19 sausio 2026
Apie šią laidą
Transkriptas
Tie draugeliai yra iš tikrųjų nerimas. Lėti, nuobods, kasdieniai žingsniai. Jie gi daro didžiausius pokyčius gyvenime. Kokia apskritai yra ta viešumo kaina? Bijau, kad būsiu nepriimta ir sukritikuota. Aš kažkuriuo momentu apsidairiau, nieks nėra mano pasirinkta. Reikia daryt tai, kas laikus renka. Dar kokią nors, žinai, [muzika] skandaliuką padaryt. Aš sakau, žinai, aš pavargau būti klaunu. Dedamoj mano laidoj svečias nusprendė pasveikinti Hitlerį. Jo, viena tokių didžiausių nelaimių Amerikoj. Kalifornijos gaisrai. Tusom praktiškai kosėjom. Jeigu susitiktumėm kažkur ten sodyboj ar ten prie ežero, tai aš visiškai toks esu kartais.
Ė, rajonai, parašykit. [juokas] Bičiuliai, jeigu turite žmonių savo aplinkoje, kuriems ši tema yra aktuali arba gali būti įdomi, pasidalinkite su jais šiuo video ir spauskite mygtuką prenumeruoti. Tai padėsite mums augti. ir kurti šį prasmingą, nuostabų turinį. O dabar laikas mūsų rėmėjams, kurių dėka ši laida pasiekia jus. Jeigu tu gyveni režimu, dar truputį ir pailsėsiu, tai dažnai problema netingumas, o per ilgai užspaustas stresas ir tada gaunasi klasika: dirglumas, prastas miegas ir lėtesnis atsistatymas. [muzika] Dėl to daug kas į rutiną įtraukia ultrašvagandą.
Maisto papildą skirtą padėti palaikyti atsparumą stresui, energijos balansą ir atsigavimą po krūvio. Čia 600 mg ekstrakto ir net 7% vitanolidų. Koncentruota, stipri dozė, kurią žmonės renkasi tada, kai nori jaučiamo, bet ramaus poveikio. [muzika] Pridėtas ir vitaminas B6, kuris padeda sumažinti nuovargio poveikį. Ir turiu jums gerą žinią, nu, kaip visada, manovaistinė.lt lt su kodu tap geresniu gausite net 40% nuolaidą ultrašvaganda maisto papeldui. Labas, Beata. Labas Artur. Labai faina tave matyt šiandien. Iš tikrųjų mes buvom susitikę su tavim prieš laidos filmavimą.
A kalbėjomės, bendravom, susipažinom ir man labai įsiminė m tavo gyvenimo periodas, kuomet tu visai neseniai grįžai iš Amerikos ir ten gyvenai porą metų. A gal daug kas to nežinojo, gal kažkas žinojo, bet praeitais metais įvyko, na, sakyčiau, viena tokių didžiausių nelaimių Amerikoj. Tai Kalifornijos gaisrai, kurie, nu, iš tikrųjų nusinešė ir daug gyvybių ir, nu, nunešė nuo žemės paviršiaus a realiai pusę miesto. A man tiesiog įdomu, kaip tu jauteisi tuo metu, kai tai įvyko ir ką tu per pirmas 60 sekundžių, kai supratai, kas tai kas vyksta, ką tu ką tu darei?
Vat ką tu tuo momentu, kai supranti, kai gresia pavojus gyvybei, imasi žmogus daryti? Mane kas nustebino, kad tas suvokimas, jis ateina palaipsniui, kad tu iškart nesupranti ant kiek šita situacija yra rimta ir kad jiosis, nes atrodo Ai, tai čia praeis, nu, tai čia dega, tai čia tuoj užgesins, bet tada matai, nes buvo speciali programėlė sukurta ir yra, kad didėja tie plotai, bet tada ką daro žmonės ir ką aš dariau, mes kažkaip pradedam neigti tą realybę. Nu čia vienas iš gynybos mechanizmų.
Ir pradedam sakyt, tai čia toli nuo mūsų, tai čia dar tada truputį priartėja, bet čia vis tiek mūsų dar zona saugi. Nu ir tada vis atrodo nukelinėji į tą pavojų. ir įtikini save, kad viskas gerai. Nors jau, pavyzdžiui, mes sėdėjom namuose, e, jau dusom, praktiškai kosėjom, galva skaudėjo, nes nors buvom užsidarę langus, a, bet tas kvapas ir ta neturėjom elektros ir man atrodo gal karštas vanduo buvo dingęs ir ten 12 e valanda dienos ir mes sėdim absoliučioj klynoj tamsoj namuose a dėl tų dūmų ir sakom ne, tai čia praeisi.
[juokas] yra toks mymsas paveikslėlis, kur sėdi, man antro šuo su arbatos puodeliu, už jo ten viskas dega ir jis sako: "It's fine." Tai panašiai. Vat ir mes ir aš taip sėdžiu ir aš kažkaip ir Saulius dar buvo, nes jam mokyklą atšaukė, nereikėjo eit į mokyklą, bet tai jis pasidarė skambučius visus nuotoliu. Ir aš jiems sakau: "Ką žinau, Sauliau, o gal čia yra situacija, kai reikia veikti?" Ir jis: "Tai kaip veikt?" Sakau, "Tai gal evakuotis mum reikia?"
Ir jisai: "Nu gal ne dar." Ir aš: "Nu gal irgi ne." Nu ir tada sėdžiu, skrolinu. E kaimynė Lenkijai duris pabeldžia, atidarau. Jinai sako: "Gal nori eit į lauką ledų pavalgyt?" [juokas] Aš sakau, o čia nėra ta situacija, kai nereikėtų to daryt. Bet ir pati tikrinos. Aš nežinau, kaip elgtis. jinai sako: "Jo, aš ką tik su sūnum vaikščiojau po lauką su šuniu." Tai žodžiu, kad mes kažkaip pastebėjau, kad žmonės gana neadekvačiai reaguoja į tokias ekstremalias aplinkybes, nors visa Lietuva tuo metu skambina, rašo, kas pas jus dedasi, o mes tokie su puodeliu, it's fine.
Bet žinai, čia gal kai vat būna ta situacija, kai tu filme matai ir tu būna, kad tu filmus komentuoji, tarkim, žiūri filmą ir nu ką jie čia daro? Nu vat kai jau ir taip aišku, kad čia jau ir reikia slėptis, žinai. Ir ir šitoj situacijoj turbūt, kai žmonės žiūri nuotoliu, jie galvoja: "Dieve, tai jau jeigu tokia ugnis, tai pirk ten viešbutį kur nors kitur, tiesiog važiuok, evakuokis, pabūk viešbutį, žinai, kam ten būti, bet kai esi toj situacijoj, va kaip ir tu sakai, tokia tipo, tai gal praeis gal gal paeis ir nepaims mūsų čia niekas, žinai."
Tai vat iš tikrųjų kodėl taip organizmas, kodėl smegenys taip reaguoja? Atrodytų, jeigu vertintum iš toli atsitraukęs, jau būtum senai pabėgus. Bet kai esi tenai toj situacijoj, a, bandai visais būdais save įkalbėti, kad ne, ne, neįvyks. Mhm. Nu, taip veikia psichika, jinai ginasi ir mes turim tas reakcijas tris į stresą. E, arba mes sustingstam, arba kaunamės, arba bėgam. Tai mum greičiausiai buvo ta sustingimo reakcija. Ir kaip kaip ilgai? Kada jūs supratot, kad jau reikia galbūt tuos nuotolinius skambučius daryt iš kitos vietos ir tų ledų gal nevalgyt?
Tai aš kadangi šiaip aš linkus panerimaut ir esu jautresnė, tai aš turbūt taip sėdėjau ir taip sau vis sakiau, taip, nu ką aš žinau, tai gal čia ta situacija. Ir vis Sauliu turbūt kapsėjau, kapsėjau ir prikapsėjau, kad nežinau, gal gal reiktų mum varyt. Nu ir bet ir jaučiau, kad ir labai bijau būt ta panikuojančia, nu kuri nežinau, man yra kažkokia baimė anksčiau laiko supanikuot, nes atrodo čia toks neprestižas, nu, kad yra kažkoks prestižas būt tuo ramiu santūriu, kuris jautriai nereaguoja.
Baimė pasijausti silpnam gal, bet yra situacijos, kai mes turim jautriai sureaguot ir tai yra mūsų stiprybė. Nu žodžiu, bet mes e tada kažkaip prigalvojom, kad reikia vis dėlto a užsirezervavom, e kaip tu ir sakei, kur kas ten toliau nuo Los Andželo, a tokį, nežinau, net ne butuką, nu kambarį ir daiktus susikrovėm. Paskui, kai atvykau į tą kambarį, jau kai ten atvažiavom, pažiūrėjau, ką aš kroviau ir aš supratau, kad aš buvau labai neadekvati. Aš sudėjau gal kokius 15 megztinių.
Mes atvažiavom į labai šiltą orą. Knygą storą va tokią paėmiau. Kodėl tada nei vieno šampūno, nei vieno kremo, bet kojinių 20? Nu, toks labai matosi, kad žmogus buvo ne savam Mhm. nu strese buvo. Jo. Ir mes išvykom ir mes važiuojom ir draugai rašo: "Baikit, čia tuoj praeis. Ko jūs čia? Viskas ramu. Ir kai tik mes pajudėjom, mes gyvenom Rytų Holivude, e, mes tik, atrodo, išvažiavom truputį toliau ir prasidėjo gaisras a arti jau mūsų kaimynystės. Nu, tai vis tiek nuojauta nepavedė, matai.
Tai reiškia, kad kažkaip tai viduj buvo kažkas tai tokio, kuris pasakė, kad jau gal dabar laikas. Ką jauti va dabar, kai prisimeni tu? Jo, eina šiurpai. Man iš tikrųjų aš supratau, kad man tai buvo didelis stresas. Aš suprantu, kad buvo labai daug žmonių, kurie namų neteko, daug stipriau nukentėjom. Mes tai ir nenukentėjom, bet aš vis tiek labai, labai sustresavau ir man reikėjo laiko atsigaut. O kokie padariniai liko tau vat po to, žinai, gal kažkokie įpročiai atsirado po šios nelaimės?
Ką tu ar kažkokios patirtis išsinešei? Ką dabar gyvenime pakeitei požiūrį? E, pakeičiau požiūrį į tai, kad reikia būt pasiruošus. Dažnai žmonės nemėgsta galvot apie tas blogas situacijas. Dažnai sako: "A, va, aš bandžiau kažkaip išsiaiškinti, kaip braižytis tą planą, jeigu nutinka avarija. Tą eismo įvykio. Niekad nesu braižius." nu kaip jis atrodo ir man e žmonės sakė: "Tai vat išmoksi ir tada ir nutiks avarija. O taip, jeigu esi nepasiruošęs, reiškias tada neįvyks tie blogi dalykai, kad nereikia vedybinės sutarties sudaryt, nes išsiskirsit, nu o bet tada poros išsiskiria ir susiduria su kalnu nemalonumu."
Tai gal geriau iš anksto apsitartas X, tuos nemalonius atvejus ir turėti planą, kad galėtum tada konstruktyviai elgtis, kai tavo psichika bus aptemdyta stresinių reakcijų, nes tuo metu jau bus per vėlu kažką labai protingo sugalvoti, jeigu tu iš anksto nepasiruošei. Mhm. Iš tikrųjų mes apie tai dabar ir Lietuvoj nemažai kalbam po 22 metų, po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir čia irgi bando įspėti visus, kad turėkit pasiruošę daiktus kažkokius, turėkit planą, kur su šeima susitiksi ir panašiai, bet jeigu taip pasikalbi aplinkui, tai nelabai kas ir susitarę, žinai, paklausi, ką darytum.
Va, dabar 30 minučių turi, ką darytum, žinai, ir pradeda fantazuot. Ten važiuočiau į Kauną pasiimti tėvų, bet tu tik 30 minučių turi per valandą. Plius įsivaizduoj kamščiai ten viskas, nežinau ir žmonės neturi atsakymo, žinai. O kai bus stresinė situacija, tu išvis neturėsi jokio atsakymo, nes tu tiesiog būsi pasimetęs. 100% aš esu už e tą visą pasiruošimą bet kokiai dienai. Ten Los Andžele gyvenant buvo gaisrai, o žemės drebėjimai buvo daug kartų dingusi elektra. Tada kaimynas, kuris virš mūsų gyveno, greičiausiai turėdavo haliucinacijas naktimis.
jis rėkdavo, tai ir neišsimiegodavom. Tai buvo kalnas situacijų, kuriom visai verta pasiruošt. Aš esu ir už priešvedybines sutartis, esu ir už pakalbėjimą, nežinau, ir su tėvais, ir artimaisiais, kas nutiks, jeigu kas nors numirs už testamentų sudarymą, nes, e, nu, tu tada tampi labiau pasiruošęs ir kažkaip pasirūpini savimi į ateitį. Ramesnis. ramesnis, nes vis tiek bus emocijos tam tikrose situacijose ir sumažės tikimybė elgtis kažkaip protingai ir sąmoningai. E, susiaurėja tada tas matymo laukas, taip mus emocijos veikia ir mes visai kitus sprendimus priimam.
Tai aš, pavyzdžiui, mėgstu priimt protingus sprendimus. Tai jei sportuoji, dažniausiai stringi ne ties motyvacija, o ties rutina. Ne visada surenki baltymų ir progresas salėje lėtėja. O po treniruotės jautiesi lyg išgręžtas rankšlotis. Papildai turi būti patikimi. Ne tie, kurie gražiai atrodo ant lentynos, o tie, kuriuos gamina žmonės, suprantantys, ką daro. Active Lab. Tai prekinis ženklas, kuris neperka GTV formulių. Jie turi savo laboratorijas, savo gamybos linijas ir visą procesą kontroliuoja patys [muzika] nuo pradžių iki galo. Active Lab turi net šešis kokybės kontrolės etapus.
Tai reiškia, kad prieš jų produktui atsiduriant jūsų rankose, jis praeina tikrinimus žaliavoms, pakuotėms, etiketei, formulėms ir galutinei kokybei. Ir kas svarbiausia, tai duoda absoliučios ramybės. Tu žinai, kad tai, kas parašyta ant pakuotės, atitinka realybę. Ir jeigu tu nori pasižiūrėti active labiją, įsivertinti ko reikia tau, viską rasi misbiceps.lt. Nuorodą rasi aprašyme. Žinai, čia tu taip papasakojai apie tą [juokas] Ameriką, žemės drebėjimai, gaisrai, kažkoks ligonis kaimynas berėkiantis naktimis. A, neskamba kaip svajonių šalis, bet jeigu taip prisiminti praeitį, visi visą laiką sakydavo: "Dream country, žinai, svajonų šalis, Amerika, va tenai nuvažiavus, ten yra galimybės."
Klausyk, tu ten pabuvai du metus, ar tu galėtum pasakyti, kad ten daugiau galimybių negu toj pačioj Lietuvoj, ar visgi mes jau su galimybėmis ir čia vejamės? Tai yra didžiulė visa ko įvairovė, kurią labai sunku būna aprėpti iš pradžių, o vėliau ji pradeda teikti tokį malonumą, nes aš suprantu, jeigu čia tiek daug žmonių gali būt įvairių, jeigu vyras gali į darbą eiti drakono kostiumu apsirengęs, tai aš irgi galiu būt visokia ir Amerika mane paskatino dar labiau kažkaip save išgirst, nes Lietuvoj, e, man atrodo, mes gyvenam gana tokioj homogeniškoj visuomenėj ir mes visi labai panašūs vieni į kitus, labai panašius sprendimus darome.
Dar jeigu įeini į savo socialinį burbulą, tai visi vairuoja tas pačias mašinas. mano aplinkoj tai yra Volvo [juokas] ir tada galvoju, nu gal ir man tada reikia Volvo, batai panašūs, nu kažkaip taip viskas suvienodėja ir tada kartais tai yra gerai. A tuo pačiu tai kartais nusineša kažkokią mūsų savasties ir autentiškumo dalelę. Tai Amerika visiškai tokia sako: "Nagi atsiverk, kokia yra tavo savastis, koks tavo tas autentiškumas, daryk beleką, nederink batų prie nieko, nežinau, e, siek svajonių, apie kurias tu vat galvoji, nes ir tas palaikymas yra iš žmonių, jie niekada kažkaip išgirdę tavo svajones nekritikuos, nes Lietuvoj pasidalini svajonę ir žmogus pradeda taip konstruktyviai ją vertinti."
Na, aha. realu ar nerealu? Atsižvelkime į rinką. Kas yra šiuo metu rinkoj? Kokie pagrindiniai tavo konkurentai būtų? Ir tada ne, ne, aš norėjau gal tiesiog pasvaičiot. Mhm. E ir gal tas racionalumas, kuriuo mes prisidengiam, dažnai yra gal po juo, manau, slepiasi ne kiek racionalios įžvalgos, o kiek baimė, e, nerimas, nenorėjimas keistis, e, ar pavydas kitam žmogui. Va, jis dabar eis keist dalykus, o aš čia sėdžiu tam pačiam darbe. Tai vat aš į tą racionalumą irgi kritiškai žvelgiu, lietuvišką.
O, o, Los Andžele, nežinau, gali eit standapint, nepavyko standapas, draugas pasakys: "Tu tik ir tu turi rast savo auditoriją, [juokas] ne tai, kad tu prastai standapini." Čia kaip kaip pardavėjai visą laiką sako: "Ne bloga, turi surasti savo klientą." Bet gal ir taip, gal ir taip. Gal ir taip. Tai ten atradai savo tą nuutgalvišką pusę, ane? Ten nusirovei, žodžiu. Taip, nusiroviau. Taip. Ir pradėjau improvizaciją lankyti. Vėl prisiminiau tą savo aktorinio dalį, nes mano pirmos studijos buvo aktorinis, tai mes ten ėjom galvojom su kursiokais.
Buvo labai smagus laikas. darydavom kuliaviršius gatvėse, šokdavom ant stalų, o paskui aš surimtėjau ir atrod aplinka privertė turbūt ane ir pati kažkaip, nu, norėjau pritapt prie aplinkos, nu, jo, verslo susitikime vis tiek, nu, nori sudaryti kažkokį patikimo žmogaus, rimto, racionalaus žmogaus įspūdį, nors a kartais tai yra tik įspūdis ir tai, kad žmogus yra valiukiškas, tai nereiškia, kad jis nesugeba racionaliai sprendimų priimti. Žinai, ir ir tas kartais labai trukdo pačiam žmogui jaustis savimi. Bet tu kai po Amerikos grįžai, tai čia iki Amerikos, bet dabar po Amerikos, kaip tenai atradai save, improvizacija, pamatei, kad tu gali būt savimi kitokia, nu, turtgalviška ir taip toliau.
Ir pusę metų, kai esi Lietuvoje, ar Lietuva nesugrąžino tavęs vėl į tą tą pačią būseną, kur buvai prieš Ameriką? Ar vis dėlto a jauti, kaip traukia save, žinai, vėl į tą rimtumą tokį, žinai, konservatyvumą? Be abejo, grįžau, [juokas] nes aišku tiek daug jau nebesišypsau žmonėm gatvėj, nes o kam, o kam reikia? Arba ir su komplimentais. Aš jau kai tik grįžau, visiems sakiau, e, gavau kelioliką tokių reakcijų, kad baik tu, senas čia tas švarkas arba eik tu, baisūs tie batai.
Tai va tokių reakcijų išgirdau ir supratau, ai, nu tai gal gal tingiu sakyt tuos komplimentus, bet gal čia ir žmonių tiesiog negebėjimas priimti komplimentų. Gal žinai, jie tai sako dėl to, kad jie nežino k tą daryti tinkamai ir gal tai neturėtų būt priežastis nustoti sakyt komplimentus. O va man gaila. Man gaila. Nejuokauju. Nu, bet ir nejuokauju. Iš esmės, jei žodžiu, jeigu žmonės kažko nevertina, ką aš darau ir jeigu priima tai kaip savaime suprantamą dalyką, aš greičiausiai paimsiu jį ir nešiuos ten, kur tas dalykas yra vertinamas.
E, psichologijoj yra operantinio sąlygojimo teorija. Man jinai labai patinka. E, tai iš esmės kaip veikia šunų dresūros principas, kad jeigu tu nori, kad šuniukas išmoktų daryt tam tikrą komandą, visą laiką jį paskatini ar skanuku, ar kažkokiu pagyrimu ar paglostymu. Mums veikia ta pati sistema. Tai jeigu tu, pavyzdžiui, pasakai man komplimentą ir aš tau pasakau: "Ačiū, kaip man svarbu tai girdėt", tu gauni signalą, kad čia bus tas pastiprinimas būtent tokiam elgesiui. Jeigu pasakai man komplimentą ir aš eik tu, nu jau, nu jau tokį švarką pagyrei.
Tai tau bus signalas, kad ai, šitoj vietoj pas šitą žmogų aš gal nebeeisiu su komplimentais. Ir mes vat tokiom užuominom, man atrodo, visi kažkokiam pasąmoniniam lygmeny bendraujame vieni su kitais ir taip ir prisiderinam prie aplinkos. Kodėl vienoj aplinkoj daug yra patogiau, nežinau, skleistis savo spalvom? Nes gauni pastiprinimų. kitoj aplinkoj negauni to paraginimo, teigiamo dėmesio, dar kažkokius srauktus antakius, tai kitą kartą aš jau ir rimtesnė ateinu. [juokas] Šiaip labai gerą patarimą davei. Čia turbūt bus visiem klausytojam ypatingai geras patarimas mokėt priimti komplimentus, net jeigu tai yra senas švarkas.
Tiesiog suprasti, kad ir senas daiktas gali gerai atrodyti. Čia, nu, aišku, mes sumaterializavom labai daiktą viską, bet tai gali būti apie pačią asmenybę apie a charakterį, apie elgesį ir panašiai. Tai tiesiog išmokti priimti komplimentus. Beje, tu jau kad ir užsiminei apie tuos a dalykus, kuomet vertiname vienas kitą, tai mes suvim dar kalbėjom apie moterų nusivylimą savo kūnu. Ir aš norėčiau pereiti prie šitos temos. Ir man labai įdomu a tavo požiūris, a kas manai labiausiai muša moterų kūną tokį savo savo pasitikėjimą, m savivertę socialiniuose tinkluose?
M kodėl taip kodėl taip ypač šiais laikais nutiko? Iš mokslinių tyrimų, kadangi aš šitą temą nagrinėjau savo bakalauro darbe, tai labai giliai panirau ir man buvo labai įdomu tą pastebėt, kad iš esmės e turi turinio stebėjimas, kuris yra apie kūną, apie kūno lieknumą arba apie tam tikrą standartus atitinkančią išvaizdą. Šitas turinys, e, veikia moterys ir jos mažiau tampa patenkintos savo kūnu. O ypač jeigu moterys turi tendencijų lygintis su kitais ir jos yra aukštesnės tos tendencijos, tai tada šitas efektas yra dar stipresnis.
Bet, pavyzdžiui, jeigu stebi turinį socialiniuose tinkluose, kuris, nežinau, yra apie tai, kokie avokadai yra sveiki mūsų sveikatai arba kur investuoti, arba kažkokios psichologinės įžvalgos, arba dar kažkas, e, tai nėra šito efekto apie išvaizdą, bet, e, tai dėl to gali, man atrodo, būt pačios moterys sąmoningos, manau, ir vyrus tai veikia, bet daugiau tiesiog tyrimų atlikta su moterimis. E, galime prafiltruoti tai, ką stebime, sekame ir pastebėti tą savo vidinį jausmą. Jeigu man negera, jeigu jau pradedu pamačius kažkokios labai gražios influencerės lieknos atvaizdus, nuolat tiražuojamus socialiniame tinkle, jeigu tai mane veikia neigiamai, tai greičiausiai tas turinys ne man yra.
Mhm. Gerai, kad tu paminėjai ir vyrus dėl to, kad aš manau, kad labai nemažai vyrukų tikrai lygina save irgi a socialiniuose tinkluose, ypač kai na turbūt nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad 90% turbūt to turinio, kuris yra kuriamas, yra tam, kad parduoti kažką. Tai jeigu tai yra parduoti papildus, parduoti sporto programą, maistą ar kažkokį tai, nežinau, kultinį sveikatos judėjimą, tai tikėtina bus išvaizdi mergina arba išvaizdus vaikinas su labai gražiais raumenim, a, liesu liemeniu, ypatingai dar gražu veiduku sutvarkytų, žinai, ar galbūt net su facepu padarytų, bet mes tą iš karto matome ir per sekundę įsivaizduojame, kad tai yra realu, kad taip ir atrodo vat tas sėkmingas a sveikas žmogus.
Ir tuomet mes pažiūrim save ir galvojam, dam, [juokas] ką aš ne taip darau gyvenime, kodėl aš toks? Ir iš karto mano savivartė krenta. Bet žinai, nuo to neatsiribosi. Bet kaip vat, pavyzdžiui, a išmokti matyti ir suprasti ribą a kur aš galiu dar pasižiūrėti ir įvertinti, kad nu jo, bičas gerai varo. Nu, ta prasme, aš gi žinau, kad jeigu a gimnastas, tarkim, sportuoja 12 kartų per savaitę arba plaukikas, nu, jisai belekaip gražūs. Ir ta prasme vyrai tai išvis ten vyriški tokie liemenys pečiai viskas nu maladc, ta prasme.
Vau. Aš aš žiūriu ir aš galvoju, blemba, kaip fainą norėčiau, bet aš suprantu, kad aš tai sportuoju tris kartus, tai jisai 12 kartų. Tai ta prasme matematika paprasta 12 kartų per [juokas] dieną jis sportuojat, žinai, valgo ten 12.000 kalorijų. Tai kur ta riba? Vat kaip įžvelgti tą ribą, kai jau tampa nesveika? Tai tas termometras yra mūsų viduje. Mes turim daugiau klausytis savo vidaus, kad jeigu man diskomfortas, aš neturiu savęs versti to žiūrėt ir toliau lygintis ir toliau jaustis e prastesne ir negražesne.
Gal geriau tada užversti tą dalyką ir eit knygą paskaityt, pabendraut su žmonėm, kurie tave myli tokį, koks tu esi ir visai nepriekabiauja prie tavo išvaizdos ar kaip tu atrodai ir nematuoja tavęs liniuotėm. užsiimt kažkokią fainą veiklą, e, tiesiog pastebėti, koks man viduj jausmas kyla ir tada paklausti savęs, kaip aš dabar galiu savim pasirūpint, koks būtų mano poreikis, nes kas iš to, kad aš sėdėsiu, lyginsiu save ten su didžiausiom gražuolėm ir ar tikrai ar man reikia dabar, nu, kodėl dabar man reikia būt tai gražiausiai?
Nu kas man dabar iš to? Aš turiu Turiu nuostabų gyvenimą, turiu vyrą, kuris mane myli. Turiu mylimas veiklas, turiu draugus. Puikiai sportuoju smagiai, su trenerium juokaujam belenkaip. Gyvenimas yra nuostabus ir turtingas. Tai ką man pakeis nauja nosis? Aš va taip kartais sau išduodu klausimą. Ką jinai tokio padarys mano gyvenime, ko nepadarytų, pavyzdžiui, studijos? Studijos labai keičia gyvenimą. e, nauji įgūdžiai, e, drąsūs kažkokie nauji projektai, tai keičia gyvenimą. Nauji nuostabūs žmonės atėję gyvenimą jį keičia. Nauja nosis.
Nu gerai, taip motyvuojančiai pasakei, bet aš turiu tada tokį kontrą klausimą. Bet o kokiuose atvejuose tu galvoji galima lygintis ir galbūt reiktų lygintis? Kas gali atnešti a pozityvų, nu galbūt tokių teigiamų dalykų į gyvenimą? Labai geras klausimas ir labai džiaugiuos, kad atkreipei dėmesį, nes aš nuslydau lyg ir į tokį vieną polių, kad kad lyginimasis jau labai blogai, bet kiekvienas klausimas turi, atrodo, tokį kontinuumą. Jeigu į vieną kraštutinumą nueinam, kad su niekuo nesilyginu, nes aš neprilygstama, jau yra truputį toks kraštutinumas ir tada yra kitas polius, kad su visais lyginu su dėl visko.
Tiesiog su tave pamačiau, pasilyginau čia pamačiau žmones, pasilyginau ir su visais gatvė. Nu tai čia irgi yra intensyvu. Tai kažkoks galėtų būt viduriukas. Natūralu, kad mes lyginamės. Kiti žmonės gali mus įkvėpti siekti akademinių rezultatų. Pavyzdžiui, mano kursiokai mane labai įkvepia kažkaip mąstyti įdomiau, a, kažkaip dėmesingai žiūrėti į studijas. Vakar klausiau interviu su Kristina Sabaliauskaite ir galvoju, nu, va čia tai įžvalgos, va čia tai iškalba, kaip aš to neturiu ir kaip norėtųsi. Ir tada galvoju, aš tiesiog gal daugiau skaitysiu, klausysiuos protingų žmonių ir aš iš jų mokysiuos.
Bet tu iš to išvadas padarai, kad tau kažko trūksta tam, kad su tuo, ko lyginies, tai turėtum, nes tai atneš tau kažko gero, nes kaip ir tu sakei apie nosį, kad tai tavo gyvenimo nepakeis. Bet jeigu tu, tarkime, geresnę iškalbą turėsi, tikėtina tu galėsi kažką daryt daugiau negu dabar, tai tau atneš geresnių rezultatų. Dėl to tu ėmėsi kažkokiu veiksmų. Tai ar aš teisingai dabar mąstau būtent tą lyginimuose a esmę, kada jinai yra naudinga. Tu labai gerai mąstai, kad e tu palieti kitą svarbų klausimą, motyvacija.
Kas man iš to? E, mano atveju su iškalba man tiesiog tai atrodo labai vertinga. Aš labai vertinu intelektualius žmones ir originalias įžvalgas, e, apsiskaitymą, nuorodas į kažkokius kultūrinius reiškinius. tai stimuliuoja mano smegenis, tai man išsiskiria, išskiria dopaminą ir man natūraliai norisi link to kažkur trauktis ir norisi kartu su tuo būti. E ar kažkaip man atrodo, kad man užtenka iškalbos, kurią turiu dabar, kad realizuočiau savo a savo kažkokias ambicijas, tikslus, susišnekėčiau su žmonėm. Man atrodo, kad supranta, [juokas] ką sakau, bet tai yra dalykas, kuris nu vat mane žavi, man patinka.
Aš dar turiu klausimą nuo mūsų rėmėjo Volfo Engelmano, nealkoholinio, kuris klausia, kaip atpažinti, kad jau elgiesi dėl reitingų? A čia turbūt labai tinkamas klausimas tau, nes tu vis tiek esi ganėtinai žinoma Lietuvoje ir a tikrai turėjai daug įvairių veiklų a tiek televizijose, tiek visur kitur, radijui ir ir socialiniuose tinkluose. Labai geras klausimas. Jis paliečia daug man aktualių temų. e, ir tą vat influencinimą, su kuo susiduria žmonės, kurie kuria turinį internete ir tą patį operantinį sąlygojimą prieš apie kurį prieš tai aš sakiau, kad tas irgi noras dėl reitingų, reitingai tampa žmogui tuo pastiprinimu.
Jeigu mes gaunam pastiprinimą, tada mum išsiskiria dopaminas ir norisi dar daugiau to. E, ok. Patiko, patiko, kaip kalbėjau apie, nežinau, ten avariją. Šnekėsiu visą laiką apie avarijas. E, ir tada atsiranda pavojus, kad mes pamesim save ir savo vidinį balsą. Ir man kažkuriuo metu buvo, kai buvau jaunesnė, įsisiuvo tas žinomumas, daug dėmesio, e, siuntė man daug prekių ženklų visokias dovanas ar ten reklamas. Ir aš kažkuriuo momentu apsidairiau tiesiog aplink save virtuvėj ir vonioj. Ir aš supratau, kad čia viskas yra atsiųsta.
Nieks nėra mano pasirinkta ir rūbai nėra mano pasirinkti. Ir ir tada aš sustabdžiau daug šitų dalykų, pradėjau sakyti ne, susitaikiau su gerokai žemesnėm pajamom, bet su gyvenimu, kurį aš pasirinkau. Tai dėl to dabar dėl reitingų kažko darant aš savęs absoliučiai neįsivaizduoju, nes a baisiausia, ką gyvenime aš galiu pamest, tai save. E, visa kita, nežinau, pinigai uždirbami, e, žmonės kažkokie, jeigu neįtinki jiem, jie išeina iš gyvenimo, ateis kiti. Žinoma, nekalbu apie artimus ir mylimus, juos labai vertinu, bet irgi visko būna gyvenime.
Bet save pamest yra skaudžiausia ir baisiausia. Dėl to, jeigu labai daug dėmesio kreipiam į tuos išorės pastiprinimus, k ypač influenceris yra didelė auditorija, tai yra žmonių minia, kuri labai kartais agresyviai reiškia savo nuomonę. Mum šitas nepatinka, čia mum patinka, daryk taip daugiau. Bet vis tiek labai svarbu grįžt prie to termometro į save ir pasakyt: "Gerai, jiem patinka, bet ar man patinka? Ar man gera tą daryt?" Ilga diena grįžti vakare pavargęs, galva pilna [muzika] reikalų ir norisi tik vieno šilto, normalaus maisto be papildomo vargo.
Tokiais momentais gelbsti Vilniaus paukštyno sultiniai. Vištienos, jautienos arba daržovių. Jie turi tokį tikrą naminio maisto skonį, nes gaminami iš natūralių ingredientų, lėtai verdami. Ir svarbiausia, nereikia jokių kubelių. Kas jų sudėtyje tikrai vertinga, tai kad ten nėra glitimo, laktozės, dažiklių, skonio stipriklių, konservantų, net pridėtinio cukraus. O daržovių sultinys tinka ir [muzika] veganams. Žodžiu, kad ir kokie pavargę bebūtumėte, realiai užtenka tik pašildyti. Tad jeigu norėsite pabandyti, Vilniaus paukštynas siūlo ir didelį produktų pasirinkimą nuo šviežios mėsos iki iš karto valgyti paruoštų gaminių.
O naujienos sultinių ieškokite Maximoje arba barbora.lt. O kitą Vilniaus paukštyno produkciją rasite ir kitose maisto prekybos vietose. Skanaus. Dabar iš kitos pusės žiūrint influencerių tų socialinės medijos žmonių darbas yra a kurti turinį, kuris kabintų tam, kad juos žiūrėtų. Tai vienas aspektas turbūt ta patarlė yra iš rusų kalbos verčiant, tai a nemokamas atstas tampa saldus, ane? Tai reiškia ką nemokamai gauni, tai tai nu tai tai nemokamai siūčia dar ir pinigėlių sumoka. Nu tai panaudosiu šitą, parodysiu. Žinai, kam čia savo pinigus leisti?
Nu žinai, jeigu jeigu duoda, tai imk, žinai, po to neduos. Jo, muša, bėga. Jeigu taigi po to gal neduos, reitingai, nukris ir nieks nebesiųs, žinai. Tai reik naudotis proga. Tai mano mąsto taip. Antras dalykas, a jeigu aš darysiu tik tai, kas man patinka, tai gali būt, kad laikų nesurinksiu, laikų bus mažiau, [juokas] ne toks populiarus būsiu. Žiūrėk, jau tada man jis į laidas nekvies, jau ten tą tą tą, žinai, jau straipsnių ir rašys. Negerai, reikia daryt tai, kas laikus renka, žinai, tada, kad apie mane kalbėtų ir dar kokią nors, žinai, skandaliuką padaryt, kad daugiau pakalbėtų.
Ir aš manau, kad ant to labai užsikabina, žinai. Ir va ten ir save pameta, nes tampi toksai, aš net esu kažkada apie save sakęs, a, pralaužk vieną šaltą buvo podkaste ir manęs paklausė, sako, kodėl nustojai ir save Instagrame rodyti, ir tuos vlogus filmuoti prieš čia kelis tris metus. Aš sakau, žinai, aš pavargau būti klounu. Man tiesiog tai buvo tokia klaunada ir aš, žinai, yra žmonės, kurie tuo kaifuoja, o aš nuo to pavargau tiesiog. A ir ir aš manau, kad tai yra tokios kaip ir tokios viešos klaunados dalis, žinai, nes tu esi tas klaunas, iš kurio tikisi kažko ir tu tą darai, performini, žinai.
O vat išlaikyti save koks esi labai sunku, nes kaip ir tu paminėjai, a žmonės nori vieno, o tu turi stuburą ir sakai: "Ne, o aš darysiu taip, kaip aš noriu." Ir tada e kokia jinai e susireikšminus unfollow. Ir tas irgi baisu. Nuvilt žmones nemalonu niekam. man ypač, e, bet yra dar momentas, tu įvardijai labai daug svarbių tokių aspektų to influencerio gyvenimo, bet taip pat manau, galime išskirti, kad labai įvairūs žmonės esam. Mes su tavim irgi tarpusavyje esam skirtingi, paimkime kitus nuomonės formuotojus.
E, tai ne visi yra jautrūs. Aš, pavyzdžiui, esu be galo jautri, tai man reikia labai save saugot ir aš savęs negaliu pamest. E, labai jaučiu atmosferą ir dėl to aš turiu būt labai sąžininga ir tikra su savim ir tada aš būsiu sveika ir mano gyvenimas bus geras. Yra žmonių, kurie kitaip žiūri į šiuos dalykus. Pavyzdžiui, a dėmesys jiem duoda energijos, a džiaugsmo ir kartais nesvarbu koks, net ir negatyvus ir taip taip irgi gali ir nebūtinai tai yra blogai, mes tiesiog esam skirtingi.
Man dėmesys kaip ir patinka, bet kartais prabunda vidinis kritikas ir pradedu save ėst, ką ten prišnekėjau, kokias nesąmones. Tai irgi man reikia tą dozuoti. Labai puikiai. Va čia kaip tik šitoj vietoj turime a mūsų klausytojos klausimą tau. A nes mano profilyje klausytojai gali užduoti klausimą būsimam a svečiui ir gauti dovanų Londževix ilgamžiškumo papildą. Tai jeigu jūs tą norite padaryti, tai užeikite į mano profilį ir laukite klausimo būtent kitam svečiui. Tai Daimamond Deimantė klausia tavęs, kaip išlieki stipri ir nepalūžtanti, kuomet kuomet užpuola rūpesčių ir dėmesio lavina.
Neišlieku nei stipri, nei nepalūžtanti. Man atrodo, kad sustiprėjau vien nuo to, kai pradėjau sau leisti jaustis visaip. Ir buvo įvairių mano gyvenime ir tų komunikacijos krizių, ir kažkokių tai visokiausių dalykų ir net nebūtinai dėl mano atsakomybės, bet kažkur patenki vien dėl to, kad tu esi žinomas veidas. E, nu, pavyzdžiui, kad ne nenoriu pateikti taip, lyg aš atsakomybės nusikratau, bet, e, vedamoj mano laidoj vienas e svečias nusprendė pasveikinti Hitlerį. Jo. Ir, nu, ir tada buvo didelė lavina kritikos.
Man irgi, nors aš to nedariau, bet aš buvau laidos vedėja. Taip. Tai kažkiek dalinuosi atsakomybę už tai, už žmones, kurie yra toj patalpoj kartu ar vienioginis eteris, ne, bet išėjo į eterį, tai ten buvo tokia didelė komunikacinė krizė, buvo lavina ir buvo daug rūpesčių ir tai tikrai paveikė mano emocinę sveikatą tuo metu ir tai gal iš dalies mano ir yra toks pasirinkimas, kad šiek tiek mažiau to viešumo gyvenime turėti. Nes mane tai labai stipriai veikia ir nu aš nenoriu taip kentėt.
OK. O jeigu tu įvardintum tris dalykus, kuriuos viešumas iš tavęs atėmė, bet ir vieną dalyką, kurį tau davė, kas tai būtų? Trys, kuriuos atėmė, man atrodo, at net labai liūdna pasidarė, atėmė patį brangiausią. Tai ryšį su žmonėm. Man daug sunkiau megzti ryšį su žmonėm, nes yra tas, nežinau, kažkoks aš kažkas aplink mane yra. Kartais jaučiu, kad ant manęs lyg tuo metu šviečia projektorius ir žmogus net manęs nemato, kaip tą akimirką esu su juo. Kažkas vyksta ir ta kai kuriem žmonėm ar iškyla pavydas, ar kažkokios projekcijos, kažkokie tie dalykai ir nėra lengva įveikti.
Ir man atrodo, kad ryšiai su manim dėl to išlieka tik stipriausi, kurie kažkaip sugeba, e, atidėti tą visą mano viešumo dalį, e, tą, ką mato eteryje ar socialiniuose tinkluose, neprisifantazuot apie tai ir draugaut va čia va, nu, va, kaip čia va esam tiek, kiek yra, yra ir ką turi mūsų bendra istorija. Bet gal žinai čia, na, dar noriu reflektuoti, kad tas viešumas, aš gal pabandysiu įsivaizduot, kaip aš jaučiuosi, kai a susipažįstu su gerai žinomu žmogum. M gal tu labai norėtum su juo draugaut?
Gal tu jame pamatai žmogų, su kuriuo faina būtų užmegzti ryšį, bet tu tada pagalvoji, ai, tai pas jį ten turbūt veiklų, draugų, ką aš čia dabar neskambinsiu, vis tiek turbūt neturės laiko žinai. Ir tada taigi čia žinomas gi žmogus, žinai, ir nepriima kaip žmogaus. Ir vat tai, ką tu sakai, a šiaip aš pats esu su tuo susidūręs ir man mieliausi susitikimai, tikrai aš tau atvirai prisipažįstu, mieliausi susitikimai su tais, kuriais, kuriuos aš pažinojau, kai man buvo 1820.
Ir aš turiu kelis draugus, su kuriais aš iki šiol bendrauju ir kai aš su juo susitinku, tai jisai, jis į mane žiūri kaip tai, kaip tada pažinojo, jisai nežiūri taip, kaip mane dabar mato, žinai. Ir man toks kaifas, aš galiu būti taip savimi, žinai, kur nereikia nieko. Tu nesitiki, kad tave kažkaip kitaip vertins. Jisai tave prisimena nuo 18. Tai yra didžiausias kaifas. Tai yra didžiausias turtas. Tai yra taip brangu, nes man taip svarbu tie ryšiai su žmonėm.
Aš taip myliu savo draugus ir ir aš visą laiką, tiesą pasakius, esu atvira savo gyvenime fainiem žmonėm. E, nu, kad nauji žmonės atneša kažkokią naują perspektyvą, naujas žinias, naujus pomėgius. Aš esu atvira, bet nėra lengva, kad tos draugystės kažkaip užsiliktų ir užsistiprintų. Ir dar tai gali būt ir dar dėl manęs, nes aš esu a nu vat aš kažkaip sėdžiu ir stebiu save iš šalies. Jeigu yra kokie nors nepažįstami žmonės, neduok Dieve, kažkas dar tylesnis, o aš tada prisifantazuoju, nes yra buvę situacijų, kad žmonės man sakė kad kad o aš galvojau, kad tu kitokia.
Aišku, kad tu galvoji, nes nu tai kokį įspūdį susidarom iš socialinių tinklų, tai nėra nu realybė, tai yra ir mūsų projekcija. Nu žodžiu, galvojo ir ten nusivilė. Ir aš, pavyzdžiui, turiu tokį humorą aštrų rajoninį, keikiuos nemažai gyvenime. Nu, aš taip, [juokas] e, ko galiniuose tinkluose privengiu, nes yra atsakomybė kažkokia arba tai yra mano pusės, kurių gal ne visai noriu rodyt, bet jeigu susitiktumėm kažkur ten sodyboj ar ten prie ežero, tai aš visiškai toks esu kartais, nes aš iš pašilaičių aš taip užaugau.
O, geras. Tai mes šalia, aš iš fabų. Nu va, tai ten kitaip neišgyventum, ne? Ir man pradėjo patikt, aš pradėjau priimt tą savo dalį kažkaip kam kažkaip sudėtingai šnekėt apie dalykus, jeigu gali labai paprastai pasakyt. Taip taip. Ir ne visi tą supranta, nes jie tave mato. Ne tai net matai deimantė, jinai mato tave kaip stiprią ir nepalūžtančią. Jo taip. O tu iškart sakai aš, o aš gyvenu ne aš, aš palū su cigare, o aš palūžus belekaip.
[juokas] Nu visko būna, kad žmogus cigaretas į studiją [juokas] nu, kad esu žmogus ir mes esam, nu, įvairialybėj tai nėra kažkokia kartoninė figūra iškirpta iš žodžiu iš kažkokios iškabos. Tai vat ir tada man būna gal sunkiau atsipalaiduot, nes aš bijau, kad būsiu nepriimta ir sukritikuota dėl tos savo nefiltruotos dalies. Tada ir pati gal susiveržiu, tada ir kitas susiveržia. Ir taip mes kaip Lego kaladėlės, e, kurios nesulimpa ir atšokam viena nuo kitos. Tai žodžiu, reikia mums žinai ką, ką daryti?
Reikia grįžti į rajonus. Reikia grįžt į rajonus. Ten draugų ieškot, ten savekai visi, supranti? Pašilai, fabai, šeškai. Ė rajonai parašykit [juokas] parašykit. Žinai ten susit prie ežeriuko [juokas] arba laiptiniai, nes prie ežeriuko dabar šalta. Jo, aš prisimenu kažkod ten tie karai būdavo tarp rajono. Dieve, dieve, kokie laikai ten buvo tarpšilaičių ir fabų tarp kitko buvo ir tarp šeškų fabų buvo ten laukuose, žodžiu, su armatūrom, su akmenim ten kviesdavo, sakydavo: "Varom kitaip." Ir žinai, kas būdavo taip įdomiai grasindavo?
Jeigu nevarysi su jais kovoti, tai nuo mūsų gausi, žinai, tipo pasirinkimo neturi. Ir kai tu kieme, aš turėdavau kieme tokių a pažįstamų, kurie mokėdavo kalbėti keiksmažodžiais. Jie realiai išreikšdavo visas savo mintis keliais keiksmažodžiais, visus sakinius, žinai. Ir ir tu, kai gyveni tokioj aplinkoj, augi tokioj aplinkoj, natūraliai tavo pasąmonėj kažkur lieka tie keiksmažodžiai ir kai tu atsipalaiduoji, nu jie tiesiog iš tavęs lenda. Nu taip, mes dabar vat kiek čia dvi valandas kalbėsim, mes nesikeiksim, bet tik nu bet jeigu pakalbėtumėm penkias, galimai jau [juokas] tie mechanizmai kažkaip nukristų ir taip yra kažkaip normalu.
A, jo, ir aš kažkaip dar ir pradėjau vertinti, nes aš neturiu kitos dalies, aš neturiu kitos istorijos kaip tik savo ir turiu tokį labai fainą plaukų stilistą ir dėl to mes su juo kartu ir esam. Šiaip aš pastebėjau, aš pasirenku žmones, kurie yra kuo arčiau rajono, nes mes suprantam vieni kitus. Mes suprantam ir šitą dalį, kur galim jo operos ir baleto teatrą su karštu šokoladu nuveit, bet mes suprantam ir tą dalį, kad saulėgražas fainai pagliaudyta yra.
O nėra taip, kad tu jau dabar gali drąsiai sau pasakyt, pavyzdžiui, jeigu tave kviečia į kokį nors, nežinau, tenai operos ir baleto teatrą ir tarkim, m, nu, aš esu baleto žmogus, man opera nepatinka nu aš ne, aš, žinok, iki pertraukos viskas, aš jau jaučiu, kad man tai yra labai geras migdomasis, aš jau viskas, per pertrauką aš sakau, einam namo. Bet baletą, pavyzdžiui, aš galiu ir jeigu mane kviečia į operą ir sako: "Nu, čia fantastika. Aš jau turiu drąsos pasakyt, žiūrėk, man neįdomu.
Nu, man tikrai, žinok, gal aš ne toks sofistikuotas ir ne toks kultūriškai išsilavinęs, bet man neįdomu. Vat baletą aš nueičiau, žinai, vat baletas man taip. O vat ar tu jau gali sau taip griežtai ir kitiem pasakyt savo tokį, žinai, pasirinkimą, kad gal tai kultūriškai labai a gražu būtų tą suprasti, mokėti, eiti, žiūrėti, bet tu turi pasirinkimą neiti. Taip, aš laisvai kažkaip aš nejaučiu poreikio, e, imituot, kad esu protingesnė negu esu. Yra kiek yra, nu, ir užtenka.
E tai aš gana dažnai pasakau, pavyzdžiui, e nors gal ir nėra kartais drąsu tą pripažint, bet, pavyzdžiui, nu aš džiazo nesuprantu. Aš vat aš jeigu siūlytų eit į džiazo, aš sakyčiau ačiū, gerbiu, jie daro tikrai ten svarbius dalykus. Aukštas meistriškumas, nuostabūs talentai, bet aš nesuprantu, nu man nėra nesuprantu, nepagaunu, man chaosas, man nerimas užkyla, aš ne nesuprantu, kas darosi. Bet, pavyzdžiui, bet yra kitų meno šakų. Man labai patinka šiuolaikinis menas. Opera tai šiuolaikinė man labai patinka.
E, aš galiu ilgai stebėti meno kūrinį, kuris yra absoliučiai nesuprantamas kažkoks tai ir aš ten matysiu dideles plotmes, man atsivers ir ir aš labai ilgai ties tuo kažkaip būsiu. Man tai vertinga, menas man vertingas, bet kam aš prieštarauju, tai elitizmui tam. Man atrodo, kad menas ir kultūra turi būt prieinami visiem tiek, kiek jie nori tuo daryt, bet tai nėra, kad o tu turi būt ypatingas žmogus, užaugęs kompozitorių šeimoje, kad tu galėtum mėgauti menų. Vat aš šito labai nemėgstu ir gal dėl to aš, kad ir nežinau, aš turiu daug štuosius, tai kaip ir pagal visuomenės normas aš laikausi visai prie tų protingų žmonių, bet aš nenoriu daryti iš to kažkokio snobizmo ir nenoriu tolt nuo žmonių, kurie gal supranta mažiau arba gal mažiau mokėsi, gal mažiau
skaito. Tai yra jų pasirinkimas. Aš jį gerbiu. Viskas OK. Man turbūt, žinai, čia ką tu kalbi, tai labai faina, nes aš iš tavo tų visų minčių susidėliojau, kad mes esam tokios kaip a dvi asmenybės viename. Tai yra tas ta Beata ir tas Artur, kuris gyveno Pašiluose ir fabuose, žinai, su su keiksmažodžiais, su marozais, a, su kokiu alaus bambaliu tenai ir dar kažkuo. ir jisai atsiskleidžia vienoj aplinkoj ir tada du aukštieji tie visi darbai, žinai, pasiekimai ir taip toliau ir atsiskleidži kitoj aplinkoj ir tu tiesiog moki tarp jų rinktis ir moki atitinkamai pasirinkti kokioj auditorijoj kurį personažą išsitraukti, bet bet viduj tu esi ir tas ir tas, žinai, ir tu nenori nuo to atitolti, nes tai yra tavo identitetas visgi, nes tu daug gyvenimo ten nugyvenai
ir čia yra tavo identitetas. Tai a gal va tą, nes žinai, žmonės kažkaip tai įsivaizduoja, kad jeigu vat, pavyzdžiui, aš tapau toksai, tai jau praeitis jau kažkoks gėda ar dar kažkas, tai žinai jau ten nereikia remtis, jau tai pragyventa, viskas, čia jau buvo, ne, ne, jau čia buvo. Nu, bet vis tiek tai lieka, nes tai yra tai tą, ką tu darei vaikystėj, taigi labiausiai įsisavina tavyje pasąmonei. O taip, psichologai, ypač Zigmundas Freidas, tau labai pritartų, bet jis yra miręs.
Bet aš perduodu, [juokas] perduodu link bendrauji su jais, ane? Aš perduodu. Aš daug su jais bendrauju, esu priversta, perduodu kuo šilčiausius linkėjimus, bet šiaip aš esu tau dėkinga, labai gražiai mane atspindėjai ir man atrodo, kad labai daug žmonių dabar atspindėjai ir man kažkaip ir norisi užakcentuot, tai yra mūsų stiprybė, nes kas mes be mūsų istorijos, jeigu išimtumėm savo istoriją, kokią istoriją įdėtumėm, kokius tėvus įdėtumėm, kokią aplinką įdėtumėm ir ar tikrai jinai būtų būtų geresnė. Ir aš, kai taip pagalvoju, aš taip dar labiau save priimu ir taip išvis taip pradedu labai mylėt nu save, savo kontekstą, iš kur atėjau.
Pasidaro viskas kažkaip be galo jauku ir vertinga, nes me taigi mes nežinom kaip geriau. Nu jo, kažkaip kai žmonė gerai sakai, jeigu pabėgi nuo savo praeities, o tai ką tai ką tu įdedi? Tai tada, kai tavęs paklausia, kas buvo vaikai, tu ką meluoji, kažką ten vaidini, dirbtinio intelekto paprašai, kad atsakytų tau a koks tu buvai vaikystėj. Nu koks pasirinkimas, koks buvai, toks buvai, nu kokia buvo ta vaikystė, tokia buvo, žinai, tai ko čia gėdytis jinai buvo.
Tu pats kaip asmuo gal ir pasikeitė. Viskas su tuo gerai. A aš, žinai, dar šiandien užėjau į tavo na profilį ir žiūriu štangystė, supranti, ten kilnoja svorius. [juokas] Klausyk, pritupimus daro su gyra, nu, šaunuolė, šaunuolė sportuoja. Tai aš noriu šiek tiek apie moterų sportą pakalbėti, nes manau, kad a ir mes su tavim, kai bendravome, tu sakei, kad labai apie tai nori pasikalbėt, nes tai yra ir tavo gyvenime labai svarbu ir daug gero atnešė. Ir tuo pačiu mes turime a klausimą nuo mūsų partnerio Apolo Kinas ir kuo jo klausimai yra faini, tuo, kad jisai užduoda klausimus remdamasis filmais.
A tai beje, a mieli klausytojai, jeigu turėsite savo nuomonę, rašykite ją komentaruose ir įdomiausias atsakymas laimės du pakvietimus į Apollo kiną. A tai 2024 metais filme Substance. Ar teko matyt? Nemačiau, nes jis labai baisus yra. A, bet daug girdėjau apie jį. Jame vaidina Demi More, nuostabi aktorė ir kita nuostabi aktorė, bet aš neatsimenu. Taip, kuri vaidino jaunesnę versiją. Taip. A, pasakoma apie grožio standartus, amžėjimą ir sociumo spaudimą kūno poreikiams. Čia ypatingai pabrėžiamas grožio kultas ir jo siekimo padariniai.
Kiek tokio tobulumo siekia, ypač tarp viešų žmonių, yra realiai ir kokia apskritai yra ta viešumo kaina? Kalbant apie kūno išdarkymą, vardant matomumo ar žinomumo. Kokie tyrimai? Aš supranti, yra labai sunku padaryti tyrimus su influenceriais. Aš bandžiau vieną rašto darbą daryti, e, ir apklausiau 40 influencerių. Tai jau buvo labai didelis skaičius. Man atrodo, kad šitą populiacija labai įdomu būtų tirt ir žiūrėt, koks yra tas, nes jie, man atrodo, šie žmonės patiria didįjį poveikį socialinių tinklų sau ir savo gyvenimui.
Bet aš pagal save pastebiu, kai aš sau kuo mažiau šneku į kamerą, nu ten stor ar kažkokie rilsai, tuo aš sau gražesnė jaučiuosi. Kuo daugiau šneku ir aš žiūriu, a tai taip viena pusė pakritus yra, kada jinai nuvažiavo. Bet tai taip nuvažiuot man 36 ir tada nu ir užsisuka tos mintys. Tai man atrodo, kad gal tai liečia ir kitus influencerius ir influencerė, nes tu tiesiog nuolat į save žvelgi per ekraną. Tai nėra realus gyvenimas, nes realiam gyvenime man tai mes visi labai gražūs, nes mes tokie daugiamačiai.
Mes egzistuojam su savo kūnu nežinau kvapu energija gestais. O o tas ekranas labai suplokština vaizdą ir tada labai lengva kipt prie detalių ir ir tada dar nuolat matai tą standartą. Dabar įžengia dirbtinis intelektas darė visą tą lyg mum jau žmonių tobulumo nebuvo užtekę. Dabar mes turim skaitmeninį tokį jau super tobulumą ir moterys dabar pradės jau su tuo lygintis, su tuo, kas išvis net nėra realu. Tada nuolat matai, ką kitos darosi nes e yra influencerių, kurios labai normalizuoja plastines operacijas.
Ir aš nesu tikra, ar tai yra, e, ar yra vienareikšmiškas atsakymas, ar čia vien blogai, ar vien gerai. Man atrodo, kad gal ir gerai, kad taip atsiskleidžia ir apie tai yra kalbama ir kad žmonės turi galimybę pakeisti savo išvaizdoj tai, kas jiem nepatinka. Juk jų kūnas, jie daro ką jie nori. Kita vertus, tai tampa labai prieinama ir tada gal gali pradėti galvoti apie kažkokias tas intervencijas, kai tau net nėra būtina. A, pas mus prieš kelis metus buvo Darius Radzevičius laidoj ir ir plastikos chirurgas ir mes su juo kai kalbėjom ir jisai irgi tos nuomonės, jog, žinai, a sako, nu galima daryti, bet ar būtina?
M yra tas momentas ir tą ribą turbūt irgi sunku pajausti. savo viduje klausti. Nu, jeigu klausi savęs, ar būtina, tai kurios savo dalies klausi, ar tos, e, kuri visą laiką tavim yra nepatenkinta, ar turi pakankamai savyje tos meilės ir priėmimo sau, nes irgi atsakymas nuo to priklausys. Aš esu kažkaip apie tai galvojus ir taip pat aš suprantu, kaip taip, kaip taip atsitinka, nes vėlgi yra konformizmo principas, kuris tiesiog veikia mūsų psichiką. E, praeitame amžiuje Solomon Ash padarė tokį labai svarbų tyrimą, kuris parodė vat mūsų tą mąstymo principą.
Buvo rodoma žmonių grupei, tyrimo dalyviam e kelios linijos. E, dvi iš jų buvo vienodos ir trečia, nu, akivaizdžiai skiriasi nuo jų. Ir buvo klausimas, ar jos yra vienodos, ar kažkuri linija skiriasi. Ir didžioji grupės a dalyvių dalis buvo aktoriai, kurie pasakė, kad ne, linijos vienodos. Ir tas tikrasis tyrimo dalyvis buvo tas paskutinis žmogus, kuris davė savo atsakymą. Nu ir buvo pastebėta, kad žmonės buvo, nors jie suprato, kad tai nėra tiesa, bet jie buvo linkę pritaikyti savo atsakymą prie grupės nuomonės, pritarti pagal masę.
Taip, nes, nu, mum ir svarbu, man atrodo, ir pagal evoliucinę psichologiją, mūsų išlikimui buvo svarbu, nu, kad jeigu tu jau kažkur turbūt įsivaizduoji, vienas esi kažkokioj savanoj, jau tavo išlikimui gresia pavojus. geriau būt prie kitų žmonių ir daryt taip, kaip jie daro. Tai žodžiu, jeigu, pavyzdžiui, dabar mada visi įdegę, nu tai visi tada eina šūtintis į soliariumus, nes, nu, ką aš čia balta varna, ane? Jeigu dabar mergina sėdi, a, visos su prispustom lūpom, mano, aišku, konkurencija iš karto prasta, nes aš, nu, jos, jos konkurencingesnės, tai reiškia, ir man reikia pasidaryt.
Čia eini link to, ane? Nu jo, tai reiškia, čia toks masės a masės fenomenas. Kuo daugiau tą daro, tuo daugiau kitų tą pradeda daryti, kad pritapti. Taip. Ir kad jis automatiškai veikia mūsų galvoj. Nebent mes tampam sąmoningi ir klausiam savęs: "Palauk, kodėl aš perku šitus batus? Palauk, kodėl aš dabar, e, savo paskutinius pinigus atiduodu šitam brangiam rankinukui? E, nors aš turiu tikrai kur kitur painvestuoti, kodėl aš dabar noriu tų lūpų tokių?" E, bet taip pat iš savo asmeninės patirties noriu pasakyt, kad aš gana dažnai būdavau tuo autentišku žmogum.
Nu ta žmonės man sakydavo: "O tu tai paplaukus, nu tu tai išskridus menininkė, nu kas nėra malonu, šitas labai erzina, bet tai yra tai su kuo tu susiduri, kai tu kai visi eina į soliariumą, o tu galvoji, man tai nereikia arba ten visi vairuoja e Porsche, o šiaip o tu vairuoji prijusą, nes šiaip tai nėra geresnės mašinos už prijusą, negenda ir yra labai ekonomiška. O dar geriau tai iš viso viešasis transportas. Klausyk, ir pigu, ir vairuot nereikia, tave veža.
Bet tu žiūrėk, tu atvažiuoji į savo ten, nežinau, teniso, e, pažaidimą su kitais verslininkais ar golfą, e, su septint troleibusu išlipi. Nu jo. Nu prie jų Porsche prit. Turi pritapti. Nu ir nu man atrodo, kad ne visiem žmonėm kiltų klausimas, a kad yra kažkoks disonansas su tuo, ką daro kiti ir ką aš darau. Ir tada lyg tu lyg konfrontuoji tą jų realybę, jų pasirinkimą. Bet gal čia yra mūsų tautos dalykas nes nu pavyzdžiui turim tokių pavyzdžių, kur aš vis prisimenu tą IKEJO savininko, žinai, seną Volvo, a būti tokios įmonės CEO, a turėti tiek pinigų, bet vainuot vairuoti seną Volvą, žinai.
Ir aš manau, kad tokių žmonių yra labai labai daug a kurie turi investicijose, sąskaitose ne vieną milijoną, gyvena galbūt labai geram bute arba dideliam name, žinai, a, bet kukliai rengiasi. a, keliauja labai prabangiai, gal net biznio klasėm, bet vairuoja paprastą automobilį. Tiesiog jų pinigų srautai, nu, kažkur nukreipti kitur, žinai, į kitus dalykus, o ne į pasirodymą, ne tą, kad juos vertintų kiti. Jie tiesiog mėgaujasi tuo, ką turi, bet nebando parodyti, ką jie turi. Mhm. kad čia svarbus aspektas, kuriam man atrodo daugumai žmonių labai sunku atsispirt.
Mhm. Tam norisi parodyt, kad uždirbai. Jo, kad sėkminga esu, pavyzdžiui, taip. Nu norisi, kad kiti žmonės gerai apie mus galvotų. Bet ar ar daiktas nurodo, kad aš geras? E tai dekonstruojant, aišku, kad ne. Bet yra tas susidaro toks Halo efektas, kad jeigu aš atvažiavau su Porsche, nesvarbu, kad jis gal yra pasiskolintas ar ten paskutinius pinigus moku už jo lizingą, bet kai kuriem žmonėm vat gali susidaryt apie mane įspūdis, kad aš vat jeigu dirbsiu kaip psichologė, kad aš vat kažkaip geriau konsultuosiu negu tas kur su prijusu ar troleibusu.
Nes aš vat kažkaip nu vat susitvarkau gyvenimą, nu, kad atsiranda labai daug prielaidų aplink tą daiktą ar žmogaus įvaizdį. Ar jos yra teisingos. Greičiausiai ne, bet vėlgi tai dažnai automatiniai procesai mūsų psichikoj. O kalbant apie IKEA, ką tu paminėjai, ir apie tą Volvo, tai jie turi kitą dalyką. Bent jau Danijoj yra tas jantelo, e, kad jų yra esminis principas, kad tu neišsiskiri, tu nesi geresnis už kitus ir ir jie kaip tik tokį turi, kad nesipuikavimą nei brangiais daiktais, nei brangiais automobiliais.
O mūsų kultūra, man atrodo, mes esam tokie susimaišę. Pas mus dar yra tokio slaviškumo, nu, va tokio ar mani. O yra, yra, yra. Ir žinai, aš esu girdėjęs, kad ten Skandinavijoj, kai į namus įeini, tai kai rūmai ten namuose viskas, naujausios technologijos, geriausi baldai, viskas tobula, žinai, brangiausia šviežiausia naujausia bet gatvėj net neįtartum, kad jisai kažką turi. Man tai taip patinka. Nu vat man nu patrauklu vat vat šitas toks stilius labai patrauklus yra. E, bet pati, kai bandau kažką, nu, ne, nėra, kad aš strūmus turiu ir nėra, kad, nu, bet turiu minty, kad, nežinau, investuoti į tuos dalykus, kurie tau atrodo prasmingi, kurie auga, kurie gal nebūtinai tu juos pademonstruosi, e, ir gal mažiau tada investuoti į tuos dalykus, nu, kurie yra tiesiog toksai akligatvis.
Nu, vat, man atrodo, tas brangus rankinukas yra akligatvis. sudėjau pinigus ir viskas. Nu, bet žiūrėk, a, pastebi, ane, socialiniuose tinkluose tą, a, sėkmės parodymą per kažkokius tai daiktus. Nu, pavyzdžiui, ten nežinau, a, kažkas tai o buvo sėkmingi mašinai, pasidovanojau savo naują mašiną. Vau! Ir visi žiūrėkit, va ir net iš salono, žinai, arba tenai va aš dabar ten va su tokia ir tokia taše, žinai, čia vat nieks Lietuvoj neturi ir tas, žinai, nu per materialius dalykus rodymas, kaip ir mes kalbėjom, kada skatina kitus tą daryti, nes, nu, kiti mato, o tai čia va kaip sėkmė reiškia, bet nu tu gi negalėsi pafleksinti su, nežinau, savo investiciniu portfeliu, žinai.
Neturi kaip? Nu, tipo, chebra, va mano investicinis portfelis, aš turiu, esu investavęs senatvėj porą milijonų. A valiio visi sakys, o, o sakys: "O tipo ką ir ką su troleibusu važinėji septintų į treniruotes?" Ir m šitas variantas nu labai patraukliai atrodo. Atrodo protinga. Va čia yra protingas žmogus. Nes a žinai, man būdavo anksčiau buvo tokia per LRT laida, man atrodo, ir tenai mokino investuoti ar kažkas taupyti pinigus ir tas a ekonomistas ar kas jisai buvo, finansų ten kažkoks patarėjas, nežinau žodžiu, jisai atvažiuodavo į filmavimą su senu Golfu ir komentarai būdavo, tai koks čia jisai finansininkas, kad jisai su golfu važinėja.
Ir aš tada galvoju, aha, tai reiškia, kad pas mus vertė ateina per tai, kokią tu mašiną turi. Reiškia, jeigu tu gerai uždirbi, tu privalai turėti gerą mašiną, nes kitaip tu tavim nepasitiki kaip geru kažkokiu tai ekspertu, nes jeigu tu neturi geros mašinos, tai reiškia tu nemoki nieko dirbti. Taip. Nu graudu graudu, man liūdna. Bet ir mane veikia. Pavyzdžiui, nežinau, ateidavau į kokį influencerių renginį ir kitos nuomonės formuotojos. Nu, aš matau, kad rankinukai tie gražūs, o aš su drobiniu maišeliu.
Ir aš tada galvoju ekologiška, man tai labai patogu. Arba dabar iš vis su tokia kuprinė, nu, kuri tikrai nėra estetiška, bet man reikia susidėt daiktus ir ir patogu. Nu, stubur jo apkrova. Taip. kad disbalansų nebūtų. Matai, tu sportuoji, tu apie savo kūną galvoji. Šaunu, aš galvoju apie komfortą, bet bet kai atsiduriu tokioj aplinkoj, žinok, aš pradedu kvestionuot. Čia žinai, kaip būdavo a tai tu ir turi rinktis, ar komfortiška, ar gražu, nes ir sakydavo, kaip ten, a, grožis reikalauja aukų.
Jo. O tu nesinori, tau nesinori aukotis, tai ir nebus grožio tada. Nu tai ir patogiai eini. Nėra aukų, nėra grožio. Ai, nu ką atėjai čia su kuprine, su viskuo, atsisėdai. Graži, nuostabi, vėl apsirengsi tą puchavyką, viską ir eini savo reikalais ten nusirengsią. Taip [juokas] pat kupaką, puchavyką ir va šutinsiu per pusnis su troleibus. Žiūrėk, kokia studentė eina, moksleivė. [juokas] Labai jaunus, tarp kitko, kuprinė labai jaunina. Labai iš karto kažkoks jaunas čia žmogus eina. A klausyk, mes dar su tavim a kai kalbėjom, norėjom paliesti body pozitivity temą.
Kaip tu pavadinai body? Tai yra kūno pozityvumo judėjimas, bet tu kitokį ten panaudoji terminą. Kaip atsvara jam atsirado kūno neutralumo judėjimas ir tave jis tada labai sudomino. Bet galiu padaryt čia mini pauzę. Nesveikinu. 132 [juokas] pasikeitė. Žiūrėkit. 13. Jėga. Ačiū. Sveikinu. Nu va. Labai fainai. Viskas dėl to, kad tu čia esi. Ačiū tau. Žmonės jaučia. Žmonės jaučia. Jėga, tai nepamirškit. Taip. A aš, žinai, mes su tavim kalbėjom, bet mes palietėm šiek tiek kitą pusę. Yra kita kategorija žmonių, į kurią patekdavau aš, patekdavai tu, patenka, patekdavo mano draugė.
Ir iš tikrųjų aš visada galvoju, o kodėl čia leidžiama, pavyzdžiui, sakyti, kad tu per liekna, o tu nedabalgius, o tu gal pusryčius praleidi, o tau iš viso ten tave maitina, žinai, ir panašiai, kai žmogus yra lieknesnis negu visi kiti. Kodėl čia leidžiama tą daryti? Bet jeigu kažką pavadinti storu ar stambiu ar ten apkūniu, tai jau iš karto a tai nepriimtina. Kodėl mes tą body positivity taip nukreipi? Esame tik į stambumą, bet liek nuo žmonės mes galime šiek tiek pajuokį iš jų pajuokauti.
Šiaip kūno pozityvumo judėjimas apima ne vien stambumą, bet apskritai visokius žmonių kūno aspektus, kurie neįeina į grožio standartus arba tu nepamatysi jų, tarkim, reklamose arba socialiniuose tinkluose. Tai gali būt ir andai, ir celiulitas, ir gali būti, e, ne, vat, neatsimenu, kaip baltmė, man atrodo, vadinasi ta tas susirgimas. Aha. Kai balti odos plotai atsiranda ir kiti įvairūs dalykai. Tai kūno pozityvumo judėjimas paėmė šiuos dalykus po vienu skėčiu ir padėjo žmonėm gal mažiau gėdytis savo kūno, judėti priėmimo link, nes humanistinės psichologijos atstovas Carl Rogers yra pasakęs nuostabią citatą, kad kai yra paradoksas tame, kad kai tik aš save priimu, tada aš galiu keistis, kad mes negalim savęs įgėdinti įbausti į pokytį.
Mes turim turėti kažkokią meilę sau jau šiame momente ir pasakyt, kad nu aš pakankamai faina, visai nieko atrodau, bet norėčiau pasportuoti dėl sveikatos ir ir ugdysiu šitą įprotį. Bet jeigu mes giedinam ir per neapykaną ir ten suvalgiau šant torto gabalą, išbėgiosiu, einu nubaust save, irgi nieko gero ir konstruktyvaus iš to nebus. Tai o kalbant apie apskritai, kaip žmonės leidžia sau komentuot kitų žmonių kūną, man atrodo, kad kad tai iš esmės turėtų būti dalykas, nu, nederamas, kad mes niekaip nekomentuojam vieni kitų kūno nei stambėjimo, nei susiaurėjimo, nei maisto pasirinkimų, nes man, aš buvau labai liekna didžiąją dalį gyvenimo.
Dabar medžiagų apykaita po truputį, kaip sako, po 30, kad jinai lagaminėlius susideda, [juokas] išvažiavo to stogaut jo išvyko. ar ta Amerika, nu, Amerikoj labai viskas skanu ir tie ledai tokie dideli kažkaip, kad yra truputį kitaip įvyko pokytis, kurį priėmiau, bet anksčiau aš būdavau itin liesa ir ir žmonės visi, kas galėjo komentuodavo, būdavo mokytojai palikdavo mane po pamokos ir sakydavo: "Nu, tu jau baik čia lėknėt, nebegražu." Nors aš nieko nedarydavau dėl to. kažkada Instagrame mane, e kažkaip pradėjo kelios merginos taip intensyviai atakuoti, e, kad aš propaguoju valgymo sutrikimus, nors aš tiesiog kalbėjau apie sveikos mitybos principus ir sportavau ir rodžiau, kaip sportavau.
Tai atrodo, kad yra visuomenej, aš taip, mano akimis, mums iš esmės trūksta žinių, kas yra tas sveikas gyvenimo būdas, kas yra pilnavertė mityba, kiek reikia sportuoti ir judėti, kaip apskritai rūpintis savimi ir savo kūnu. Ir tada mes svram į kraštutinumus. Mhm. E, ir man atrodo, kad taip ir valgymo sutrikimai gali atsirasti tada tos visos be ryšio dietos kažkokios, grikių detoksai, dar kažkas tai. Bet iš esmės, jeigu šitus tarpus mes užpildytumėm mokslu pagrįsta informacija, man atrodo, kad sumažintumėm ir visas tas problemas ir ir nutūno mąstus, ir valgymo sutrikimų mąstus ir ir bent jau nekomentuotumėm vieni kitų kūno ir gal padidėtų priėmimas savo kūno.
O tai tu turi omeny, kad tos merginos, kurios tave matė labai liekną, dar sportuojančią ir ir sveikai maitinančią, tai tu gal jos norėjo pasakyti, kad tu net kažkokią neši žalą socialiniuose tinkluose, kad kitus skatini, kaip čia ką daryti, aš nesuprantu. Aš manau, kad taip matė, nes yra dalis žmonių, kurie pasirodo, a, aš taip spėju, turi tokią nuostatą, kad jeigu žmogus yra lieknas, jam nereiks sportuot ir žiūrėt, ką valgyt. Ir man taip sakydavo dažnai žmonės, genetika, tau tai gerai, tu gali valgyt beleką.
Ir aš valgydavau beleką. Ir tada man prasidėjo virškinimo sutrikimai, gastritai ir daug kitų problemų, nes pasirodo mes valgom ne vien dėl svorio. A ir valgyt sveikai reikia ne vien dėl to, kad atrodytum kažkaip tai kažkuriuo būdu, bet dėl to, kad reikia maistingų medžiagų ir reikia rūpintis skrandžio gleivine ir skrandžio mikrobiote, kad šitie dalykai yra. Labai pritariu, labai pritariu dėl to, kad žinai, gal gal taip skamba kartais per griežtai, bet bet yra daug tokių nešamųjų. Tas pats valstybės sektorius, ane, kaip ir sakei, kad, nu, turi prasidėt edukacija mokyklose, kad žmonės, nu, ta prasme, vaikai išmoktų ir vaikai ateitų ir tėvam pasakytų: "Ei, tėveliai, a, gal daugiau daržovių reikia valgyt, žinai, nes vaikas neturi pasirinkimo, vaikas atkartoja tai, ką daro tėvai.
Jeigu tėvai užduoda toną a maitintis nesveikai, vaikas išmoks būtent tai. Taip. Ir ir tai nebus jau jo kaltė, kad jisai turės pasekmes. Tai visiškai teisingai, ką tu sakai, žinai, tam jau reikalinga atjauta. Bet jeigu būtų edukacija mokykloj, tiek sekso temom, ko trūksta, ane, tiek a tų pačių narkotikų temom, a tiek mitybos, sporto temom, nes dabar aš girdėjau ir jau kūno kultūros pamokas nuiminėję vaikam. Tai a apie ką mes kalbam, žinai, kokia auga visuomenė, kokie vaikai, tai dėl to tie skaičiai tik ir didės, dėl to, kad jau nuo pat pradžios net valstybė neįsitraukia į tai.
Kitas aspektas, tai yra a visas sveikatos dalykas, jog a mes dažnai gydome pasekmę, bet mes nebandome tikrinti sveikatos iki kol mes jos neturime. Prevencija nėra prevencijos. Pas mus visą laiką, kai tu užsirašai pas gydytoją, ateini pasitikrint, sako: "O tai ko skundžiatės? Nieko, o tai ko čia atėjai?" Taip. dėl to, kad aš nenoriu skūstis, aš noriu ateiti, pasitikrinti ir būti sveikas ir užbėgti įvykiams už akių. Kai šitas aspektas atsiras, tai aš manau dar bus a žingsnis toliau, kad mes iš anksto užbėgsim įvykiams už akių.
Tai čia yra daug tokių dalykų, kur tu pačio žmogaus negali kaltinti ir tas išsivysto, žinai, pavyzdžiui, kaltės jausmas, ane? Vieni kaltę užvalgo, kiti užbadauja, ane? Aš esu iš tų, kuris, pavyzdžiui, jeigu jaučias, jaučia stresą, nerimą, susipyksu ar kažką, aš nevalgau. Aš galiu visą dieną nevalgyt, aš jaučiu, kaip man byra jau svoris. A, kiti, pavyzdžiui, atvirkščiai užkandžiauja, bet irgi tai yra jau aš nežinau, ar tu pritarsi, bet aš girdėjau psichologų a darytus tyrimus, kad dažnai tai vykdavo dėl to, jog kai vaikas verkdavo vaikystėje, tėvai duodavo maistą, kad neverk va imk pavalgyk neverk vaim imk, pavalgyk, skauda, imk saldainį, skauda, imk vat sausainį.
Ir kas atsitinka, kad kai žmogus yra suaugęs, kai jam yra blogai, jisai nepatiria fizinio skausmo, bet jis patiria kažkokį kitą skausmą, kažką tai ten susipyko, išsiskyrė, taip toliau. užvalgo, nes jisai tai susiformavo vaikystėj. Tėvai jam tą suformavo tą įprotį, žinai, pasąmonėj, kaip ir mums keiksmažodžius Pašilaičių rajonas. Tai tai ar mes kalti? Mes nekalti, nekalti, bet mes galime, mes turim pasirinkimą kažką dėl to daryti, žinai. Ir taip, čia labai svarbus irgi aspektas, kad ir psichologas Adleris yra pasakęs, kad mūsų vaikystė mum daro įtaką tol, kol mes to norime, kad yra, kad ir kaip buvo, kad ir kokie buvo įpročiai vaikystėje, kad ir kokios situacijos, liūdna, be galo gaila ir tai turi pasekmių visą laiką mūsų ir dabarčiai, ir ateičiai, bet mes esame čia ir dabar.
Mes esame suaugę, mes turime savo dabartį ir ateitį. E, praeities negalim pakeisti, bet mes galim daug ką padaryt čia ir dabar, ir ateity. E, tai aš pati, aš užaugau ant Rolton makaronų. Man labai patikdavo užpilami, bet močiutė dar pakonkuruodavo su savo sriubytėm. Kartais man įdėdavo, bet šiaip tai bandelės, limonadai, e čipsai, nu taip mūsų, bet čipsai buvo prabangos prekė. Reikėdavo jiem turėt pinigų. Tai aš nebent iš klasioko paimdavau, o čipsų pas mane namuose va taip nebūdavo.
Bet ten vytinta dešra, užsidedi sviesto, duonos rėkia. Tai kokios skaidulos? Apie ką kalbam? Eik tu ten net nežinojai, kas yra baltymai ir iš viso iki 30 metų, ne 25 ar sepnių metų, nežinojau, bet ačiū Dievui, kad išgyvenom iki, nu iki iki šių laikų kažkaip ir pradėjom keisti tuos įpročius. Pavyzdžiui, fizinio pamokas praktiškai visus praleidaom. Dariau matematikos namų darbus. Aš galvoju, kam man tas, ką čia sportuot, kas čia per nesąmonės. Nemačiau reikalo tame. Bet paskui kažkaip atrodo pati save iš naujo užauginau būdama 20 kelarių, gavusi informaciją reikalingą ir keičiau tuos įpročius.
Nu tai va, tai žinai, mes turim pasirinkimą keistis, tas yra labai svarbu. Bet a čia lyg turbūt labai svarbu, ką tu paminėjai ir apie savo vyrą, ane, kad tu penkis mėnesius jam kažką sakei, jisai pamatė realsą ir tada suvokė, o reikia daryt. Tai pats žmogus turi priimti, bet neiti per tą, kad nu jau koks esu, toks esu jau ir viskas, žinai. Nu ne, tu gali pasikeisti. Aš tą praėjęs, manau, kad daugelis tą praėjęs, žinai. Ir tikrai galima tą suvokus padaryt didelių pokyčių gyvenime.
Nesvarbu, kokia tai jaunystė buvo, bet čia yra užduotis mums, kaip žinomiem žmonėm, kurie yra už sveikatą, e, ir kurie nori skleist šitas žinutes. Tai yra svarbi užduotis mum, kokiu būdu tą pateikti visuomenei, kad jie tą priimtų be pasipriešinimo, kad tai atrodytų paprasta ir lengva. Nes aš anksčiau ir galvodavau, pasižiūriu sveikuolį kažkokį žolę valgo, vien ten medituoja ir aš galvoju, nu ir tada yra alternatyvaesveika. Jo, alternatyva. Tavo kaimynas Artiomas, kur ten rūko, [juokas] e geria, gal prisitraukimų porą padaro eidamas pro kiemą.
Jo. Nu ir tada atrodo, kad tu renkiesi kažką iš šitų, nes jeigu sportuot, tai kaip tas sveikuolis. Bet aš man trūko pavyzdžio tokio paprasto vidurio žmogaus, kuris nepersistengia, bet pakankamai sveikai, gerai gyvena. Aš noriu dar šiek tiek prie tavo santykių grįžti, nes tu taip apie tą vyrą savo pradžioj labai laidos gražiai pakalbėjai ir apie tą jūsų ryšį, kaip tu bandai jam įteikti kažką, tai jisai tavęs negirdi, tada jis staiga pamato rilsą kažkokį ir tada o va žiūrėk, va matai bet va kaip.
Ir tu, ta prasme, [juokas] a, ir tu paminėjai tokį, žinai, m, a, terminą nuobodi meilė. Mes kažkaip su tavim susitikę jį jį taip narlėjom ir man norėtųsi, kad tu jį apibūdintum mūsų klausytojam. Kas tau yra nuobodi meilė? Kaip tu tą supranti ir kodėl tu ją taip vertini? Nuobodi pačia geriausia prasme. E pa įsivaizduokim, kad žodis nuobodu turi teigiamą prasmę, nes dažniausiai turi neigiamą, bet iš tikrųjų tie lėti, nuobods, kasdieniai žingsniai, jie gi daro didžiausius pokyčius gyvenime.
O nuobodi meilė tai yra a ta meilė, kai žmogus tau nepasiperša po savaitės kartu buvimo, nes čia išvis kas čia tas yra? Kam kam žmogus peršasi, kai jūs tik savaitę pažįstami, jis savo projekcijai, įsivaizdavimui kažkokiam peršasi, bet ir, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose arba filmuose kartais apie meilę yra tas iškreiptas požiūris, kad va tikra meilė yra tie didingi tokie poelgiai, dramatiški. Jis pas tave bėga per visą pasaulį iš gaisro, jisai iškyla. Nu žodžiu ir tada gal pradėt norėt ir dairytis vat gyvenime kažkokio to to princo ant balto žirgo.
E, bet iš tikrųjų galvoju, o kodėl nekomunikuoja, kad tai fainai sutikt žmogų, kuris yra patikimas, kurio paprašei nupirkt tris pomidorus. Jis nupirks tris pomidorus ir paprašiai, kad ateitų 700, jis ateis. 700 ir tai yra nuostabu. Mm, nes su tokiu žmogum tu gali nugyvent visą gyvenimą. E, visas gyvenimas, vėl jeigu kalbant procentaliai, gyvenimas nėra fejerverkai visas. Fejerverkai yra viena 365ji dalelė, bet visos 364 dienos yra dažniausiai grįžti iš darbo namo, buitekas ir tai t pagal tai reikia, manau, rinktis žmogų, su kuriuo fainai tam baitekę būt, kuris e išplaus virtuvę, kai tu skalbsi, e, kuris ten išnes šiukšles, kai tu plausi.
grindis, su kuriuo galėsi susiderinti tuos dalykus, nes tai yra gyvenimas. Gyvenimas nėra kelionės į Maldyvus. Tai kodėl reikia rinkti žmogų pagal tai, su kuriuo būtų fainai Maldyvose? Manau, kad reikia rinkti žmogų pagal tai, su kuriuo fainai nueit į parduotuvę, kuris tave palydės į polikliniką, e, ir kuris ateis su tais pomidorais 7.00 vakar, bet žinai, dabar sakys, nu tai jau viskas, santykiai mirę, jeigu taip visk, jeigu taip nuobodžiai viskas vyksta, kaip suprasti, kad tai nėra mirę santykio, o kad tai yra atvirkščiai jėga?
Yra kažkokie kiti ženklai. Bet čia aš kalbu apie veiksmus, o žaismė ir spontaniškumas ten gali būt, nežinau, mes su Saulium galim operą dainuot, kai mes tvarkomės po namus ir tada taip juokinga yra. Arba, e aš turiu tokių erzinančių buities įpročių, pavyzdžiui, nu, dantų pastos kamštelis, nu, jis dingsta pas mane, [juokas] aš ir Saulius sako: "Aš kai išsinešė visą laiką?" Aš nežinau, pavagia kažkas, nu jis kaip į kosmosą. Ir Saulius man sako, aš nesuprantu, nu meilė jau 10 metai kartu esam, bet su tantu pasta.
Ir aš sakau, nu nežinau, klysta net geriausi. Ir mes pasijuokiam. Nu kažkaip, bet visi to turi. Pavyzdžiui, aš turiu įpratį palikti atviras spintelių dureles arba stalčius nepridarytus. Ir draugė grįžta ir sako: "Tai jau sako: "spėk, ką pamiršai." Aš virtuvėj ai, sakau, ėmiau arbatą. Aha. spintelė pradaryta, žinai. Ir aš nežinau kaip, bet aš atrodo aš uždarinėju. Nu tikrai prisiekiu. Aš uždarinėju. Gal skersvys, žinai, kažkersvys patrukdę, žinai. Aš manau, kad papučia vėjas tuo metu nuo megztinio ir atsidaro.
Tai lygiai, tai man lygiai tas pats su tuo kamšteliu. [juokas] Nu tai visi turim e tam tikrų buities dalykų, bet vat ne su visais žmonėm ta žaismė užsikuria e tuose tarpuose. O gali būt meilė be drugelių, žinai, nes daugelis vat tos žaismės ir nori tos tokios a to tokio tų fejerverkų nuolatos, nes galvoja, kad tai ir yra meilė, kad vat tas pastoviai toksai jaudulys, drugeliai, va čia vat nuotykiai, staigmenos nuolatinės, taip toliau. Ir kai tas baigiasi, atrodo, kad viskas.
O gali būt meilė be tų draugelių? A tiesiog vat nu tipo taip racionaliai būti meilė. Šiaip labai įdomiai kai kurie psichologai sako mane pačią nustebino, bet jie sako, kad tie draugeliai yra iš tikrųjų nerimas. Mhm. Kad tai yra nerimas, kai tau yra nesaugu su tuo žmogum, kai jis yra nenuspėjamas. Tai atvirkščiai čia yra blogai. Taip. ir kad tai veda į tokį neramų prieraišumą, e tai gal kaip tik reikėtų ieškoti žmogaus, prie kurio atsisėdęs tu galvotum: "Chuch, čia jau gali eik sau, kaip gerai."
Jo, nes aš taip ir pajutau, kad aš Saulių įsimylėjau, e, kai jis mane pavežė su mašina iki namų ir aš ir aš taip sėdžiu ten toj mašinoj, jo, ir aš galvoju uch. Aš nenoriu lipt, man čia gerai, man labai gera, man jauku. Ir aš galvojau, a, kažkas įdomaus, tai gal tas saugumas ir jaukumas yra kriterijus, nuo kurio reikėtų atsispirt, nes tada išvedžiojant iš to, e, ką mes gauname, tai reiškias aš tada esu su žmogum, kuriam jau dabar esu pakankama, prieš kurį man nereikės verstis per galvą, kad įrodyčiau, kad aš vis dar esu, nu, vis dar turiu kažką Mhm.
E, nes aš su Saulium visą laiką jaučiu, kad, nu, man nieko nereikia jam įrodyt ir tai yra taip nuostabu. Šiaip gerai sakai, jeigu nuo pat pradžio viskas, viskas yra paprasta, be jokių fejerverkų ir du žmonės sueina, reiškia, vėliau nereikia bandyti pritempinėti, nereikia bandyt vaidinti, nereikia bandyt sugalvoti kažkaip tai atgaivinti santykius, nes jie ir susiformavo ant to, ant kokie jie ir buvo, ant tos nuobodžios meilės, ant to nuobodaus buiteko, nes to užteko, užteko, nereikia nieko daugiau ir jeigu atsitinka daugiau tai tiktai yra fainiau.
Tai yra šventė. Taip taip. Ir nesijaučia santykiai mirę, bet su žmogum, su kuriuo fainai kasdienybė, nu aš nesakau, kad kasdienybė yra fantastinis dalykas ir aš visą laiką šypsaus. Tikrai taip nėra. Ir pasipykt, viskas OK. Nu, kad nėra, kad mes kažkokie tai nenoriu projekcijų apie idealią porą. Mes paprasti žmonės. Būna gatve einam, iš ką surzgiu, ar ten Saulius atgal. Ir aš galvoju, o dieve, atrodom kaip iš 24 [juokas] valandų. Nu visko būna tikrai. Bet žodžiu, būna būna.
E, bet su žmogum, su kuriuo iš esmės yra pakankamai gerai toj kasdienybėj, tai su juo ir šventės bus daug geresnės negu su tuo, su kuriuo kasdienybėj prastai sukandęs dantis esi, nemalonu būt. Nu, bet tada gal bent į Maldyvus nuvažiuosim, gal ten aš laiminga pabūsiu tą kartą per ketvirtį metų. Taip. Nu tai neviltis tokia. Ir tada kas būna, ten, e, prabuvom kartu ten tiek daug metų, visiškai pamečiau save. Tai nuo to ir prasideda savęs pametimas, kad aš nesijaučiu OK su tuo žmogum.
Jaučiu aha, nu, man truputį gal tvarkingesne reik būt, truputį nesiplaikstyt. Taip, jo prisitaikau prisitaikau ir po kažkiek laiko, bet tai tempiasi kaip tokia, kaip tas žodis lietuviškai, nu, tokia e čiužinio spyruoklė. Va, spyruoklė tempięs, tempęs, kiek jinai gali temptis ir kažkada jinai šauna ir tada būna nebegaliu aš taip. Nu, nebegaliu vaidint. Turbūt šitoj vietoj ir svarbiausia vienas kito nekaltint, nes dažniausiai tokiu atveju kaltinimai prasideda į kažkieno pusę, nes ne va gyvenau ne savo gyvenimą ir panašiai, bet tu gyvenai savo gyven ir tas žmogus gyveno.
Tu tik pasirinkai gyventi tokį gyvenimą. Čia tavo pasirinkimas buvo prisitaikyt, žinai. Tai va, tų kaltinimų turbūt nereikia, bet a aš turbūt būsiu drąsus ir norėčiau, nes dar paliesti tokią nepatogią temą ir tu sakei, kad tave heitindavo ir linčiuodavo už tą feminizmo, žinai, kryptį visą ir pokalbius ir ir aš visai neseniai čia etery turėjau laidą su psichologu apie vyriškumą ir aišku sukėlė dideles audras tarp feminisčių. A ir nu to reikėjo tikėtis. Ir kas įdomiausia, kad [juokas] vakar a skaitau komentarus ir kaip tik, kad iliustruoti vaizdą, kaip tas vyko.
Vakar skaitau komentarus apie tą laidą ir girdžiu a kaip pypsi skalbimo mašina, žinai, ir aš žiūriu tuos rilsus tenai viena kita ten feministė atstovė, ten ten rėkia, kad ten ta ta, labai pritariu ten, taip toliau. Ir aš einu, traukiu skalbinius. Mano draugė sėdi mytę Teamsuose, mytė su darbu, a, neužsiblūrinus vaizdo ir įsivaizduok, [juokas] jinai yra darbinė mytė, aš fone lankstau rūbus, o aš sakau: "Gal vaizdą užsiblūrinkit?" [juokas] Ten ir ten moterys visos nieko, nieko, fainas vaizdelis.
Nu gerai. Ir aš toliau lankstau, žinai, viską einu, sakau, toliau skaityt kom vėl grįžtu, skaitau komentarus, a ten ta. Ir man vat įdomu, žinai a kur yra ta, a, feminizmo riba, kai jisai tampa fanatišku, kai yra generalizuojama, kai mes, e, suponuojam, kad yra kažkokia viena grupė moterys, jos vienodos visos ir visi vyrai yra vienodi. Ir šitiem vienodiem vyram reikia tų vienodų moterų. Ir tada prasideda šnekos. Nu nežinau. Nu tai čia galima ir pokštut, supranti, vyrai yra kelmai ir ten O tikrai vyrai yra kelmai, o moterys yra kaip sąmonos.
Nu ir O didel Dar tokio negirdėjau. Nu nu čia nes iš oro dažniausiai vyrai yra kiaulės ir moterys yra gyvatės, žinai. Jo, nu žodžiu, visi mes kažkokie, bet jeigu susodintumėm kelias moteris čia prie manęs ir paklaustum tų mūsų, ko mum reikia iš partnerio, greičiausiai mes išgirstumėm absoliučiai skirtingus dalykus. Ir lygiai taip pat vat yra trys vyrai e patalpoj išgirstumėm tikiuosi skirtingus dalykus. Tikiuosi, kad jūs pakankamai esate save pažinę ir žinote, ko jum reikia, o ne tai, ką, e, sako, brukai iš socialinių tinklų.
Lygiai kaip mum, a, moterim bruka, kad vyras turi pasirūpinti. Jeigu nėra žiedo su deimantu, tai nėra meilės. Jeigu žiedas per vėlai atkeliauja, blogi santykiai, jau turi trys metai praėjo, turi pirštis, bet iš kur? Kokios čia formulės? Man išvis aš nejaučiau šito poreikio. Čia ne apie mane. Man nereikia žiedo su deimantu, reikia absoliučiai kitų dalykų. Nereikia Maldyvų. E, ne, tai nereiškia, kad aš keliu žemesnius reikalavimus savo partneriui. Gal jie kartais daug sudėtingesni yra kaip aukštas emocinis intelektas pavyzdžiui bet tai nereiškia, kad visų moterų jau visos nori to paties, to vieno vyro, to patino.
Ir aš tada jaučiu, kaip tai stumia, a, vyrus į neviltį, nes jie galvoja, kad moterim reikia tų didelių pinigų, pinigus uždirbt yra šiaip sudėtinga. E, ir tikrai ne visi žmonės uždirbs ten, nežinau, kiek čia dabar reikia, bet iš to, kaip komunikuojami moterų poreikiai socialiniuose tinkluose, tai aš galvoju, pala, ne, čia 10.000 čia būtų labai mažai mėnesiui vyrų išdirbti. Čia turi būt kažkoks didžiulis, nes reikia, taigi vyras turi ir butą nupirkti, ir tą žiedą, ir mašiną, ir atostogų reikia daug, ir šiaip jis turėtų moterį išlaikyt.
Ir aš tada galvoju, nu tai yra dideli ir nerealūs lūkesčiai ir kurie tikrai nemanau, kad prisideda prie geresnės vyrų emocinės sveikatos. Tada įsivaizduoju, jie gali pradėt pykt, kad čia visos barakos, materialistės, visom čia tik tų dalykų reikia. Ir tada atsiranda tas domėjimasis Andrew Tate ar kokiu Jordan Peterson arba kitais labai tokiais radikalių pažiūrų atstovais. E aš renkuosi kažkokį vidurį, kad mes visi kaip žmonės esam individualūs, mes turim skirtingų poreikių. E, mes gal skirstomi, gal net nereikia mūsų skirstyt nei pagal lytį, nei pagal zodiakos ženklą.
Gal, gal turim galimybę autentiškai kiekvieną save pažint ir sutinkti tą partnerį, kuris mum labiausiai tinka. Tai ačiū Toba, ačiū, kad atėjai. Palietėm ir aštrių, ir įdomių visokių temų. Ačiū visokiausių. Tikiuosi, kad ir jums patiko ši laida. Jeigu taip, tai parašykite komentarą, paspauskite laiką ir aišku prenumeruokite, nes šiandien taip įvyko, kad mūsų padaugėjo. Tai ačiū jums ir iki kito pirmadienio. Iki. [muzika] เฮ