Kodėl perdegama ir nuo mėgstamo darbo: komiko Manto Bartuševičiaus paaiškinimas

Mantas Bartuševičius apibūdino savo parą taip, kad ją iš karto norisi kam nors pavydėti. Ir pasakė tai ne kaip pasigyrimą, o kaip diagnozę.

„Aš galiu tą pačią parą Briuselyje žaist bilijardą, Londone žaist bilijardą ir grįžt į Vilnių pažaist bilijardą ir kitą dieną spektaklį turėt su tūkstančiu žmonių."

12:44 laidoje

Bartuševičius yra komikas ir aktorius, ilgametis „Humoro klubo“ narys, su Mantu Stonkumi ir Mantu Katleriu surengęs humoro turą Lietuvos arenose. Kalbėjomės apie perdegimą, ir aš tikėjausi įprastos istorijos apie per didelį krūvį. Gavau kitokią. Jo perdegimo priežastis buvo ne tai, kas nemalonu, o tai, kad viskas buvo malonu.

Kai dopamino per daug

„Tas yra blogai, nes per daug dopamino. Tu to dopamino tiek gauni per tą parą, kiek žmogus negauna per kelis mėnesius."

12:57 laidoje

Pasekmę jis aprašė be jokio filosofavimo, nors pats bandė nuo jo atsiriboti.

„Taip sunku jausti laimę paprastuose dalykuose. Maži dalykai taip sunkiai kelia tau kažkokį jausmą, tau viskas atbukę labai."

12:25 laidoje

Bartuševičius prisiminė pokalbį su psichologe, kuriai jis skundėsi, kad gyvena nuobodžiai: su drauge išeina kur nors kartą ar du per savaitę. Jai tai pasirodė daug. Daugumai žmonių keturi išėjimai per mėnesį yra visiškai pakankamai, kad būtų iš ko džiaugtis. Jam tiek pat nutinka per vieną parą.

Ne krūvis, o nemokėjimas atsisakyti

Paklausiau tiesiai, ar problema yra nemokėjimas pasakyti „ne“. Jis neieškojo švelnesnio atsakymo.

„Tai čia mano buvo dalykas. Nemokėjau pasakyt, pats manau, pagrindinis dalykas."

50:38 laidoje

Tą periodą jis apibūdino kaip milžiniškus adrenalino pliūpsnius, tarp kurių nebeliko svarbiausio dalyko, miego. Po arenos, kurioje sėdi dešimt tūkstančių žmonių, ateina rytas, kai viskas praeina ir pasibaigia, o organizmui reikia grįžti į kasdienybę, kurios jis nebejaučia.

Pagal jį, taip kaupėsi maždaug porą metų, kol pasibaigė tamsiu periodu. Ir čia yra svarbiausia detalė: kiekvienas atskiras „taip“ buvo geras pasirinkimas. Įdomus projektas, gera publika, žmonės, su kuriais malonu dirbti. Perdegimas atėjo ne iš vieno blogo sprendimo, o iš dviejų šimtų gerų.

Paklausiau, ar dabar jau išmoko. Atsakymas buvo toks, kokį duoda žmogus, kuris savęs nepagražina: išmoko, bet dar ne iki galo.

Kai skausmo prašo komentarui

Kai sunkus periodas prasidėjo, žiniasklaida iškart pareikalavo istorijos. Jo atsakymas man buvo vienas stipriausių sakinių visame pokalbyje.

„Chebra, man sunku. Jūs galit nemonetizuot dabar šito skausmo. Galit man leist, kad man pabūtų biškį sunku. Aš susitvarkysiu."

44:47 laidoje

Jam pasakius, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti, jis neprieštaravo, tik pasakė, kas jam nepriimtina.

„Tai aš tai kalbu, tai aš kalbėsiu. Man nereikia, kad man žiniasklaida padėtų. Aš turiu savo auditoriją, kam aš noriu pasakyt."

45:04 laidoje

Ir čia paaiškėja, kodėl jis apie tai išvis prabilo. Ne tam, kad taptų psichologinių problemų veidu, ir ne tam, kad kam nors aiškintų, kaip reikia gyventi. Jis norėjo, kad jį suprastų konkretūs žmonės: kolegos, įmonės ir visi tie, kuriems pastaraisiais metais neatsakė arba nesulaikė pažado.

Tai reiškia, kad ratas užsidaro. Nemokėjimas pasakyti „ne“ atvedė į perdegimą, o perdegimas privertė sulaužyti būtent tuos pažadus, kurių jis taip bijojo nesulaikyti. Žmogus, kuris nenori nuvilti nė vieno, galiausiai nuvilia daug žmonių iš karto.

Ką man tai pasakė

Man šitas mechanizmas pažįstamas ir aš jo ilgai nemačiau. Kai kalendorių pildo tik geri pasiūlymai, atrodo, kad viskas tvarkoje, nes nėra ko atsisakyti. Būtent todėl toks perdegimas užklumpa netikėtai: nėra nė vieno momento, kurį galėtum parodyti pirštu ir pasakyti, va čia buvo per daug.

Su viena dalimi nesutinku. Bartuševičius savo problemą vadina charakterio bruožu, nemokėjimu pasakyti „ne“. Man atrodo, kad tai ne bruožas, o sąskaityba. Kol vertini kiekvieną pasiūlymą atskirai, atsisakyti nėra jokios priežasties. Priežastis atsiranda tik tada, kai matai visą eilę iš karto.

Ką su tuo daryti

Jo paties kriterijus yra konkretus ir tinka ne tik komikams. Jis įsivaizduoja du ratus: viename yra pasiūlymas, kitame yra tai, ką jis nori veikti gyvenime. Kuo labiau tie ratai persidengia, tuo lengviau pasakyti „taip“. Kai persidengia tobulai, atsakymas aiškus be svarstymų.

Praktiškai tai reiškia vieną klausimą prieš kiekvieną sutikimą: ar sakau „taip“ todėl, kad tai veda ten, kur noriu, ar todėl, kad pasiūlymas malonus. Skirtumas atrodo smulkus. Per dvejus metus jis sudeda visą kalendorių.

Visas pokalbis su Mantu Bartuševičiumi apie arenų baimę, perdegimą ir reklamos ribas: https://tapkgeresniu.lt/laida/dLEu4KtDJeo