Ar Lietuvoje saugu gyventi: geopolitikos ekspertė Agnia Grigas apie baimę, kuri kenkia labiau už grėsmę

Kai Agnia Grigas su vyru ir trimis vaikais po trisdešimties metų Amerikoje grįžo gyventi į Lietuvą, pirmas klausimas, kurį ji išgirdo iš žmonių, buvo ne „kaip sekasi“. Jie klausė: jūs nebijot? Tuo pačiu metu dalis lietuvių dairosi būsto Ispanijoje ir kuria atsitraukimo planus. Todėl ir aš laidą pradėjau nuo paprasto klausimo: ką tu žinai, ko mes nežinom.

Grigas yra politologė, Oksfordo tarptautinių santykių mokslų daktarė ir Atlanto tarybos Vašingtone vyresnioji tyrėja. Geopolitinę riziką ji tyrinėja apie dvidešimt metų. Jos atsakymas buvo priešingas tam, ką girdime iš antraščių.

Saugiausia per 300 metų

„Šiandieną Lietuva yra saugiausia, negu ji buvo gal per paskutinius 300 metų."

3:54 laidoje

Argumentas nėra nuotaika. Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, o sąjungininkai, jos žodžiais, pilnai supranta mūsų regiono rizikas ir su jomis dirba. Svarbu ir tai, ko ji nesako: ji neteigia, kad rizikos nėra. Priešingai, ji primena, kad ta rizika neatsirado 2022 metais, kai pateko į antraštes. Ji buvo visą laiką, tik mes į ją nežiūrėjome.

Kaip pavyzdį ji priminė 2007 metus, kai Taline, perkeliant sovietinį paminklą, kilo rimtos riaušės, galimai organizuotos su Rusijos ambasados pagalba.

„Tai buvo, manau, tam tikras toks testavimas. Apie tai mes negalvojam. 2008 metais prasidėjo Gruzijos karas."

34:30 laidoje

Tai buvo ne karo metai, o nekilnojamojo turto bumo metai, kai visi pirko ir leido pinigus. Rizika tada buvo ne mažesnė, tik nematoma. Šiandien ji matoma, bet Lietuvos saugumo garantijos yra stipresnės nei bet kada.

Silpniausia vieta yra ne pasai

Kad suprastume, kodėl pasai jai neatrodo pagrindinė grėsmė, reikia žinoti schemą, kurią ji aprašė dar 2016 metais knygoje „Beyond Crimea“. Supaprastinta ji atrodo taip: Rusija paskelbia, kad kaimyninėje šalyje gyvena jos tautiečiai, tada teigia, kad juos skriaudžia, išdalija jiems pasus ir galiausiai pareiškia, kad privalo juos ginti. Tautiečio sąvoka per dvidešimt metų išplėsta tiek, kad gali apimti beveik bet ką, turintį kultūrinių ar sentimentalių ryšių su Rusija. Rusijos kalbas apie Baltijos šalių skundimą tarptautiniam teismui dėl rusakalbių ji kol kas vertina kaip propagandą, skirtą labiau vidaus auditorijai.

Paklausiau jos, kokia yra silpniausia mūsų vieta. Tikėjausi išgirsti apie Rusijos pasus, kurių Lietuvoje, kiek žinoma viešai, turi apie 14 000 žmonių, arba apie tuos grasinimus teismais. Grigas pasirinko kitą atsakymą.

„Pirma, aš sakyčiau, yra psichologinis karas. Daug žmonių, kai mes sugrįžom į Lietuvą, pirmas klausia: tai jūs nebijot?"

32:34 laidoje

Ir tada ji apibūdino tai, ką daugelis mūsų matome savo aplinkoje: pinigai persivedami į užsienį, investicijos atidedamos, būsto pirkimas nukeliamas, nes „o jeigu“.

„Dar nieko nevyksta, bet jau žmonės gyvena lyg jie pralaimėjo, psichologiškai pralaimėjo tą karą. Ir aš skaitau, čia yra didžiausia problema šiandieną."

33:05 laidoje

Čia yra ta kontrintuityvi vieta. Mes įpratę galvoti, kad baimė yra atsargumas, o atsargumas yra protinga. Grigas aprašo priešingą mechanizmą: baimė pati tampa žala, dar prieš bet kokią realią ataką. Vėliau pokalbyje, kalbėdama apie galimą karo Ukrainoje pabaigą, ji tai pasakė dar tiesiau.

„Ta rizika, net tokia vien tik psichologinė rizika, įtakoja užsienio investicijas, ir net Lietuvos įmonės nereinvestuoja."

1:04:29 laidoje

Kitaip tariant, jei priešo tikslas yra silpnesnė Lietuva, dalį darbo mes atliekame patys, savo sprendimais neinvestuoti ir laikyti pinigus svetur.

Šalys, kurios pačios atstovi

Paklausiau, iš ko mums vertėtų mokytis. Ji paminėjo Suomiją, kuri, būdama viena be sąjungininkų, atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą ir išlaikė nepriklausomybę, nors prarado dalį žemės, ir Izraelį, gyvenantį nedėkingoje geografinėje zonoje. Pasak jos, šiandien Amerika į tokias šalis žiūri palankiai būtent todėl, kad jos pačios gali atstovėti už save.

Tai svarbus papildymas. Grigas nesako, kad galima atsipalaiduoti ir laukti, kol kas nors apgins. Ji sako, kad Europai ir Lietuvai reikia prisiimti daugiau atsakomybės už savo gynybą. Tik ta atsakomybė atrodo kaip darbas, o ne kaip nerimas.

Mano kampas

Prisipažinsiu, į šį pokalbį ėjau tikėdamasis, kad kalbėsime liūdnai. Laidos pabaigoje taip ir pasakiau: tikėjausi liūdno pokalbio, o išėjo priešingai. Man labiausiai užkliuvo ne 300 metų skaičius, o jos pastebėjimas, kad pirmas žmonių klausimas jai buvo apie baimę, ne apie tai, ką daryti.

Kartu noriu būti atsargus. Aš nesu saugumo ekspertas, ir teiginys apie saugiausią laikotarpį per 300 metų yra jos, kaip tyrėjos, vertinimas, ne išmatuojamas faktas. Be to, ji pati pokalbyje pabrėžė, kad rizikos buvo, yra ir bus. Todėl skaitau jos mintį ne kaip „viskas gerai“, o kaip „baimė nėra strategija“.

Jos pačios išvada buvo labai paprasta: geriau dirbti, daryti tuos namų darbus, o ne sėdėti ir bijoti. Jei šiandien atidėlioji sprendimą vien dėl nuojautos, kad kažkas gali nutikti, verta sau užduoti klausimą: ar tai tavo įvertinta rizika, ar tik antraščių nuotaika.

Visas pokalbis su Agnia Grigas: https://tapkgeresniu.lt/laida/EHZV3FH1_xs