Pagrindinis / Straipsniai

Kodėl kančia užsitęsia ilgiau nei jos priežastis: budizmo vienuolės Won Bo paaiškinimas

27 rugpjūčio 2026 4 min. skaitymo Artur Lebedenko

Budizmo vienuolė Won Bo aiškina, kodėl kančia užsitęsia ilgiau nei jos priežastis ir ką reiškia leisti tam, ko pakeisti negali.

Sėdėjau priešais žmogų, kuris keliasi apie ketvirtą valandą ryto ir jau dvidešimt penkerius metus gyvena Korėjoje. Tikėjausi išgirsti apie atsiribojimą nuo pasaulio. Vietoj to Won Bo pradėjo skaičiuoti: kiek gyvenime yra neišvengiamos kančios ir kiek jos prisidedame patys. Antroji dalis pasirodė kur kas didesnė.

Budizme yra sąrašas dalykų, kurių niekas neapeis: gimimas, liga, mirtis, išsiskyrimas su tais, kuriuos myli, buvimas su tais, kurių nemyli, netekimas to, ko nori. Tai ne pesimizmas, o inventorius. Įdomiausia prasideda po jo. Won Bo aiškina, kad prie kiekvieno tokio įvykio žmogus beveik visada prideda dar vieną smūgį, kurį paleidžia pats.

„Jis prilygino tas aštuonias kančios rūšis strėlėms. Tu gimsti ir gauni strėlę. Bet kai gauni tą strėlę, jeigu pradedi save kaltinti, vertinti, graužtis, tai prilygsta įsidurti sau savo noru dar vieną strėlę šalia tos, kuri jau yra."

14:00 laidoje

Skirtumas tarp dviejų strėlių yra praktinis, ne filosofinis. Pirmosios nepasirinkai. Antrąją laikai rankoje. Ir būtent antroji dažniausiai lieka ilgiausiai, nes ją galima paleisti iš naujo kiekvieną dieną, tereikia prisiminti tą patį įvykį.

„Kančia mus daro empatiškais. Jeigu turim kančios, mums lengviau suprast kitą žmogų. Bet kartais mes prisikuriam patys nereikalingos kančios."

10:09 laidoje

Kodėl priimti neveikia, o leisti veikia

Klausiau, ką tada daryti su tuo, ko pakeisti negali. Won Bo atsakymas buvo netikėtai kalbinis. Ji sako, kad žodis „priimu“ žmogui skamba kaip dar viena užduotis, tarsi reikėtų kažką padaryti ir dar neaišku kaip. Todėl ji siūlo kitą žodį ir demonstruoja jį ant lengviausios medžiagos, ant oro už lango.

„Dabar oras yra toks. Nieko negaliu pakeist. Vienintelis dalykas, ką aš galiu padaryt, aš leidžiu tam orui tokiam būti. Ir kai leidi, atkrenta kova. Nereikia su niekuo kovot."

18:36 laidoje

Oras čia tik pratimas. Grandinė tokia: tavo reakcija į lietų yra sąlygų rinkinys lygiai taip pat, kaip ir pats lietus. Ta pati logika tada taikoma žmonėms. Kito žmogaus žodžiai kyla iš jo istorijos ir aplinkybių, o ne iš tavęs. Won Bo sako, kad tai pamačius mažėja neapykanta, nes nebelieka kam ją tiksliai adresuoti.

Ką čia daro meditacija

Meditacija šitoje schemoje nėra atskira tema, o įrankis pamatyti antrąją strėlę tuo metu, kai ją paleidi. Won Bo iškart nukerta populiariausią lūkestį: tikslas nėra atsikratyti minčių ar pasiekti ramybę. Tikslas yra aiškiai pamatyti savo vertinimus, prisirišimus ir lūkesčius, o paskui po truputį juos paleisti. Instrukcija paprasta: sėdėti nesiremiant nugara, kvėpuoti pilvu, akis laikyti pusiau primerktas, o pastebėjus mintį be savęs kaltinimo grįžti prie kvėpavimo. Paskutinė dalis svarbiausia, nes savęs kaltinimas dėl išsiblaškymo yra ta pati antra strėlė, tik mažesnė.

Ta pati strėlė santykiuose

Ryškiausiai šitas mechanizmas matosi ten, kur jo tikimasi mažiausiai. Won Bo sako, kad vidinės tuštumos neįmanoma užpildyti iš išorės, ir kuo labiau bandome ją užpildyti daiktais, karjera ar kitu žmogumi, tuo stipresnis darosi troškulys. Santykiai su lūkesčiu, kad kitas tave papildys, pagal ją beveik garantuoja kančią, nes lūkestis neišvengiamai nepasiteisina. Ir tada paleidžiama antra strėlė: kaltinimas, kad tas žmogus manęs neužpildė.

„Tai čia tiesiog ne meilė, o prisirišimas, nes meilė tai yra besąlygiška. Jeigu tu tikrai myli, nesvarbu, ką tas žmogus padaro, tu vis tiek jį myli."

35:08 laidoje

Kur riba

Čia lengva nuslysti į patogią išvadą, kad kentėti apskritai nereikia, nes viską lemia požiūris. Won Bo tos išvados nedaro. Ji sako labai aiškiai: jeigu santykiai kenkia, iš jų reikia išeiti. Bet išėjimas ir vaidmuo yra du skirtingi dalykai.

„Iš tokių santykių reikia kuo greičiau išeiti, bet toliau netęsti to aukos vaidmenio, nes pasiliekam tada 20 metų ta auka, nors jau seniai nebeliko tos priežasties, dėl ko mes buvom auka."

34:02 laidoje

Dvidešimt metų yra konkretus skaičius, ir jis pasako daugiau nei bet koks apibendrinimas. Jis reiškia, kad priežastis pasibaigė, o pasakojimas liko, ir tas pasakojimas kasdien tiekiamas naujiems žmonėms: vaikams, draugams, sau pačiam.

Kas man užkliuvo

Man ilgiausiai užkliuvo tas žodis „leidžiu“. Jis skamba kaip pasidavimas, o aš esu iš tų, kuriems pasidavimas yra bjauriausias variantas. Bet klausydamas supratau, kad Won Bo kalba ne apie situaciją, o apie kovą su tuo, kas jau įvyko. Su tuo, kas jau įvyko, kovoti tikrai nėra kaip. Praeitis nesiderina.

Antras dalykas, kurio nesitikėjau: pokalbis apie kančią buvo daug konkretesnis nei dauguma pokalbių apie laimę. Won Bo nė karto nepasiūlė galvoti pozityviai. Ji siūlė pažiūrėti, kiek kančios šiuo metu gaminu pats.

Ką su tuo daryti

Iš viso pokalbio lieka vienas klausimas, kurį galima užduoti kiekvieną kartą, kai kas nors skauda: kuri dalis čia yra strėlė, o kuri dalis yra tai, ką prie jos pridėjau. Atsakymas beveik niekada nebūna malonus, bet jis parodo, kur iš viso yra ką keisti. Su pirmąja dalimi padaryti nieko negalima. Antroji visada yra tavo rankose, ir būtent ji dažniausiai užima daugiau vietos.

Visą pokalbį su Won Bo galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/nu1a8aalkYc

Dalintis
FacebookWhatsAppLinkedInEl. paštu

Šis tekstas parašytas pagal pokalbį „BUDISTŲ VIENUOLĖ: Kodėl mes nelaimingi, nors turime viską? Pokalbis, kuris keičia mąstymą | TG106".

Visas pokalbis su transkriptu