Tyli kritika: kodėl aktorius Giedrius Savickas bijo ne recenzijų, o tylos

Paklausiau Giedriaus Savicko, kokia kritika skauda labiausiai. Laukiau atsakymo apie recenzijas arba apie komentarus internete, nes būtent apie tai visi kalba. Jis atsakė apie tylą.

„Tai yra tyli kritika. Tyliai tavęs niekas nebekviečia, tau nebeskambina, nebesiūlo. Tai va čia ir yra didžiausia kritika."

42:40 laidoje

Savickas yra teatro ir kino aktorius, nuo dvidešimt trejų su Oskaro Koršunovo trupe apvažiavęs daugiau nei šimtą pasaulio festivalių, Avinjone penkis kartus vaidinęs pagrindinį vaidmenį. Žmogus, kuris tikrai turėjo progų perskaityti apie save visko. Ir vis dėlto skaudžiausiu dalyku profesijoje jis vadina ne tai, kas parašyta.

„Blogiausia šitoj profesijoj bus, kai tu esi nereikalingas."

42:29 laidoje

Kritikos, kuri padeda, jis prašo pats

Svarbu nesupainioti: Savickas nėra žmogus, kuris kritikos nekenčia. Jis skiria dvi rūšis, ir vienos iš jų prašo.

„Režisierius, kuris tave kritikuoja padėdamas tau kitam spektakliui, tai yra fantastika. Aš tokios kritikos klausau ir noriu, kad jinai būtų."

41:40 laidoje

Jis pripažįsta, kad yra ir puikių kritikų, kurie gražiai rašo ir analizuoja. Bet atskiria juos nuo tekstų, parašytų todėl, kad reikia parašyti. Ir turi vieną priekaištą, kuris man pasirodė sąžiningas: žmogus, du mėnesius repetavęs spektaklį, apie jį dažnai žino daugiau nei tas, kuris pamatė iš pirmo žvilgsnio. Niekas nerepetuoja du mėnesius norėdamas, kad išeitų blogai.

Iš to jis išveda ir savo priekaištą kritikams: pamačius vieną kartą, nereikia skubėti pasakyti tai, ką pagalvojai.

„Palaukit, nereikia pirma sakyti, ką tu pagalvoji. Reikia dar eiti, dar eiti, eiti."

42:07 laidoje

Argumentas paprastas. Gali būti, kad tą patį, ką pagalvojai per pirmą kartą, kūrybinė grupė galvojo prieš du mėnesius, o paskui galvojo dar ir dar, ir priėjo prie to, ką dabar matai scenoje. Tai nėra prašymas girti. Tai prašymas, kad vertinimas atsirastų po tiek pat žiūrėjimų, kiek jų reikėjo sprendimui priimti.

Kodėl tyla yra tikslesnė už recenziją

Bloga recenzija yra vieno žmogaus nuomonė, pasirašyta vardu ir pavarde. Su ja galima nesutikti, ją galima aptarti, iš jos galima kai ko išmokti. Ji ateina greitai, o svarbiausia, ji ateina.

Tyla veikia kitaip. Ji yra kolektyvinė ir ji yra lėta. Kol suprasi, kad telefonas skamba rečiau, sprendimas jau bus priimtas ne vieno žmogaus, o daugelio, ir kiekvienas iš jų bus priėmęs jį atskirai, niekam nepranešęs. Nėra teksto, į kurį galėtum atsakyti. Nėra ir momento, nuo kurio galėtum skaičiuoti.

Kita to paties dalyko pusė

Įdomiausia, kad tas pats Savickas turi ir atvirkštinę taisyklę, kurią išsivedė po perdegimo. Ji skamba beveik priešingai baimei tapti nereikalingam.

„Nesusireikšminti labai, nes kiti kartais susireikšmina ir galvoja, kad be tavęs jau nieko nebus. Bus, bus be tavęs, tikrai atsitiks visi tie dalykai."

53:23 laidoje

Šitie du dalykai vienas kitam neprieštarauja, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prieštarauja. Bijoti verta tylos, nes ji yra informacija apie tavo darbą. Nebijoti verta savo pakeičiamumo, nes jis yra faktas apie pasaulį, o ne apie tave. Iš to paties supratimo Savickas išsivedė ir griežtą taisyklę sau: minimum dvi laisvos dienos per savaitę.

Ką man tai pasakė

Man tai atrodo taisyklė, kuri išeina toli už teatro ribų. Kas dirba viešai, tas mokosi žiūrėti į garsiausią atsaką: komentarus, hate'ą, laiškus. Jis atrodo svarbiausias, nes yra matomiausias. Bet garsus atsakas yra bent jau dėmesio ženklas. Tyla dėmesio ženklo neturi.

Man pačiam iš šito pokalbio liko nemalonus, bet naudingas klausimas: pagal ką aš iš tikrųjų sprendžiu, ar tai, ką darau, dar reikalinga. Jeigu atsakymas yra „pagal tai, ką man parašo“, tai aš matuoju tik triukšmą. Podkaste tyli kritika atrodo dar tyliau nei teatre: žmogus tiesiog nebespaudžia. Jis nieko nekomentuoja, su niekuo nesiginčija ir apie savo sprendimą nepraneša net sau.

Ką su tuo daryti

Savickas neduoda formulės ir sąžiningai sako jos neturintis. Bet iš jo atsakymo išplaukia du praktiški dalykai.

Pirma, matuoti verta pakartojimus, o ne reakcijas. Ar tas pats žmogus kreipėsi antrą kartą. Ar po darbo atsirado kitas pasiūlymas. Šitie skaičiai keičiasi anksčiau nei nuomonės internete.

Antra, kritikos verta prašyti iš tų, kurie su tavimi dirbs toliau. Tai yra vienintelė kritika, kuri savaime turi motyvą, kad tau pavyktų. Savickas ją vadina fantastika, ir šitą žodį jis pasakė be jokios ironijos.

Visas pokalbis su Giedriumi Savicku apie skambučius mamai, alkoholio atsisakymą ir perdegimą: https://tapkgeresniu.lt/laida/nzd89RDkD5E