Ar reikia plauti makštį: gydytoja ginekologė sako, kad makšties higienos kaip tokios nėra

Klausimas, kurį uždaviau gydytojai akušerei ginekologei dr. Daivai Bartkevičienei, man atrodė paprastas ir techninis: kaip tinkamai prižiūrėti makštį, ką turėtų žinoti kiekviena moteris. Tikėjausi rekomendacijų, gal priemonių sąrašo. Atsakymas prasidėjo nuo to, kad klaidinga yra pati klausimo prielaida.

„Makšties higienos tokios kaip ir nėra. Nereikia jos plauti, ten kažkaip prižiūrėti, naudoti kažkokias priemones."

8:33 laidoje

Vaistinės ir prekybos centrai turi atskirą lentyną, skirtą būtent tam, ko, pasak gydytojos, daryti nereikia. Reklama tą lentyną aiškina paprastai: kaip yra muilas rankoms, taip esą turi būti ir specialus muilas šitai sričiai. Bartkevičienė palyginimą atmeta ne dėl mados ir ne dėl natūralumo, o dėl to, kaip organas veikia.

Kodėl plauti nereikia

Makštis turi savo mikrobiotą ir savo pH, o juos palaiko gerosios bakterijos, vadinamos laktobakterijomis. Jos ne šiaip gyvena viduje, jos dirba.

„Skaldo glikogeną ir gamina pieno rūgštį. Ir ne tik pieno rūgštį gamina, vandenilio peroksidą gamina, antimikrobinius proteinus, ir sukuria rūgščią aplinką, kuri yra nepalanki kitiems mikroorganizmams."

9:10 laidoje

Gydytoja atskirai pamini, kad šitam procesui reikalinga tam tikra estrogenų koncentracija. Tai svarbi detalė, nes paaiškina, kodėl pusiausvyra nėra amžina duotybė: ji priklauso nuo hormoninės būklės, kuri keičiasi per ciklą, po gimdymo, žindymo laikotarpiu ir menopauzėje. Vadinasi, sutrikimas dažniausiai reiškia ne tai, kad žmogus per mažai prausėsi, o tai, kad pasikeitė sąlygos, kuriomis bakterijos dirba.

Šitą sakinį verta perskaityti du kartus, nes jame telpa visas teiginys. Makšties epitelio ląstelėse kaupiasi glikogenas, laktobakterijos jį skaido ir gamina rūgštį. Rūgšti aplinka ir yra ta apsauga, dėl kurios kiti mikroorganizmai neįsitvirtina. Vadinasi, plovimas iš vidaus nėra papildoma higiena. Tai yra veiksmas prieš patį apsaugos mechanizmą.

Gydytoja aiškiai atskiria, kam vis dėlto skirtos parduodamos priemonės.

„Čia ne makščiai tos priemonės. Makšties plauti nereikia, jinai pati pilnai viską susireguliuoja pati. Reikalingos higieninės priemonės, tai būtent išoriniams lytiniams organams."

9:40 laidoje

Skirtumas tarp išorės ir vidaus čia nėra smulkmena. Išoriniai lytiniai organai prausiami kaip bet kuri kita odos vieta. Vidus tvarkosi pats, ir po lytinio akto, pasak Bartkevičienės, taip pat pakanka apsiplauti išorę.

Tas pats principas, beje, galioja ir gaktos plaukams, apie kuriuos klausiau atskirai. Gydytoja išvardijo tris jų funkcijas: jie amortizuoja ir saugo nuo trynimosi, apsaugo nuo mikroorganizmų patekimo ir padeda skleisti feromonus. Tai nereiškia, kad jų negalima šalinti. Tai reiškia, kad tai estetinis, o ne higieninis sprendimas, ir vadinti jį švaros klausimu yra netikslu.

Ta pati riba tarp medicinos ir estetikos grįžo kalbant apie lytinių lūpų operacijas. Bartkevičienė sakė, kad labioplastika turi ir aiškių medicininių indikacijų: padidėjusios mažosios lytinės lūpos trinasi, sukelia nuolatinį diskomfortą, pasikartojančius uždegimus ir skausmą, pasitaiko ir asimetrija po traumų ar gimdymo. Tai reiškia, kad tas pats sprendimas vienam žmogui yra gydymas, o kitam grynas pasirinkimas, ir sveika juos atskirti.

Kada vis dėlto reikia pas gydytoją

Iš to neišplaukia, kad viskas visada susitvarko savaime. Gydytoja įvardijo signalų eilę: pirmas pasikeičia kvapas, po jo keičiasi išskyrų kiekis ir spalva. Negydoma infekcija vietoje nelieka, ji kyla aukštyn į gimdos kaklelį, gimdą ir kiaušintakius. Kvapas čia yra ne gėdos dalykas ir ne nešvarumo įrodymas, o informacija apie sutrikusią pusiausvyrą.

Būtent ties šita vieta man labiausiai užkliuvo. Kalbėdami apie kvapą prisiminiau, kaip apie tai kalbėdavo bendraamžiai, su kuriais augau: kaip apie nešvarumą, kaip apie priežastį pasišlykštėti. Jeigu žmogus taip išmoksta galvoti, jis padaro lygiai tą klaidą, kurią gydytoja ir taiso. Užuot nuėjęs pasitikrinti, jis pradeda plauti dažniau ir stipriau, taip dar labiau ardo rūgščią aplinką, o priežastis lieka negydyta.

Ką su tuo daryti

Praktiškai iš viso pokalbio lieka trys dalykai. Prausiama išorė, o ne vidus. Specialios priemonės skirtos išoriniams lytiniams organams, ne makščiai, ir jokia reklamos formuluotė to nekeičia. O pasikeitęs kvapas yra ne signalas pirkti stipresnę priemonę, o signalas užsirašyti pas gydytoją.

Ta pati logika galioja ir prevencijai, apie kurią kalbėjome vėliau. Lietuvoje gimdos kaklelio patikra pradedama nuo dvidešimt penkerių metų, iki trisdešimt ketverių kartojama kas trejus metus, o nuo trisdešimt penkerių atliekamas žmogaus papilomos viruso tyrimas. Gydytoja sakė, kad pats tyrimas trunka dvi tris minutes, o radus minimalius pakitimus pakanka chirurgiškai pašalinti pažeistą plotelį. Pavėlavus iki trečios stadijos gimdos kaklelio vėžio operuoti nebegalima.

„Tai yra ženkliai paprasčiau ateiti ir profilaktiškai pasidaryti šitą tyrimą."

1:03:35 laidoje

Man tai skambėjo kaip viso pokalbio santrauka. Kūnas didelę dalį darbo padaro pats, o žmogaus dalis yra nesikišti ten, kur nereikia, ir nueiti ten, kur reikia.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/_71rEruIu0c