Kodėl santykiuose atsimename tik tai, kas blogai: psichologo Dariaus Ražausko paaiškinimas

Antrame pokalbyje su psichologu Dariumi Ražausku uždaviau klausimą, kurį girdžiu iš daugybės porų: kodėl santykiuose atsimename tik tai, kas blogai. Jis atsakė pavyzdžiu, kurį galima pasitikrinti savo namuose. Trisdešimt kartų padovanojai gėles, vieną kartą pamiršai. Prikiš tą vieną. Apie tuos trisdešimt jau seniai niekas neprisimena.

Įprastas paaiškinimas būtų smulkmeniškumas arba blogi santykiai. Ražausko atsakymas kitas, ir jis kur kas nemalonesnis, nes nuo jo pabėgti sunkiau. Tai ne charakteris, o gamyklinis nustatymas.

„Evoliucinė psichologija sako, kad tai užkoduota mūsų genetikoj, nes žmonės, kurie nematė pavojų aplinkoj, kurie nebijojo, kurie nebuvo tokie įtarūs, jie dažniausiai tapdavo grobiu."

39:31 laidoje

Logika paprasta. Tas, kuris nepastebėjo pavojaus, palikuonių nepaliko. Tas, kuris pastebėjo per daug pavojų, tiesiog gyveno įsitempęs, bet gyveno. Mes esame antrųjų palikuonys. Negatyvo pastebėjimas yra ne yda, o paveldėta funkcija, kuri santykiuose veikia prieš mus, nes namuose grobuonių nebėra, o mechanizmas veikia toliau.

Antra priežastis, kurią Ražauskas prideda, buitiškesnė. Mes tiesiog neišsitreniravę. Pozityvių dalykų pastebėjimas ir išlaikymas viduje yra įgūdis, kurio niekas nemokė, o be treniruotės jis lieka silpnas.

Vienas sakinys per dieną

Iš to seka konkreti priemonė, ir ji nuvilia savo paprastumu. Ražauskas siūlo dėkingumo dienoraštį: vakare arba ryte prisiminti praėjusią dieną ir užrašyti bent vieną sakinį, už ką esi dėkingas. Ne sąrašą, ne apmąstymą. Vieną sakinį apie konkretų mažą dalyką, kuris tą dieną nudžiugino.

Tokių patarimų esu atsargus, nes jie skamba kaip pigiausias dalykas internete. Bet Ražauskas pasako, ką mato po ilgesnio laiko, ir būtent tai šitą teiginį daro patikrinamą.

„Kai kuriems žmonėms, ypač kai jie daro ilgesnį laiką, pavyzdžiui, pusmetį ar metus, tas dėkingumo dienoraštis padaro taip, kad jie pradeda sakyti: partneris nepasikeitė, bet aš žymiai laimingesnis su juo gyvendama."

40:44 laidoje

Atkreipkite dėmesį į formuluotę. Ne partneris tapo geresnis. Ne santykiai pasitaisė. Pasikeitė tai, kas patenka į atmintį ir joje lieka. Iš esmės tai yra imties pakeitimas: jeigu kasdien užfiksuoji vieną gerą dalyką, po metų atmintyje guli trys šimtai šešiasdešimt penki geri dalykai, kurių kitu atveju paprasčiausiai nebūtų. Blogieji į ją patenka patys, be jokių pastangų.

Tas pats mechanizmas dirba ir į priekį

Negatyvo filtras iškraipo ne tik atmintį. Ražauskas pokalbyje rodo, kaip lygiai taip pat susikuriami ir dar neįvykę dalykai. Žmogus nusprendžia, kad uošvė nepritars bendram būstui, kad partneris atsakys neigiamai, kad pokalbis baigsis blogai, ir elgiasi taip, tarsi tai jau būtų įvykę. Dažniausiai paaiškėja, kad realybė buvo visai kita, tik niekas jos nepatikrino, nes scenarijus atrodė akivaizdus.

Iš to seka ir jo antra praktinė mintis, kuri iš pirmo žvilgsnio prieštarauja ambicijai. Ražauskas sako, kad tikslas turi būti, bet kartu turi būti ir pasitenkinimas tuo, kas jau yra: darbu, kurį turi dabar, žmogumi, kurį turi dabar, butu, kurį turi dabar. Prieštaravimo čia nėra. Nepatenkintas tuo, ką turi, žmogus nepastebės ir to, ką pasieks, nes filtras liks tas pats, o tikslai bus kiti.

Kur šitas įrankis netinka

Reikia pasakyti ir tai, ko pokalbyje nepasakėme pakankamai garsiai. Dėkingumo dienoraštis yra dėmesio treniruotė, o ne santykių gydymas. Jeigu santykiuose vyksta tikra žala, pozityvo ieškojimas gali tapti būdu jos nematyti. Ražauskas kitoje pokalbio dalyje atskirai kalba apie raudonas vėliavas ir apie tai, kaip atpažinti žmogų, kuris dar nieko neišsigydęs, todėl pačiame pokalbyje šitos mintys viena kitai neprieštarauja. Bet paimtas atskirai dėkingumo dienoraštis lengvai virsta savęs raminimu, o to jis nėra.

Kas man užkliuvo

Man labiausiai užkliuvo ne pati praktika, o kryptis. Beveik visi patarimai santykiams yra apie tai, kaip pakeisti kitą žmogų arba kaip su juo susikalbėti. Čia siūloma nekeisti nieko išorėje ir pradėti nuo to, kas iš įvykusių dalykų apskritai patenka į atmintį. Man tai atrodo sąžiningiau, nes tai vienintelė dalis, kurią tikrai valdai pats.

Antras dalykas, kurį pasitikrinau ant savęs: pastebėti gerą dalyką yra lengva, o užrašyti sunku. Tai ir yra visa esmė. Neužrašytas geras dalykas dingsta iki vakaro, o neužrašytas blogas išsilaiko metus ir dar sugrįžta per pirmą rimtesnį pokalbį.

Ką su tuo daryti

Savaitę užsirašinėkite po vieną sakinį apie konkretų įvykį, ne apie nuostatą. „Dėkingas už šeimą“ neveikia, nes tai apibendrinimas, o apibendrinimų atmintis nelaiko. „Dėkingas, kad ji atsikėlė anksčiau ir išleido vaiką į mokyklą“ veikia, nes tai įvykis su laiku ir vieta. Po savaitės pažiūrėkite į savo sąrašą ir suskaičiuokite, kiek iš tų dalykų būtumėte pamiršę per parą.

Visą pokalbį su Dariumi Ražausku galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/1qPqKIfPym8