Ar lūpų užpildai tikrai ištirpsta: ką apie tai sako plastikos chirurgas

Plastikos chirurgą Darių Radzevičių klausiau apie lūpų užpildus tikėdamasis išgirsti tai, ką girdi visi: kad hialurono rūgštis yra laikina, po kelių mėnesių ištirpsta ir viskas grįžta į pradinę padėtį. Grįžtamumas yra pagrindinis šitos procedūros pardavimo argumentas. Radzevičius jį apvertė.

Jo teiginys paprastas ir nemalonus. Hialuronas iš tiesų dingsta, tik ne ten, kur norėtųsi. Iš tos vietos, kurią atėjai koreguoti, jis pasitraukia. O kai kur pasilieka.

„Šitas dalykas jisai niekur nedingsta. O kas įdomiausia, kad ten, kur mes norim, kad jisai liktų, ten jisai dingsta."

24:34 laidoje

Chirurgas kalba apie gelį, kuris suleidžiamas tam, kad iš vidaus pakeltų klostę. Vertinant rezultatą po pusmečio išeina taip, kad pati klostė vėl matoma, o preparato pėdsakas kūne dar yra. Tas pats pasakojama ir apie lūpas.

„Mes kalbam, kad ji rezorbuojasi, bet liūdna dalis yra ta, kad yra tam tikros vietos, kur ji iki galo nesirezorbuoja."

21:30 laidoje

Kas lieka konkrečiai: pėdsakas, asimetrija ir nelygumas lūpoje. Radzevičiaus žodžiais, tai koreguojama labai labai sunkiai. Iš to gimsta jo paties taisyklė, kuri skamba priešingai nei grožio industrijos pasiūlymai: geriau leisti mažiau negu per daug ir geriau per kelis kartus.

Preparatai, kurių nebeišimsi

Blogesnis atvejis yra ne hialuronas, o senesni netirpstantys preparatai. Jie lieka lūpose visam gyvenimui, ir tai nėra metafora. Chirurgas sako, kad norint juos pašalinti reikėtų prapjauti, o tai praktiškai neįmanoma.

„Tos merginos, kurios jau tai pradėjo daryti, jos sau pasirašė nuosprendį."

20:43 laidoje

Tokie preparatai Lietuvoje nebeleidžiami, bet žmonės su jais gyvena čia ir dabar, ir jų problema yra neišsprendžiama. Tai geriausias įmanomas argumentas, kodėl į naujausią procedūrą, kuri šiandien atrodo saugi, verta žiūrėti su rezervu.

Kur rizika didesnė, nei atrodo

Antras dalykas, kurio reklamose nebūna. Pacientai dažnai sako norintys hialurono, o ne botulino toksino, nes hialuronas atrodo saugesnis. Radzevičius pirmiausia pataiso, kad tai du skirtingi preparatai skirtingiems dalykams: botulino toksinas mažina raumens veiklą, o hialuronas užpildo tūrį. O tada priduria, ką reiškia saugumas praktikoje.

„Jeigu mes pataikysim, hialurono suleisime į kraujagyslę, žmogus gali apakti. Žmogus gali numirti."

25:16 laidoje

Jo paaiškinimas ne apie patį preparatą, o apie procedūrą. Leidimas techniškai yra sudėtingas darbas, reikalaujantis labai gerai išmanyti anatomiją: kur galima leisti, kur negalima, su adata ar su kaniule, giliai ar negiliai. Saugu yra ne visada, o tada, kai suleista teisingai.

Tas pats dėsnis dideliuose dalykuose

Pokalbyje tas pats modelis pasikartojo ir kalbant apie sėdmenų didinimą riebalais. Radzevičius jį vadina pavojingiausia iš aptartų operacijų dėl riebalų embolijos rizikos, o mirčių skaičių lygina su pilvo plastika.

„Yra Amerikoj tam tikros valstijos, kur tai yra taip pat uždrausta operacija. Kodėl? Dėl to, kad yra didelis mirčių skaičius."

1:14:28 laidoje

Įdomiausia detalė ta, kad sėdmenų didinimas implantais, chirurgo teigimu, tokio pavojaus nekelia, jei atlieka sertifikuotas specialistas. Vadinasi, rizika slypi ne ten, kur ją įsivaizduoja dauguma. Natūralu skamba saugiau nei dirbtina, o skaičiai rodo priešingai.

Kur chirurgas brėžia ribą

Iš to natūraliai kyla klausimas, nuo kada tokius sprendimus apskritai galima priiminėti. Radzevičius sako, kad medicininio saugaus amžiaus kaip tokio nėra, todėl ribą jis brėžia kitur.

„Aš nemanau, kad yra kažkoks saugus amžius. Aš manau, kad tai turėtų būti pirmiausia suaugęs žmogus, jam turėtų būt 18 metų."

32:36 laidoje

Riba yra ne apie kūną, o apie tai, kas priima sprendimą. Išimtis daroma tada, kai problema reali: chirurgas pasakojo operavęs septyniolikmetę, kuriai viena krūtis buvo maždaug C dydžio, o kitos nebuvo visai, ir tai buvo daroma su abiejų tėvų sutikimu. Skirtumas tarp šito atvejo ir socialinių tinklų paskatinto noro yra akivaizdus, nors abu formaliai vadinami ta pačia procedūra.

Tas pats principas galioja ir klausimui, kiek operacijų yra per daug. Radzevičius sako, kad skaičiaus nėra: jei yra indikacijos, operacijos nėra perteklinės, ir eiliškumas gali būti visiškai logiškas. Riba brėžiama ne pagal kiekį, o pagal dismorfofobinį sindromą, kai problema yra nebe kūne, o savęs matyme. Chirurgas tokiu atveju gali padaryti viską techniškai nepriekaištingai, ir žmogus vis tiek liks nepatenkintas.

Ką su tuo daryti

Iš pokalbio išeina trys visiškai konkretūs klausimai, kuriuos verta užduoti prieš procedūrą. Koks tiksliai preparatas bus leidžiamas ir ar jis tirpstantis. Ką darytume, jeigu rezultatas nepatiktų, ir ar tą sprendimą apskritai įmanoma atsukti. Ir kas leidžia: koks specialisto išsilavinimas, ne kiek gražios nuotraukos jo paskyroje.

Man iš viso pokalbio labiausiai užkliuvo ne pavojai, o kalbėjimo būdas. Kai procedūra vadinama laikina, žmogus ją sveria kaip šukuoseną: nepatiks, ataugs. Kai paaiškėja, kad dalis pakeitimų lieka, o taisyti sunkiau nei padaryti, tas pats sprendimas svarstomas visai kitaip. Nesu nei chirurgas, nei nusiteikęs ką nors atkalbinėti. Bet skirtumas tarp laikino ir beveik grįžtamo yra būtent tas, dėl kurio verta klausti garsiai.

Visas pokalbis su Dariumi Radzevičiumi: https://tapkgeresniu.lt/laida/A9ww3rlkJAo