvaus koncerte, ji bando nuplauti tą savo pasakymą, kad tegul jie šaudosi, durneliai ten tarpusavy aš už už tai, ką geriu alu. Ir jis tada dar meluodamas labiau, kas, kad tai nėra mano išsigalvojimas, atsiverskite praėjusio metų pavasario būtent Selo koncerto reklamą ir ten parašyta tas anonsas, kad tokia ir tokia ukrainiečių grupė dalyvaus ir apšildys jį tame, kaip suprantu, jos nebuvo.
Aišku, ne, jos negalėjo būt, bet apie tai buvo meluojama ir apie tai buvo rašoma koncerto reklamoj. Tai gali būt dar didesnis smegenyse visiškas. Nu jo. Tai vat esmė kame? Ne tai, kad prigėręs kažkur užsienį pasakė su alaus bokalu ir va čia aš toks ir toks, bet jis tą dalyką ne tai, kad neatsiprašė, jis dar užmetė ant viršaus. Čia žinot gal iš tos serijos Fake it until you make it. Taip, taip, kaip sakoma, yra yra melas, didelis melas ir statistika.
Tai vat selas yra tas statistinis A, mes kalbėjom apie jūsų verslo sėkmę. Nu daug čia aptarėam, bet man dar įdomi jūsų santykių sėkmė. Jūs su Inga jau tikrai tiek daug metų esate kartu 40 nuo pažinties. Oh my god. Jūs žinot, pas mane čia tikrai lankėsi labai daug psichologų, santykių specialistų ir yra tokia negailestinga statistika, jog tiktai 5% porų, 5% porų išgyvena kartu santuokoj draugystėj 20 metų ir daugiau. Tai jūs patenkat į tą mažumą. O jūs galit pasakyti, kokia jūsų yra sėkmės formulė?
Nes 95% jus žiūri ir sako: "Kaip ką jūs darote?" Labai paprasta. Jeigu žinočiau universalų receptą, kuris tiktų visiem, aš visą laiką sakau, aš kasmet gaučiau Nobelio taikos premiją, nes tas receptas būtų universalus ir pasauly vyrėtų taika ir harmonija širdis. savo žinot? Žinau. Na, ir jūsų koks receptas? Paprastai reikia šeimoje gyvenant su tuo žmogum jį mylėti bent šiek tiek daugiau negu patį save. Tu įsivaizduoji, kad tu jam duodi savo gyvenimą, tu a kitaip galvok, tas žmogus, kuris yra šalia tavęs, jis taip pat tau aukoja savo vienintelį gyvenimą.
Ir vien už tai tu jį turi gerbt ir mylėt. Mhm. M ir negalvot, kad o o aš tau daugiau duodu. Arba tas būna tradicinis variantas. Tu bjaurybė, tu mano visą jaunystę suėdė. Aš tave, aš tau visą savo grožį paaukojau, o tu a tai šitoj vietoj tas sakoma, kai kurie sako, aš taip negalvoju, kad su amžium meilė keičiasi trans į pagarbą, į supratimą jinai nesikeičia, jinai yra viduje a ta pati. Čia lygiai taip pat kaip a a kriauklėje augantis perlas, vidinis sluoksnis niekur nedingsta, jis tik didėja tas perlas, nes užauga vis nauji brangakmenio sluoksniai.
Tai lygiai tas pats ir šeimoj. Pati meilė niekur nedingsta, tik atsiranda daug a ją apgaub dar papildomai supratimas, išmintis abiejų, patirtis, pagarba vienas kitam. A, kita vertus, net ir meilė tam laikui, kurį kartu praleidai su tuo žmogumi. Ne tik meilę fizinę jam kaip kaip žmogui, kaip kaip moteriai, tai vat visa tai tiktais auga į vieną didelį perlą ir niekur nedingsta. Bet va šitą reikia suvokt, bet ar tam kelyje per tiek per 40 metų, na, buvo turbūt a situacijų, kuomet a sudrebėdavo šiek tiek žemė?
Aišku, kaip kaip tuomet, nes dabar labai madinga keisti, dabar labai madinga greit skirtis. A kažkas nepatiko, kitas sekantis, žiūrėkit, kiek santuokų jau procentas buvo 45% jau dabar 55 ir daugiau procentų skiriasi. ta prasme labai didėja skyrybų procentas, kurie ką tik yra susituokę. Aš galiu pasakyt kitaip, skyrybos yra jau rezultatas. Priežastis yra nepagrėstos vestuvės, nepagręsta santuoka. Tai tai nepagrįsta jausmais, tai pagrįsta būna susižavėjimu ar apskritai tokiu noru. O tokia bravūriška, o pasidarom, ne, pasidarom vestuves, padarysim gerą vakarėlį, bus geras tūsas su draugais.
O paskui nepaėjo, tai padarom tūsą skyrybų proga. Tai vat tas a šeimos instituto devalva galvose, a atsakomybės tarpusavio nesuvokimas, pagarbos viens kitam nebuvimas, jisai yra ko gero, deja, bet užprogramuotas. A, buvo tokia viena diskusija, teko dalyvauti ir aš išsakiau nuomonę, kad apskritai, ko gero, ateity toks institutas visuomenės kaip šeima, jisai pasmerktas žlukti, nes pagal savo prigimtį vis dėlto, kaip bežiūrėsi, a, žmogus yra poligaminė būtybė ir nemažai yra tokių studijų ir tyrimų, kad ten praeis ten, nežinau, ten tie galbūt ne šimtai gal tiktais gal jeigu žmonija tiek gyvens.
Aišku, nes atrodo mes einam dabar link susinaikinimo, naikindami va patys save ir žemę, kurioje gyvename. Mes matom, kas vyksta su a klimato kaita, nors yra tokių durnių, kurie tai neigia, bet čia jų problema, jų tragedija. Tai šitoj vietoj, jeigu žmonija išliks tiek, prognozuoja, kad ateity šeima kaip toks dalykas išnyks. O tai turime to omeny, kad poligam tai pas mus yra vidinis poreikis turėt daugiau negu vieną partnerį. Nu taip. Čia aš kalbu apie studijas mokslininkų, kurios yra virtusios prognozėmis, kad ateity šeima toksai kaip dalykas išnyks, bet reiškia vadovaujasi šiuolaikiniais laikais prognozuodami ateitį.
Tai mato mato tai, kad jau yra nemažai a žmonių, kuriems reikia tų antrų, trečių santykių. Nebūtinai jie mato, e, jie mato labai mažėjantį kito instituto vaidmenį. Tas institutas atėjęs iš viduramžių, iš anksčiau dar yra bažnyčia. m bažnyčios reikšmė ir įtaka labai smarkiai mažėja ir automatiškai tie gniaužtai, kurie laikė tuos žmones nuo tūkstančius, šimtmečius, tūkstančius metų a būtent šeimose ir visur kitur, a ta įtaka labai labai smarkiai maršta ir tik ne už tai atsileidžia. Bet čia daug yra susijusių dalykų.
ta pati lygybė turbūt, kuomet dabar abi lytis gali viską ten ir panašiai. Ta bažnytinė, nu, ta bažnytinė šeimos sąvoka, jinai šiek tiek yra kitokia negu dabar mes šiuolaikiniam pasauly gyvenam ir ir ypač jauna karta, jie kitaip mato. Tai tai faktas, kad tai yra nu visiškos priešingybės. A ir technikos galimybės yra praktiškai jos atveria beribius horizontus naujiems santykiams ir taip toliau. Kai tiktai atsiranda problemytė, tai va žiūrėk a Tinder next. A jo, bet tai yra labai vienas paprastas dalykas.
Tai mes esam tokiame vystymosi pagreityje. Mokslininkai paskaičiavo, kad 21 amžiuje per vienerius metus atliekama tiek išradimų ir atradimų per vienerius metus, kiek per visą 19ąjį amžių. 1800ieji 1900ieji aišku metų per 100 metų per metus mes turim tiek per metus. Įsivaizduojat? Tai bet tai buvo didžioji revoliucija, sakysim, ten iš tiesų garo visi ten tie reikalai taip. Dabar kažką išrado, tai nieko, tuoj bus geriau. Būtent, būtent. Ir mes judam tokiu pagreičiu, kad mes kartais nesuvokiam čia lygiai taip pat, kai tu plauktum baidarė, būtum toks nepatyręs baidarininkas, ane, a kalnų upeškiai srovė viršija tavo galimybes ir greitis, kuriuo tu plauki, tu nebegali suvaldyt ir tu tada tu atsiduodi tik tai srovei.
Jeigu išneš, tai gerai, bet jeigu apsiversi ir į akmenį atsidauši, tai ir žūsi. Tai mes va toj informacinėj visuomenėj ir toj dabartyj mes nešamės kaip begalviai raiteliai be galvos ir kartais net nelabai suvokiam tą tą visą greitį, kurią kuriuo skriejam. Tai jūs esate to 19IX amžiaus, jeigu vertinsim pagal santykius, jūsų santykiai yra to 19IX amžiaus progresas, kur jūs a valdote tą srovę. A ir dabar pasakykit vat kaip jūs sprendžiat konfliktą, kuomet jisai vystosi ir jau žinot ten dabartinė ta srovė jinai a sakys ai, nu ir skiriamės.
O vat jūs toliau santykyje išliekat, kaip jūs, kaip jūs konfliktus namie sprendžiat, kad jie neišsirituliuotų į tas skyrybas, į kito paieškas? Kodėl kito paieškos yra visą laiką malonus dalykas, kaip sakant, vyksta pastovus kastingas, kas galėtų pakeist juoka juokais. Bet mes iš tiesų kartais į tuos dalykus žiūrime pakankamai gal net nesenamadiškai. Tai yra kitas jaunimo mėgstamas old schoolas. Oldskolas, bumeriai, kuris grįžta į madą. Čia va dabar tas oldolas šeimoj turėt mylimą moterį, jisai grįžta panašiai kaip vinyrilinės plokštelės.
Mhm. Va ir tas dalykas jis kažkaip kai jis tampa savaiminiu, tu net negalvoji kodėl, nes tau tiesiog mielat savo vienintelį gyvenimą gyventi taip, kaip tu jį gyveni. Tai ne kiekvienas kiekvienas savo laimės kalvis, kaip dainuoja Valinskienė vienoj dainoj, jei nori būt laimingas, tai ir būk. Mhm. Tai kai mes susipykstat, renkatės būt laimingi, taikotės iš karto kalbatės. Ne, ne, ne, ne, ne. daro duris ir tai būna, kad susipykstam po to, kai būni išsiskyręs, nes būna, kai su žvaguliu kur nors a išeini kokiom trim parom, tai jo, tada ir nesikalbi.
Bet tai čia bet jūs jau tiek vienas kitą pažįstat, kad jau turbūt a jau ir tai nėra pretekstas, ane? Jau galvoj ai jo, čia kaip šiuolaikiniam jaunimui, kad seksas nėra pretekstas susipažinti. Taip. Tai šitoj vietoj tai nėra priežastis skirtis arba pyktis, ne? A jau yra be tos meilės, kuri atėjo iš iš pirmosios pažinties mūsų dienos, iš pirmosios minutės, kai aš pirmą kart ją pamačiau, a tas tie laikai, jie yra viduje to paties perlo, bet tas pats perlas be tos meilės apaugęs ir kitais dalykais, tai e ir bendrais rūpesčiais, kurie a susiveda.
į tuos pačius mūsų sūnus ir į tą patį rūpestį dabar mūsų anūkė. Tai kaip faina su mylimu žmogum savu kartu mylėt tą pačią anūkę ir ja džiaugtis, nes tu matai mūsų kadais prieš 40 metų pirmosios pažinties antros eilės vaisių vaikai. Tai nu kur jau ten 35 metai jau tai ką ten jau jau viskas. Tai bet tu matai savo meilę a tą buvusią kadais esančią dabar tu matai jau toj mažoj mergaitėj ir tas dalykas jis dar labiau papildo.
Tai ką daro Arūnas, kai jisai būna liūdnas? Aš nebūnu liūdnas tiesiog niekada. A, gali būti ta tragiška akimirka, kai tu tiesiog gedi tų žmonių išėjusių arba ta, na, situacija tokia susiklosto. A, bet taip, kad aš, kaip sakau, aš esu aš esu optimistas ir ir visą laiką ir karštakošis ir visą laiką bendraudamas su ypač su jaunais žmonėmis, aš noriu juos užkrėsti ne tik smalsumu, bet ir tuo azartu gyvent. a azartu džiaugtis kiekviena diena, ar jinai apsiniaukus, ar jinai saulėta.
Nes, kaip sakau, būkite, būkite gyvenime, būkit karštakošiai, būkite azartiški, nes mes vieną kartą, kai numirsim, tai būsim šaltakošiais visą laiką iki visatos pabaigos. Nu taip, čia kaip nebegalybė to laiko yra. Taip, begalybė begalybė laiko pagal mūsų suvokimus turi visata. A, o aš kadangi esu netikintis, net sako, kuo kuo arčiau link galo, tuo daugiau Dievo tavje apsigyvena. Nejaučiu. Aš nežinau, kiek man kiek man gal dar nėra to galo dar, kur jūs čia skubat? Tai nežinau, bet niekas niekas nežino.
A Šerėnas Vytautas išėjo būdamas tokio pat amžiaus kaip aš dabar. A Šapras išėjo a būdamas 55, nesulaukė 55. Jisai, deja, išėjo dieną prieš savo gimtadienį. Gintaras Ruplėnas išėjo nesulaukęs 50. Niekas nežino, tai gal skirta 80, gal 62. Tai bet nežinai, bet tu suvoki savo laikinumą ir dėl to nesigrauži. Apskritai aš esu sakęs vieną dalyką paprastą, kad jaunuolio, paauglio, vaiko atėjimas į suaugusių pasaulį, tas virsmas tam vyksta tada, kai jisai supranta esas mirtingas. Nes kol tu esi va tas tėvų popinamas, auginamas, tau vaikystė yra visas pasaulis yra tik vaikystė ir žaidimai, aišku, mokslai, mokykla, bet tu įžiūri į tai kaip ir, bet kai tu suvoki, kad tu esi mirtingas, reiškia, labą dieną tu pasibeldei į suaugusį pasaulį.
Ir tos atsakomybės jau niekur ne atsakomybės gyventi niekur niekur nenusikratysi. Tai vat šitoj vietoj man labai gaila, kad nemaža dalis jaunų žmonių jie jie bijo pripažinti, kad jie yra atsakingi už savo vienintelį gyvenimą, kurį jiem davė tėvai. O jūs sakot, reikia mėgautis. Taip. Tai vat žinot, tiesiog įdomu. Nu jūs jau tiek visko padarėte, jau tiek visko darote. YouTubeas, televizija, knygos, a prodiusuojate žaidimus, a spektaklis spektaklis. Pas jus kinas tada dar a elpak ūkis, vaikai, anūkai. A pasakykit, kiti žmonės sako ankstyva pensija, vat išeisiu, kaifuosiu, o jūs tiek visko dar norite daryti, darote, rašote, garsinate, kuriate, nesinori sustoti jau.
Kam tiek visko? Vat 15 minučių laidą turite savo, auksinį protą turit. Dabar paleidot YouTubeo kanalą vėl savo, ta prasme atrodo, nu, taigi turit jau vieną laidą, dar vieną laidą, telike laida, teatras, knyga, visko tiek daug. Tai aš esu, jeigu mes lygintume pagal šunų veisles, tai aš esu tas medžioklinis kurtas, kuris bėga, jis a jis krenta bėgdamas. Aš ne negaliu būti mopsas, kuris guli ant sofos. Aš kol kas nenoriu keisti, jeigu aš kaifuoju nuo tokio gyvenimo, kam jį keisti į kitokį?
Nes nemaža dalis žmonių, jo, man čia taip, man taip blogai darbe, kad aš noriu kaip aš einu jį kaip į katorgą ir laukiu, kada katorga kaip kalėjimo bausmė, kada jin pasibaigs. Aš nenoriu, kad jinai pasibaigt. Jūs nenorit, kad šita kelionė baigtųsi? Norit, net kai nuvažiuojam į tą patį, e, vat buvom dabar Egipte dvi savaites, fantastiškas poilsis. Nes a turėjom tik dvi laisvas savaites, tai mes esam taip nusprendę, kad į tą į tolimą ten Maldyva, tai landas arba ten dar toliau galima važiuot, kai turi daugiau negu keturias penkias savaites į tą kitą kitą kraštą belstis.
O čia tiesiog sėdi į lėktuvą, nuskridai, tau vat viešbutis, maistas, saulė. O kaip sakė Brazauskienė Kristina, kad vasara baigėsi tik tiems, kurie neturi pinigų. Bet jūs esat ne tas žmogus, kuris išlaidautų. Aš žinau, kad jūs vairuojate paprastą elektromobilį Kia. Kija, taip. Kia, taip. Tai a pas jus kieme nestovi Bentlei, Ferrari. A kodėl pas jus pasirinkimas yra m su savo galimybėm negyventi to poš gyvenimo, o gyventi tokį kuklesnį gyvenimą būtent materialiais dalykais? Aš nemanau, kad jis yra kuklus pakankamai, nes man techniškai tie automobiliai, kuriuos turim, ypač Kia EV6, a jis yra technologiškai puikus, nes anksčiau taip mersas ir Afrikoj mersas būdavo, būdavo, nes ten daugybė būdavo buvo mechaninių detalių ir varikliai, ten preciziškumas, vokiškas tikslumas, taip toliau.
Elektromobiliai. Čia panašiai kaip a sakydavo, kad Dievas žmones sukūrė skirtingus, tiktais pulkininkas Koltas juos sulygino išradęs pistoletą, revolverį. Tai kažkas panašaus ir būtent elektromobilių era pradeda lyginti juos, nes, na, elektrovarikliai jie kaip beimsi, bet praktiškai jie vienodi. Ar Mercedese jį dėti, ar Kijoj, ar Toyotoj, jie nesiskiria. Jie nu bet žinot, Lietuvoj brendas, tai man tai vat jeigu žmogui brendas yra turimas automobilis, tai aš pats sau esu brendas. Man nereikia. Nesvarbu iš kokio automobilio Valinskas išlipa. Jo, man man nereikia.
Aš aš turiu tikrai a šitas automobilis techniškai puikus. A tikrai man kiek reikia galingas ir a tikrai jo atstumas nuvažiuojamas mane tenkina visiškai. Tai jis atlieka pagrindinę funkciją. Gerai. Tai kam jūs negailit pinigų? Vat kas yra tas dalykas, kuriam jūs a tikrai sakot, kad nu va čia tai aš tikrai negaliu išleisti a kelionėms ir aš nesigraužiu dėl nei vieno cento, dėl nei vieno euro, a, kurį mūsų šeima, a, pervedė Ukrainai. Mhm. M o mes paskaičiavom šiaip realiai.
Čia nepasigyrimas, čia tiesiog pasakymas, kad galbūt atsiras žmonių, kurie irgi užsikrės ir ir sakys: "Gerai, nu ir aš nors šiek tiek, kiek galiu." A mes bendrai esam paaukoję a apie virš 100.000 €. oho ir kaip jūs galvojat dabar aš tiesiog nupiešiu jums situaciją, su kuria susidūriau ir kartais būna perteklinis tas toks ir vidinis žmogaus pasimetimas, ką daryti. Aš visai neseniai rudenį buvau Lidle ir einant į Lidlą priėjimo stovi a žmonės su tais kašiukais remkit Ukrainą. Įeinu į patį Lidlą.
Prie ne prie kasų, o priėjimo stovi Maisto bankas. A sako, parkit maisto banką. Na, aš apsipirkau viską, išeinu pro kasas, ta pačiam Lidle. Raudonas kryžius, paremkit raudoną kryžių. Ir tada aš išeinu ir stovi senukas visas toksis a apšalę pirštai viską ir prašo, ar galėtum duoti dar pinigų? Tai keturis kartus manęs paprašė pinigų per visą tą laiką, per 10 minučių, kiek aš buvau parduotuvėj. Ir tiesiog tampa jau sunku pasirinkti ką ir kaip remti. Ar jūs už tai esat, kad mes turėtume kiekvienas, na, dėl to, kad aš jaučiu, bent jau girdžiu iš to, kad jaučia žmonės spaudimą dabar, kad Ukrainai reikia remti ir tada piktinasi tie visokios ten šunų prieglaudos, vaikų namai, taip toliau, kad jie pakankamai negauna rėmimo.
Vat ką tik skaičiau, kad gavo šunų prieglaudą kažkokią sąskaitą 2000 € už elektrą ir neturi kuo sumokėt. Gresia, kad išvis teks uždaryt prieglaudą ir išmesti visus šunius kažkur. Tai a tai kaip tokiu atveju daryti? Vat kaip tuo pasiskirstymo rėmimo pasirinkt? Paprasčiausiai pasirinkt, kad nesijausti blogai, žinot? Nes a jo, jeigu tu jautiesi blogai, nepaaukojęs, tai pasirink kam paaukot ir paaukok bent tą sumą, bet ne tam, kad tu jaustumeisi geriau, kad užsidėjau pliusą, kad galėčiau papasakot. A jo, jeigu pasigirt a manęs dar savo laiku, kai mes apgyvendinom dvi šeimas ukrainiečių pas save, tai aš sakau, a, ten tam visam paradui vadovavo Edmundas Jekilaitis tai visai iniciatyvai ir sakau, Edmund, bet tai gal tada čia nereikia apie tai pasakot.
Kaip tik sako, būtina apie tai pasakot, kad žinomi žmonės prisijungia prie šito ir patys jie priima tas šeimas. M tai lygiai taip pat esam kalbėję ir su tuo pačiu Omanu, a, su kitais žmonėm, su tuo pačiu Andrium Tapinu, kiek, kiek tekę yra aukoti ir per jo, a tas akcijas, kad apie tai būtina šnekėt, ne tai, kad ne ne nenorint pasigirti, bet būti pavyzdžiu paprasčiausiai. Tai a mūsų šeimoj yra pasirinkimas labai aiškus. Ukraina, tai yra aišku Mhm.
numeris vienas. A, Inga visuomet aukojauko ir aukos prieglaudoms, nes jinai sako: "Kuo toliau gyvenu, matydama tą kartais tą nežmoniškumą žmonių kaip protingų būstybių tarpusavio bendravime, tuo labiau aš pradedu mylėti šunis." Tai vat šitas dalykas iš tiesų jisai jisai a žmogui leidžia pasirinkti ir čia mūsų pasirinkim. Man negali niekas priekaištaut, kad aš ne neaukoju raudonajam kryžiui už tai, kad aš aukoju tam, kam esu pasirinkęs. Čia jeigu matėt filmą, nors sako čia ta rusų kultūra, bet ten buvo ne sovietinė kultūra, nors sovietų metais parašyta šuns širdis.
Bulgakovo teko matyt filmą. Jo, ten buvo geras, kur sako: "Tai gerai, jeigu jūs čia kambarių neatlaisvina tam profesoriui, tai gal bent jau štai žurnalą nupirksite. Čia Vokietijos vaikams pinigai eina." Ne, sako, nepirksiu. Ką? Pinigų gaila? Ne, vaikų jums negaila? Gaila. O tai kodėl ne? Nenoriu. Nenoriu, sako profesorius. Va ten va tas dalykas, ten tokių subtilių variantų yra. Ne veltui tą knygą buvo uždraudę tą šuns širdį. Tai va šitie, bet bet man yra tekę aukoti netgi a žmonėms, kurie aš net nepažinojau jų, bet man paskambino Edita Mildažytė, jinai tokių akcijų ir globėja, ir organizatorė, ir pati aukojanti.
A čia a žuvo keisdamas ratą keturių vaikų tėtis. Jį ten partrenkė mašina ir mama liko su keturiais vaikais ant ant rankų. Ir tada sako Edita, tai vat reikėtų bent jau kažėtų bent jau kažkiek ten tų, nu, kad galėtų bent pusmetį pragyvent kiek kiek metams reikia. Nu, sako, va tiek ir tiek. Ir tada tu aukoji ir net nelabai apie tai niekam nesakai, bet vat ir dabar aš nesakau, kas ten toks buvo ir taip toliau, bet buvo toks atvejis.
Tokioj situacijoj pagalvoji, kaip tu galėtum net neprisidėt. Taip, net negalvoju, kad taip va tiesiog tu gali ir sakai taip, taip, aš padėsiu. E, bet man labiausiai keisti būna. Aš nelabai mėgstu, aš kartais, gal ir nepelnytai, bet aš juos pavadinu snobais tokiais, kur susirenka tenais tokiuose prabangiuose baliuose. ten žmonės ten rotušiai kažkokie padaro ten tokį labdaros neva aukcionai ar labdaros ten vakarienė arba dar kažkas prisifotkina, pasidaro sau reklamą ir paskui, kad a ten verslininkai jau vat vat va tokie dalyvavo ir visą sumą, kuri buvo kuri liko nuo to baliaus organizavimo, ta prasme, kas liko nuo ėdimo ir gėrimo, jie pervedė ten kažkur tai labai didelis paskaiti.
15.000, chebra, jūs juokaujat. 15.000 verslininkai. Tai fotosesija brangiau kainuoja, bet jie pasidarė fotosesiją. Čia labai labai a iš viso buvo ten surengta apie ten, nu, taip grubiai šnekant, apie 40.000, reiškia, 25 jie kažkur ten pravalgė, sumokėjo nuomą, dar kažką pasitūsino, pasifotkino ir 15 mes vat, o va čia labdara. Klausykit, tai tada gal jūs nedarykit nieko, bet nerašinėkit sa. Nu čia turbūt tas toks blogasis pavyzdys, kur tikrai a geriau tokių dalykų nereklamuokit, nes kai skamba verslininkai ir šalia 15.000 suvokia, kad kažkas ne taip, nes nu jūs kiekvienas galėjot bent jau po daugiau prisidėti ir jau būtų 150.000.
Tai be jokios abejonės, kad čia neseniai irgi skaičiau, a man negaila, aš nepavydžiu tiem žmonėm. ten yra kažkokia gurmanų gildija. Jie pasidarė tokį savo savotišką karnavalą ale Venecijos, ale viduramžiai, ten su kostiumais rinko vakaro karalių karalienę. Na, jiems smagu, jie pas, nu, tiesiog vat paždykauju. Kiekvienas, kaip sako mano kolega Mantas Bartuševičius, kiekvienas bagotas savaip durnas gerąja prasme, bet jie akcentuoja, kad čia vat labdara, labdariai kažkiek pririnko. Nu ten suma tokia, atvirai šnekant iš tokių ne va verslininkų, katinas daugiau priverktų, bet a nu darot karnavalą ir darykit sau karnavalą, bet nesiprinkit kaip ladoros mokėtojai, steigėjai, rinkėjai.
Vis dėlto aš pritariu jūsų tam tyliam aukojimui. Aš aš pats, kai esu praradęs mamą, kuri sirgo vėžiu ir kažkaip tai man tas likęs skausmas jau turbūt kokius 12 metų remiu visą laiką vaikų onkologinę ligoninę, tai ten paprastai tiesiog užeini. Anksčiau būdavo, dabar jau pakeitė tvarką, dabar tiesiog pervest sumą reikia, o anksčiau būdavo surašytas sąrašas įvairių priemonių, ko vaikam trūksta. Mhm. ten kažkokie inhaliatoriai, kažkokie tai aparatai, ten yra suma, pavyzdžiui, 1200 € išsirenki tą sumą, pervedi, kad tam vat įrenginiui ir viskas ir tiesiog keletą kartų į metus tą padarai.
Tu tiesiog turbūt man tas jausmas, kad galbūt tai būtent ir padės ir išgelbės kažkam gyvybę ir tas jaunas vaikas, jisai turės galimybę nugyvent gyvenimą ir ir tas jausmas tiesiog sau yra geras, kad tu gali padėti. nebūtinai tą pasakoti garsiai, a, bet tą, ką jūs sakot apie karą, tai yra visai kita kategorija, a, rėmimo, nes tam reikia a garso, taip, reikia pavyzdžių, nes žmonės kartais nesuvokia svarbumo, kiek tai duoda a kiek tai duoda naudos, kiek duoda saugumo, nes jie kariauja mūsų karą, jie kariauja už mus.
Taip. O dėl tos labdaros ir dalies savęs atidavimo, tai jeigu tu neturi fiziškai ten tų pinigų dar kažko, tai yra a labai paprastas dalykas, bent jau valios išreiškimas. Tai ta pati donorystė, tai dalies savęs tu atiduodi, galimybę. Vat tu deklaruoji, kad taip arba to paties to paties sakysim, kad ir kraujo davimas. Aš kažkada yra tekę, kad per radiją išgirdau, kad mano labai reta kraujo grupė su Rezosu, tai išgirdau, kad būtent tokios kraujo grupės reikia būtent ten mergaitė buvo.
Jo, tai ir tada važiuoju pakeliu jim, nes man pro santėkės Mhm. m į žaliuosius važiuot namo, tai nieks netrukdo užsukt ir pasakyt, tai jeigu reikia, aš aš tiesiog duosiu, nes jie negali iš kitur pinigų tu gali gauti iš vieno šaltinio arba iš kito, bet sakysim tokio kraujo tu negausi. Tai va tie dalykai, jie yra labai elementarūs, labai paprasti, bet jeigu jie yra žmogaus širdy, galvoj ir mąstysenoj, tai labai sveikintinas dalykas, kad čia kaip psichologas Darius Ražauskas mūsų laidoj yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus turi turėti gyvenime prasmę.
O prasmė tai yra kuomet galvoju ne tik apie save, bet ir apie kitus. Be jokios abejonės. Taip. Tai ačiū jums, Arūnai. Ačiū. Ačiū. Aš tikiuosi neprailgo ir ir ir pačiam ir ir ir žiūrovam. Tikiuosi taip. Ir ačiū, kad apsilankėte dar kartą. Na, o jūs a tikiuosi, kad kaip visada paliksite komentarą, parašysite žinutę, ar patiko ši laida. Ir aišku uždėkite laiką ir paspauskite mygtuką prenumeruoti. O mes susitiksime su jumis jau kitą savaitę. Iki. Ate.