Baudos už nusikaltimus prieš vaikus: kodėl Lietuvos skaičiai tokie maži

Rugpjūtį kunigas Gabrielius Satkauskas viešai nesutiko su savo arkivyskupija, nors arkivyskupija yra jo darbdavys. Per savaitę po to jį pasiekė beveik dešimt žmonių pasakojimų apie tildymą ir apie kunigus, kurie po skundų buvo tiesiog perkelti kitur. Sėdau su juo kalbėtis tikėdamasis pokalbio apie tikėjimą ir sąžinę. Didžiąją laiko dalį kalbėjome apie teisę.

Vienas jo pastebėjimas man užkliuvo labiausiai, nes jis nėra nei apie Bažnyčią, nei apie tikėjimą. Jis apie tai, kas pagal įstatymą atsako, kai nusikaltimas jau įvyko. Ir būtent tas techninis, nuobodus dalykas paaiškina, kodėl vienose šalyse institucijos apsivalo pačios, o kitose laukiama, kol kas nors prabils.

1800 eurų ir sąrašas, kuriame žmogus tebėra

Konkretus atvejis, kurį jam pateikiau: prieš dvidešimt metų kunigas Vidmantas Kareckas buvo nuteistas už pirmokių tvirkinimą ir gavo 1800 eurų baudą. 2024 metais jis buvo paskirtas Biržų parapijos rezidentu ir tebėra Panevėžio vyskupijos kunigų sąraše. Klausiau, ar Lietuvos Bažnyčioje apskritai yra kas nors, kas tokį sprendimą galėtų sustabdyti.

Satkausko atsakymas nebuvo gynyba. Jis pasakė, kad žmogus liko laisvėje, nebuvo nuteistas kaip kunigas ir toliau dirba kunigu, nes tokie yra mūsų įstatymai. Ir tada įvardijo sumą.

„Tos baudos yra iš tiesų juokingos Lietuvoj už šituos nusikaltimus."

25:42 laidoje

Pasak jo, už sunkiausius nusikaltimus prieš mažamečius Lietuvoje baudos siekia gal tik penkis ar septynis tūkstančius eurų. Prisipažinsiu, aš to nežinojau ir laidos metu tiesiog nutilau.

Kur eina pinigai, ten atsiranda ir prevencija

Įdomiausia dalis prasidėjo, kai jis ėmė lyginti su kitomis šalimis. Skiriasi ne bausmės griežtumas ir net ne suma. Skiriasi tai, kam ta sąskaita išrašoma.

„Vokietijoj apie 30 000 eurų. Amerikoj jau tada atsako net ne fizinis asmuo, bet juridinis asmuo, parapija, vyskupija. Tai ten eina milijonais sumos."

26:07 laidoje

Ir iš karto po to sakinys, dėl kurio, mano galva, visas šitas pokalbis ir buvo vertas laidos.

„Tada ir pati vyskupija labai suinteresuota, kad to nevyktų, nes labai skauda."

26:12 laidoje

Štai kur logika. Kai atsako vienas žmogus, institucijai finansiškai nieko neatsitinka. Ji gali nuoširdžiai gailėtis, gali skelbti pareiškimus, bet jos pačios interesas nesikeičia. Kai atsako juridinis asmuo, parapija ar vyskupija pradeda skaičiuoti, kiek jai kainuos neveikimas. Ir tada tikrinimai, ribos ir taisyklės atsiranda ne iš gerumo, o todėl, kad jų nebuvimas brangus.

Kodėl skundai ateina per vėlai

Prie sumų prisideda antras dalykas, kuris viską užrakina. Satkauskas sako, kad dauguma atvejų jį pasiekia jau suėjus senačiai. Trauma sužeidžia taip giliai, kad žmogui prireikia daug metų, kol smegenys išvis leidžia prisiminti. O kai jis prabyla, byla teisiškai jau negalioja. Kanonų teisėje senatis tokiems nusikaltimams gali būti panaikinama, valstybės kodekse dažniausiai ne.

Ir dar viena vieta, kur šitas klausimas nustoja būti vien Bažnyčios klausimu.

„Specialistai dabar sako: penktadalis vaikų nukentėję mūsų visuomenėj."

30:50 laidoje

Jeigu tas skaičius bent apytiksliai teisingas, tai nė viena institucija Lietuvoje nėra šalia stovintis stebėtojas. Mokykla, būrelis, sporto klubas, giminė. Visur galioja tas pats mechanizmas: kas atsako, tas ir tikrina.

Jis pats siūlo konkretų sprendimą, ir jis nėra apie moralę. Kanonų teisėje popiežius gali senatį panaikinti, kai nusikaltimas laikomas pakankamai sunkiu, kad juo nebūtų galima prisidengti. Satkauskas siūlo tą patį principą perkelti į valstybės kodeksą.

„Katalikų bažnyčioj senatis yra naikinama šitais nusikaltimais. Popiežius įsikiša, sako: šituo atveju naikinam senatį, kad neprisidengtų."

26:44 laidoje

Valstybėje jis siūlo bent jau senaties terminą pratęsti iki trisdešimties ar keturiasdešimties metų, būtent todėl, kad žmonės išdrįsta prabilti po labai daug metų. Techniškai tai smulkmena. Praktiškai tai skiria bylą nuo pokalbio, nes šiandien didelė dalis pasakojimų teisiškai negalioja dar prieš tai, kai kas nors juos išgirsta.

Kur su juo nesutinku ir kur sutinku

Man labiausiai užkliuvo tai, kad jis kalbėjo apie įstatymų tobulinimą kaip apie procesą, kuris vyksta savaime ir po truputį. Nesutinku. Įstatymai keičiasi tada, kai kas nors atsistoja ir pasako sumą garsiai, o ne tada, kai visi sutaria, kad reikėtų. Jis pats yra to įrodymas: po vieno jo įrašo per savaitę atėjo dešimt žmonių, kurie iki tol tylėjo.

Kur sutinku, tai dėl to, ką jis vadina pirmiausia auka. Jo principas paprastas: išklausyti pilnai, nekvestionuoti ir įsivaizduoti, kiek bemiegių naktų žmogui prireikė, kad išvis prabiltų. Vertinti sveiku protu galima tik po to, o ne vietoj to.

Ką su tuo daryti

Pirma, nustoti klausti, ar institucija gera. Klausti, kas joje atsako, kai kas nors nutinka. Jeigu atsakymas yra vienas konkretus žmogus, o organizacijai neatsitinka nieko, prevencijos ten nebus, kad ir kokie geri būtų ketinimai.

Antra, du praktiniai dalykai, kuriuos siūlo pats Satkauskas ir kuriuos gali padaryti bet kuri organizacija, dirbanti su vaikais: nepalikti vaiko vieno su suaugusiuoju ir rengti susitikimus ne tik vaikams, bet ir tėvams. Nė vienas iš jų nereikalauja įstatymo pataisos.

Trečia, tos nutildymo frazės, kurias jis išvardijo, verta žinoti mintinai, nes jos skamba beveik padoriai: jis to negalėtų padaryti, nekelk skandalo. Vaikui jos reiškia viena: kažkieno reputacija yra svarbesnė už tai, kas tau nutiko.

Ir paskutinis dalykas, kurį pats Satkauskas laiko svarbiausiu rezultatu. Po jo įrašo tylos nebeliko, ir jis tai lygina su ankstesniu kartu.

„Nebėra tos tylos, kaip buvo 23 metais po paskutinio mūsų vyskupijų skandalo. Tada buvo tokia baimė, tyla, vyresnieji kažkaip turės išspręst."

15:56 laidoje

Vienas žmogus, kuriam nepatogu, pakeitė daugiau nei visi pareiškimai kartu paėmus. Tai nėra istorija apie Bažnyčią. Tai istorija apie tai, kaip institucijos apskritai keičiasi.

Visas pokalbis su kunigu Gabrieliumi Satkausku: https://tapkgeresniu.lt/laida/d4jsoYpABuA