Kodėl nepavyksta perauklėti partnerio: profesoriaus Laurinaičio paaiškinimas

Pirmas dalykas, kurį profesorius Eugenijus Laurinaitis pasakė apie besiskiriančias poras, nebuvo nei neištikimybė, nei pinigai, nei buitis. Jis pradėjo nuo sakinio, kuris Lietuvoje skamba beveik kaip meilės ženklas: aš jį perauklėsiu.

Laurinaitis yra psichiatras ir psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, 2013 ir 2015 metais vadovavęs Europos psichoterapijos asociacijai. Kalbėjomės apie tai, kas laiko ir kas griauna poras. Jis nurodė dalyką, kuris didelei daliai skyrybų yra ne priežastis ties pabaiga, o sprendimas, priimtas dar prieš vestuves.

„Pirmas dalykas ir pats pagrindinis didelei daliai tų besiskiriančių porų: noras pakeist kitą. Kaip aš gerai gyvenčiau, jeigu tas kitas būtų toks toks toks, tą tą darytų, to nedarytų."

3:16 laidoje

Kaip tai atrodo iš arti

Kad nebūtų abstrakcijos, profesorius davė pavyzdį, kurį pavadino klasikine lietuviška situacija. Mergina dar iki vestuvių mato, kad vyras linkęs išgerti. Ir nusprendžia, kad po vestuvių jį perauklės.

„Ir tai yra garantuota nesėkmė. Jis tiktai gers toliau todėl, kad ji nusprendė jį gelbėt. O jeigu yra gelbėtojas, tai turi būt gelbėjamasis."

3:38 laidoje

Šitas sakinys yra visa esmė. Gelbėtojo vaidmuo negali egzistuoti be to, kurį reikia gelbėti. Tai reiškia, kad kol vienas žmogus laiko gelbėtojo poziciją, jam struktūriškai reikia, kad problema liktų. Ne todėl, kad jis to nori, o todėl, kad be problemos jo vaidmuo išnyksta.

Laurinaičio teigimu, tokia pora paskui skiriasi taip: ji kaltina jį girtavimu ir sako, kad negalėjo taip gyventi. O klausimas, kurio niekas neužduoda, yra kitas: kodėl ji nepagalvojo apie tai anksčiau, kai tai jau buvo matoma. Profesorius tai vadina atsakomybės už savo sprendimo pasekmes neprisiėmimu.

Iš kur apskritai atsiranda toks noras

Paklausiau tiesiai: iš kur mums mintis, kad kitą žmogų apskritai įmanoma pakeisti. Atsakymas buvo trumpas ir nemalonus.

„Pradėkim nuo to, kad tai prasideda nuo įsivaizdavimo, kad manęs keisti nereikia. Aš esu toks, koks reikalingas yra, kaip turi būti. O va jis tai neatitinka tų gero elgesio standartų ir todėl jį reikia patvarkyti."

4:42 laidoje

Kitaip tariant, noras perauklėti partnerį prasideda ne nuo partnerio, o nuo tylios prielaidos apie save. Todėl jis toks atsparus argumentams: ginčytis dėl kito žmogaus trūkumų galima be galo, o pati prielaida lieka nepaliesta.

Vienintelis žmogus, kurį galima pakeisti

Vėliau pokalbyje profesorius grįžo prie to paties. Jis pasakojo, kaip žmonės terapijoje prašo pasakyti, ką daryti su kitu, ir kaip ilgainiui nustoja prašyti, nes supranta, kad atsakymo nėra.

„Vienas iš dažniausių dalykų, ko žmonės nori, tai pakeisti kitą. Mes visi turim tik vieną žmogų, kurį galim pakeisti: patys save. Viskas."

22:42 laidoje

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip plakatas. Bet Laurinaitis prie jo prideda praktinę dalį: vietoj bandymo perdaryti partnerį jis siūlo derinti gyvenimo vizijas ir sprendimus priimti ne pagal tai, ko noriu, o pagal tai, kokias pasekmes tas sprendimas atneš. Tai jau ne nuotaika, o darbas, kurį galima atlikti prie stalo.

Kas siūloma vietoj to

Klausiau, ar tada apskritai lieka vietos bendram gyvenimui, jeigu keisti kito negalima. Laurinaitis atsakė per laisvės sąvoką ir rėmėsi Hegeliu: laisvė yra suvokta būtinybė. Vienas laisvės laipsnis yra tada, kai esi vienas, ir visai kitas, kai esate dviese.

„Dabartiniam jaunimui nepaprastai sunku suprasti, kad mes yra daugiau negu aš ir tu. Mokėjimas paaukot tą savo laisvės dalį, kad mes būtų stiprus, stabilus, patenkinantis mane, yra darbas."

8:40 laidoje

Skirtumas tarp šito ir perauklėjimo yra esminis. Perauklėjimas reikalauja, kad pasikeistų kitas. Perėjimas prie mes reikalauja, kad abu atiduotų dalį to, ką turėjo po vieną. Pirmasis kelias yra reikalavimas, antrasis yra sandėris. Ir tik antrasis apskritai gali būti įvykdytas.

Kur aš su tuo nesutinku

Man šitas pokalbis buvo nepatogus dėl vienos priežasties. Aš pats esu tas žmogus, kuris tiki, kad žmonės keičiasi. Ir toliau tikiu. Bet klausydamas profesoriaus supratau, kad painiojau du skirtingus dalykus: žmogus tikrai gali pasikeisti, tik ne tada, kai jį keičia kitas.

Skirtumas yra beveik nematomas, o pasekmės didelės. Kai laukiu, kad kitas pasikeistų dėl manęs, aš iš tikrųjų laukiu, kol jis įrodys, kad aš jam pakankamai svarbus. Ir tada jau kalbame ne apie jo įprotį, o apie mano vertę. Tokį ginčą galima kartoti dešimt metų ir niekada jo nelaimėti.

Praktiškai iš to lieka vienas nuobodus, bet veikiantis klausimas, kurį verta užduoti sau prieš pradedant naują santykį arba prieš dar vieną tą patį pokalbį: ar aš galėčiau su tuo gyventi, jeigu tai nepasikeistų niekada. Jeigu atsakymas ne, tai reikia kalbėtis apie tai dabar, o ne tikėtis, kad vestuvės, vaikas ar laikas padarys darbą už tave.

Visą pokalbį su profesoriumi Eugenijumi Laurinaičiu apie santykius, konfliktus ir manipuliacijas rasi čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/GhaAeALkEqo