Pasiruošimas olimpinei atrankai pagal YouTube: Monikos Paulikienės ir Ainės Raupelytės patirtis

Klausiau Monikos Paulikienės ir Ainės Raupelytės, kaip atrodo jų fizinis pasirengimas olimpinės atrankos metais. Tikėjausi išgirsti apie salę, trenerį ir periodizaciją. Išgirdau apie televizorių. Ir tą akimirką studijoje pasakiau vienintelį dalyką, kurį galėjau pasakyti sąžiningai: man tai ne juokinga, man graudu.

Lietuvos sporto finansavimo logika yra paprasta: pinigai skiriami parodžius rezultatą, o ne ruošiantis jį pasiekti. Skamba teisingai tol, kol nepagalvoji, kad rezultatas paprastai yra pasiruošimo pasekmė. Komanda, žaidusi olimpinę atranką ir reitinge kabėjusi ties riba, fizinį rengimą darėsi namuose pagal YouTube programą, o į tarptautinius turnyrus keliavo dviese, be trenerio.

Prie televizoriaus

„Mano fizinis pasiruošimas yra prie televizoriaus: įsijungiu YouTube, susiradus programą, ir varai. Tiesiog neleidžia galimybės."

12:38 laidoje

Salė čia net ne pagrindinė problema. Po rezultato olimpiečiai gavo galimybę lankytis sporto centre, bet, kaip jos pačios sako, reikia žinoti, ką ten daryti. Be fizinio rengimo specialisto įėjimas į salę yra durys, o ne programa. Per visą karjerą jos neturėjo nei mitybos, nei atsistatymo specialisto.

Dviese prieš delegaciją

„Didžiąją dalį važiuojam dviese, nes finansai neleidžia imtis trenerio."

5:36 laidoje

Kalbame ne apie draugiškus turnyrus. Tai buvo olimpinę kvalifikaciją lemiantys startai, kur skaičiuojami dvylika geriausių rezultatų, o komanda jų jau buvo sužaidusi trylika. Per tokias varžybas iš šalies jų nežiūri niekas, o su treneriu susiskambinama, kai pavyksta.

„Mes suprantam, kad taip neturi būt, bet mes neturim pasirinkimo ir spaudžiam maksimumą ten, kur galim."

5:45 laidoje

Kaip tai atrodo iš šalies, geriausiai matyti per apšilimą.

„Mes vežamės du kamuolius. O kitos ateina su delegacijom ir su šešiais treneriais. Kai darom apšilimą, mes numušam tą vieną du kamuoliukus ir bėgam paskui."

6:20 laidoje

Ant plauko

Kad būtų aišku, kokia buvo kaina. Olimpinė kvalifikacija skaičiuojama iš dvylikos geriausių turnyrų rezultatų, o jos tų turnyrų jau buvo sužaidusios trylika.

„Pagal reitingą stovim 17 vietoj, o pagal reitingą 17 komandų patenka. Tai šiai dienai mes patektume į olimpines, bet dar liko pusė metų tų varžybų."

8:09 laidoje

Septyniolikta vieta iš septyniolikos patenkančių. Tokioje padėtyje kiekvienas turnyras yra lemiamas, ir būtent tokiuose turnyruose jos žaidė be trenerio. Taupoma ir kitur: viešbutyje galima sau leisti dvi naktis, o ne dešimt, tad į varžybų vietą atskrendama likus dienai ar dviem iki starto, be jokio laiko priprasti prie laiko juostos. Sezonas olimpiniais metais truko beveik ištisus metus ir vedė per Braziliją, Kiniją, Meksiką ir Filipinus.

Paklausiau ir apie miegą, tikėdamasis išgirsti apie profesionalų režimą. Paulikienė turi penkerių ir trejų metų vaikus, ir jos atsakymas buvo, kad šitoje vietoje jokio režimo būti negali.

Stipendija po sezono

Pinigai atėjo. Tik ne tada, kai jų reikėjo.

„Tik parodydamos Europos čempionate, užimdamos penktą vietą, mum paskyrė tas stipendijas. Tik po šito čempionato."

52:49 laidoje

Ir netgi tada jos atkeliavo ne laiku: pasak merginų, pinigai turėjo būti duoti prieš pasiruošimą sezonui, o realiai buvo gauti sezonui jau pasibaigus. Yra ir solidarumo fondas, iš kurio vienai moterų komandai skiriama apie 15 tūkstančių eurų, bet ir ten galioja ta pati sąlyga: pirma rezultatas.

Tai ir yra visa sistemos yda vienu sakiniu. Valstybė perka jau įvykusį rezultatą, nors vienintelis dalykas, kurį iš tiesų galima nupirkti, yra pasiruošimas.

Ką aš pagalvojau studijoje

Toje laidoje man išsprūdo sakinys, kurio neatsiimu: Ainė ir Monika laimėjo, o Lietuva tiktai prisišliejo. Tiktai tuo, kad kažkada išdavė gimimo liudijimą ir pasą, ir dėl to jos žaidžia už Lietuvą.

Aš pats einu į sporto klubą be trenerio ir man tai normalu, nes aš niekur nepretenduoju. Kai tą patį sakinį pasako žmonės, važiuojantys į olimpinę atranką, jis skamba visiškai kitaip. Tą pokalbį prisimenu kaip vieną iš tų, kur man buvo nepatogu ne dėl svečių, o dėl savęs: mes visi mėgstame sakyti, kad didžiuojamės savo sportininkais, ir tas didžiavimasis paprastai kainuoja nulį eurų.

Kuo baigėsi

Į Paryžiaus olimpines žaidynes jos pateko ir tapo pirmosiomis Lietuvos paplūdimio tinklininkėmis olimpiadoje. Šitą sakinį lengva perskaityti kaip laimingą pabaigą, bet jis reiškia ką kita. Sistema gavo savo rezultatą. Tik gavo jį ne dėl pasiruošimo modelio, o nepaisydama jo.

Jeigu norite čia praktinės išvados, ji yra viena ir ne sportininkėms, o mums: kitą kartą, kai klausiate, kodėl Lietuva neturi daugiau olimpiečių, verta klausti ne apie talentą, o apie tai, kada pervedami pinigai.

Visas pokalbis su Monika Paulikiene ir Aine Raupelyte: https://tapkgeresniu.lt/laida/Ins2n7mA5h4