Ar reikalingos moterų kvotos: kodėl problema prasideda ne atrankoje, o prieš ją

Kalbindamas Aušrinę Armonaitę uždaviau klausimą, dėl kurio pats jaučiausi nepatogiai. Paklausiau apie lygybės reikalavimus darbo vietose ir pasakiau tiesiai, kad man jie atrodo neteisingi: jeigu iš dešimties elektrikų trys turės būti moterys, o moterys to amato tiesiog nesimoko, tai iš kur jas paimti. Tikėjausi politiško atsakymo. Gavau kitokį.

Tuometė ekonomikos ir inovacijų ministrė pradėjo nuo to, kad kvotų ji nemėgsta. Ne diplomatiškai, o gana griežtai.

„„Aš nenorėčiau būti paskirta į kažkokias pareigas vien dėl to, kad aš esu moteris. Man atrodo, tai yra žiauriai nefeministiška.“"

39:38 laidoje

Iš politikės, kuri viešumoje dažniausiai atsiduria lygybės temų pusėje, tokio sakinio tikėtis sunkiausia. Jos argumentas buvo paprastas: kvotų sistema nuima dėmesį nuo kompetencijos, o ji pati norėtų būti skiriama dėl kvalifikacijos ir motyvacijos, ne dėl lyties. Ir tada ji pasakė tai, dėl ko visas mano klausimas pasirodė uždavinėtas ne toje vietoje.

Vienas iš penkių reikalavimų

Armonaitė perkėlė pokalbį nuo elektrikų prie įmonių valdybų, kurių atrankas ministerija tuo metu kuravo. Ten nėra jokio amato mokymosi klausimo: išsilavinusių, patyrusių moterų yra. Bet atrankose jų nėra.

„„Tu norėtum, pavyzdžiui, paskirti daugiau moterų įvairovės vardan, bet jos net nepretenduoja, nes tiesiog mano, kad yra nepakankamai kvalifikuotos.“"

40:39 laidoje

Paklausus, iš kur tai žinoma, ji pacitavo tai, ką girdi iš pačių atrankas darančių vadovų. Tai konkretus skaičius, o ne nuojauta.

„„Jeigu yra kokie penki reikalavimai tam tikrai pareigybei ir vyras atitiks bent vieną iš jų, jis pretenduos. Moteris, jeigu neatitiks bent vienos, ji nepretenduos.“"

40:53 laidoje

Čia ir yra visas teiginys. Ginčas dėl kvotų beveik visada vyksta apie atrankos momentą: kas sėdi komisijoje, kas ką pasirenka, ar geresnis kandidatas bus atmestas dėl blogesnio. Bet jeigu Armonaitė teisi, lemiamas sprendimas įvyksta anksčiau ir visai kitoje vietoje. Jis įvyksta žmogaus galvoje tą sekundę, kai jis perskaito skelbimą ir nusprendžia, ar apskritai siųsti savo CV. Jokia komisija to nemato. Jokia statistika apie priimtus darbuotojus to neparodo, nes žmonės, kurie nepretendavo, jokiuose duomenyse neatsiranda.

Tai reiškia, kad mano klausimas apie tris elektrikes iš dešimties buvo apie pasekmę. Jeigu iš penkiasdešimties kandidatų keturiasdešimt penki yra vyrai, pusė lygybės diskusijos pasibaigė dar prieš prasidėdama, ir joks reikalavimas komisijai to neatsuks atgal.

Laikinai, o ne visam laikui

Iš tos pačios logikos plaukia ir jos pozicija dėl pačių kvotų, kuri nėra nei už, nei prieš.

„„Laikinai įsivesti šitas kvotas aš manau, kad yra prasminga, tam kad tu kažkaip subalansuotum, ir tada gali jas nuiminėti. Šiaip tai nesu kvotų fanė.“"

41:16 laidoje

Ji iškart pridūrė, kad kompetencija lieka pagrindiniu kriterijumi ir kad nekompetentingo žmogaus dėl kvotos niekas nepriiminės, nes kompetentingų atsiras. Kvota, kaip ji tai aiškina, nėra nurodymas ką pasirinkti. Tai signalas žmonėms, kurie patys save išbraukė, kad jie čia laukiami ir kad kandidatuoti verta. Skirtumas esminis: vienu atveju kišamasi į sprendimą, kitu atveju didinamas sąrašas, iš kurio sprendimas priimamas.

Ar tai veikia praktiškai, nežinau, ir nė vienas iš mūsų kambaryje to neįrodėme. Bet pats perskyrimas man buvo naudingas, nes jis leidžia ginčytis dėl to, kas iš tikrųjų vyksta, o ne dėl vieno ir to paties prasimanyto vaizdinio apie nekompetentingą žmogų, kuris ateina į darbą dėl eilutės įstatyme.

Kur tos lubos atsiranda

Tame pačiame pokalbyje Armonaitė papasakojo, kaip prieš savaitę pas ją ministerijoje buvo užsukusi pirmoji Lietuvos mergaičių robotikos komanda, ką tik parsivežusi tris apdovanojimus iš tarptautinio konkurso Italijoje. Iš kalbos paaiškėjo dalykas, kurio ji nesitikėjo.

„„Jos sakė, kad tai yra mergaičių robotikos komanda ir kad jos susidūrė su tokiu požiūriu, kad tai nėra mergaitiškas laukas.“"

43:48 laidoje

Mokyklinio amžiaus mergaitės, laiminčios tarptautinį robotikos konkursą, girdi, kad robotika yra ne joms. Tos lubos atsiranda gerokai anksčiau nei bet kokia valdybos atranka, ir jas dažniausiai užsideda patys žmonės, pakartodami tai, ką girdėjo apie save.

Kur aš vis tiek su ja nesutinku

Jai pasakiau atvirai, kad mane, kaip įmonės savininką, kvotos gąsdina. Man nepriimtinas variantas, kai kažkas iš šalies nurodo, kiek ir kokių žmonių privalau priimti, nes samdau ne kategorijas, o konkrečius žmones konkrečiam darbui. Šito ji manęs neperkalbėjo ir, atvirai sakant, nelabai bandė: sutiko, kad vadovas turi turėti laisvę samdyti tą, kurio jam reikia.

Bet pokalbis vis tiek pakeitė, ką aš galvoju apie savo pusę stalo. Iki tol man atrodė, kad jeigu paskelbiau poziciją visiems vienodomis sąlygomis, tai padariau viską, ką galėjau. Dabar man taip nebeatrodo. Jeigu vienas žmogus siunčia CV atitikdamas vieną reikalavimą iš penkių, o kitas nesiunčia atitikdamas keturis, mano skelbimas nėra neutralus, nors ir atrodo neutralus.

Ką su tuo daryti

Jeigu samdote, pažiūrėkite ne tik į tai, ką gavote, bet ir į tai, ko negavote. Reikalavimų sąraše pažymėkite, kurie yra tikrai būtini, o kurie būtų malonu turėti, nes dažniausiai iš penkių tikrai privalomi būna du. Ir jeigu žinote konkretų žmogų, kuris tiktų, parašykite jam asmeniškai, nes jis pats greičiausiai nesikreips.

Jeigu esate toje pusėje, kur sprendžiate, ar kreiptis, tai turėkite galvoje, kad su jumis besivaržantis žmogus dažnai atitinka mažiau nei jūs ir vis tiek siunčia. Trys iš penkių yra pakankamai geras pagrindas pabandyti. Blogiausia, kas gali nutikti, yra kito žmogaus atsakymas ne, o ne jūsų pačių prielaida, kurios niekas net nesvarstė.

Visas pokalbis su Aušrine Armonaite apie politiką, kanapių reformą, investavimą ir tai, ko nemoko mokykla: https://tapkgeresniu.lt/laida/iQ-Q77srj_g