Kaip veikė KGB Lietuvoje: sekamas vienas žmogus, verbuojama jo aplinka

Kalbindamas istorikę Kristiną Burinskaitę tikėjausi išgirsti apie tardymus ir kameras. Vietoj to gavau organizacinę schemą, kuri pasirodė kur kas nemalonesnė. Sovietinis saugumas savo taikinio dažniausiai nelaužė. Jis pervesdavo į savo pusę visus, kurie tą taikinį supo.

Burinskaitė yra humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre tirianti KGB veiklą Lietuvoje ir parengusi kadrinių darbuotojų biografinį žinyną. Aiškiausias pavyzdys jos pasakojime buvo katalikų dvasininkija.

„Pačius kunigus verbuoti buvo nelengva. Tai aplinka, tai yra bažnyčios darbuotojai, tikintieji, ir būtent jie stebėjo kunigus: kas ateina, su kuo bendravo."

11:55 laidoje

Praktiškai tai reiškia, kad sekamas žmogus galėjo per visą gyvenimą nė karto nesusitikti su saugumiečiu. Informacija apie jį plaukdavo iš tų, su kuriais jis kasdien sveikindavosi. Apie Lazdijų krašto kunigą Juozą Zdebskį, 1986 metais žuvusį automobilio avarijoje, istorikė sako, kad sekimui esą buvo pasitelkta keturiasdešimt ar šešiasdešimt agentų, ir pati vadina tai išskirtiniu atveju, nes kunigas daug važinėjo po Lietuvą.

Ultimatumas buvo ne apie skausmą, o apie karjerą

Antra dalis, kuri griauna filmų vaizdinį, yra pats verbavimas. Jis prasidėdavo nuo informacijos rinkimo, galėjusio trukti iki metų: charakteris, silpnybės, šeima. Tik paskui ateidavo pasiūlymas, ir jis skambėdavo ne kaip grasinimas sveikatai.

„Arba tu agentas, arba tu nepadarysi karjeros, neišvažiuosi į Vakarus."

37:41 laidoje

Muzikantui tai reiškė, kad nebus koncertų ir nebus išvykų. Sistema neatiminėjo gyvybės, ji atiminėjo ateitį. Burinskaitė tai vadina asmeniniu pasirinkimu, bet iškart priduria, kad pasirinkimo esmė buvo ne laisvė, o pasekmės.

Kodėl saugumui apskritai rūpėjo, kad žmogus sutiktų, o ne tiesiog paklustų, istorikė paaiškina viena sakinio verte fraze.

„Kai dirbi iš baimės ir prievartos, tu niekada nebūsi geras darbuotojas."

47:32 laidoje

Todėl šalia ultimatumo atsirasdavo pinigai ir dovanos. Buvo siekiama, kad bendradarbiavimas atrodytų savanoriškas, nes prievarta užverbuotas žmogus informacijos atneša mažai ir blogos.

Skaičiai mažesni, nei įsivaizduojame

Paklausiau to, ko klausia dauguma: kiek gi tų agentų buvo. Tikslios kasmetinės statistikos, pasak istorikės, nėra, bet jos surinkti duomenys rodo, kad vienu metu visoje Lietuvoje veikdavo daugiausia apie šešis tūkstančius, gal šešis su puse tūkstančio agentų, o rotacija buvo nedidelė. Istoriografijoje nurodoma, kad per visą sovietmetį nuo 1940 metų per tinklą perėjo apie vienuolika tūkstančių žmonių.

Tai mažiau, nei daugelis mano. Ir būtent tai yra svarbiausia išvada. Norint kontroliuoti visuomenę nereikėjo užverbuoti visuomenės. Pakako užverbuoti tuos kelis žmones, kurie stovi arčiausiai to, kas svarbu. Efektas visuotinis, o sąnaudos mažos.

Iš tinklo buvo galima išeiti, bet ne iki galo

Klausiau, ar užverbuotas žmogus galėjo pasitraukti. Burinskaitės atsakymas nustebino: galėjo, ir dažniausiai ne per konfliktą, o per nenaudingumą. Agentas pradėdavo teikti nieko vertą informaciją, kad tas nuėjo, tą sutiko, su tuo pavalgė. Kadrinis darbuotojas anksčiau ar vėliau matydavo, kad naudos nėra, ir paleisdavo. Padėdavo ir persikraustymas į kitą miestą.

Tik visiško išėjimo nebūdavo. Toks agentas tapdavo archyviniu, tai yra aktyviai nebenaudojamu, bet jo byla likdavo gulėti ir prireikus galėjo būti ištraukta. Kai kasmet tokių žmonių yra keli tūkstančiai, per keturis dešimtmečius tų bylų susikaupia labai daug.

Istorikė atkreipia dėmesį ir į tai, apie ką kalbama rečiausiai. Bendradarbiavimas keisdavo patį žmogų: reikėdavo slapstytis nuo šeimos ir laikyti informaciją savyje. Tai svarbu ne dėl užuojautos, o dėl tikslumo. Sistema, kuri verbavo aplinką, tą aplinką ir sugadindavo, nes kiekvienas užverbuotas namuose turėdavo meluoti savo artimiesiems.

Kas man buvo nepatogiausia

Sėdėdamas prieš istorikę pagavau save galvojantį ne apie tuos, kurie pasirašė, o apie tai, kad sistema neieškojo blogų žmonių. Ji ieškojo žmonių, turinčių ką prarasti. Tai tinka beveik visiems.

Antras nepatogumas yra šiandieninis. Agentų pavardės nežinomos, ir būtent apie juos kalbama daugiausia. Kadriniai darbuotojai yra žinomi, jų duomenys saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, 1999 metais jiems buvo įvesti dešimties metų darbo apribojimai, o apie jų atsakomybę, istorikės vertinimu, visuomenėje beveik nekalbama. Lengviau smerkti tą, kurio vardo nežinai.

Ką su tuo daryti

Praktinės išvados čia nėra ir neturi būti, tai ne patarimų laida. Bet vienas klausimas iš pokalbio lieka naudingas ir šiandien. Svarstant, kaip pats būtum pasielgęs, teisingesnis klausimas yra ne ar būčiau pasirašęs, o ką tuo metu būčiau turėjęs prarasti. Atsakymas parodo, kiek toji istorija apskritai yra apie praeitį.

Antras dalykas praktiškesnis. Jeigu domina konkretūs vardai ir pareigybės, kadrinių darbuotojų duomenys nėra paslaptis, jie saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, o Burinskaitė yra parengusi 1954 metų ir 1991 metų laikotarpio biografinį žinyną. Tai retas atvejis, kai apie sovietinį saugumą galima kalbėti ne prielaidomis, o pavardėmis.

Visas pokalbis su Kristina Burinskaite: https://tapkgeresniu.lt/laida/UfW6ulxOg-I