Kodėl iš kosmoso negauname atsakymo: dalelių fiziko Mindaugo Šarpio paaiškinimas

Į pokalbį su dalelių fiziku Mindaugu Šarpiu, Vilniaus universiteto mokslininku ir CERN LHCb Vilnius grupės vadovu, ėjau su paruoštu argumentu. Jis skamba maždaug taip: jeigu Visata tokia didelė ir žvaigždžių joje tiek daug, tai kur visi? Beveik šimtą metų siunčiame radijo bangas ir negirdime nieko. Šarpis tą argumentą iš manęs atėmė per porą sakinių. Ir ne todėl, kad tikėtų ateiviais, o todėl, kad pamatavo atstumą.

Teiginys paprastas: tyla iš kosmoso nieko neįrodo, nes mes dar beveik nieko nepasakėme. Žmonių radijo signalai nuo Žemės nukeliavo apie 100 šviesmečių. Mūsų galaktika yra maždaug 200 tūkstančių šviesmečių skersmens. Tai reiškia, kad mūsų girdimumo burbulo skersmuo yra apie du tūkstančius kartų mažesnis už pačios galaktikos skersmenį, o už galaktikos ribų yra dar visa likusi Visata.

Burbulas, kuris plečiasi aplink Žemę

„Tai yra kaip burbulas, kuris plečiasi aplink Žemę. Mes nukeliavom apie 100 šviesmečių: šviesos greičiu tiek metų keliavo radijo bangos."

11:51 laidoje

Pirmuoju pakankamai stipriu ir atpažįstamu žmonijos signalu Šarpis vadina olimpinių žaidynių transliaciją su Hitlerio kalba: tuomet pirmą kartą buvo panaudoti siųstuvai, kurių signalą buvo galima gaudyti toli. Nuo tada tas burbulas plečiasi šviesos greičiu ir nieko greitesnio nebus. Artimiausia žvaigždė yra už keturių šviesmečių, tad artimiausia kaimynystė mus jau girdėtų. Bet kaimynystė yra maža.

„Signalas turėjo būti ant tiek stiprus, kad jisai, prakeliavęs 200 000 šviesmečių, ir čia tik mūsų galaktikoj, kad mes jį užfiksuotumėm."

13:29 laidoje

Iš to išplaukia keistas dalykas, kurį pats Šarpis patvirtino: mes matome daug toliau, negu galime būti girdimi. Teleskopais žiūrime į galaktikas, nutolusias milijonus šviesmečių, nes šviesa iš jų ateina pati. O mūsų pačių balsas nusidriekė tik per artimiausių žvaigždžių kaimynystę. Tyla, kurią laikome atsakymu, iš tikrųjų yra tik mūsų pačių trumpas stažas.

Devyniasdešimt aštuoni procentai

Antra pokalbio dalis buvo apie tai, ką žmonės mato danguje. Čia Šarpis irgi pradeda nuo skaičiaus, o ne nuo nuomonės.

„Neatpažintų objektų būna visur ir dažnai. Po to 98 procentai iš jų yra atpažįstama. Dabar skeptikas arba entuziastas sakys: bet tie 2 procentai ir yra esmė. Tie 2 procentai dažniausiai atsiremia į tai, kad mes turim per mažą kameros raišką."

17:34 laidoje

Tai man buvo naudingiausia vieta visoje laidoje. Likę du procentai nėra paslaptis, kurią kas nors slepia. Tai yra vaizdo įrašai, kuriuose per mažai taškų, kad būtų galima pasakyti, kas ten praskriejo. JAV net terminas pakeistas iš UFO į UAP, būtent siekiant atsikratyti prielaidos, kad neatpažintas reiškia svetimas. O Roswellas, pasak Šarpio, greičiausiai buvo priedanga slaptiems kariniams bandymams, tai yra paslaptis, tik ne ta, kurios ieškoma.

„Nė vieno įrodymo ateiviams, deja, nėra. Tarp kitko, jeigu būtų, aš labai apsidžiaugčiau, man ateiviai patinka."

24:17 laidoje

Kodėl fizikui tai nėra nuobodu

Lengva pagalvoti, kad mokslininkas taip kalba, nes jam nuobodu ir jis viską jau žino. Šarpio atveju yra atvirkščiai. Jo darbas yra ieškoti vietų, kur dabartinė fizika neveikia.

„Moderni fizika 100 metų vystėsi ir mes kai kuriuos dalykus žinom iki 12 skaičių po kablelio."

24:58 laidoje

Būtent dėl to tikslumo ir verta ieškoti toliau. Kai dydį žinai dvylikos skaitmenų tikslumu, nesutapimas tryliktame jau yra naujiena. CERN 27 kilometrų greitintuvas guli šimto metrų gylyje, prie vieno LHCb eksperimento dirba apie du tūkstančiai žmonių, o pasaulinis tinklas gimė ten kaip šalutinis fizikų darbo produktas. Ne todėl, kad kas nors užsibrėžė sukurti internetą, o todėl, kad reikėjo dalintis duomenimis.

Ko aš netekau

Į laidą ėjau norėdamas ginčo ir jo negavau. Tikėjausi, kad fizikas iš aukšto nurašys visą ateivių temą, o jis pasakė, kad labai apsidžiaugtų, jei įrodymų atsirastų. Man pačiam sunkiausia buvo paleisti argumentą, kurį naudojau metų metus: girdi, klausomės ir negirdime, vadinasi, nieko nėra. Dabar žinau, kad tai ne argumentas, o atstumo nesupratimas.

Nesutinku su juo tik dėl vieno dalyko. Šarpis sako, kad tikimybė, jog gyvybė yra tik Žemėje, labai maža. Man tai irgi tikėjimo pareiškimas, tik iš kitos pusės: skaičiavimas, o ne stebėjimas. Jis su tuo sutiko.

Ką su tuo daryti

Kai kitą kartą pamatysite antraštę apie neatpažintą objektą, pirmas klausimas tegu būna ne apie tai, kas ką slepia, o apie tai, kokia buvo kameros raiška. Devyniais atvejais iš dešimties ten ir baigiasi istorija. Ir sąžininga pozicija nėra nei kad ateivių nėra, nei kad jie čia skraido. Sąžininga pozicija yra, kad mūsų balsas kol kas nuskrido šimtą šviesmečių, o klausomės mes labai trumpai.

Visas pokalbis su Mindaugu Šarpiu: https://tapkgeresniu.lt/laida/OIOR9wZl5Ns