Kodėl uždirbdamas daugiau žmogus sąmoningai negerina savo kasdienybės

Beveik kiekvienas pokalbis apie pinigus anksčiau ar vėliau atsiremia į tą patį klausimą: ką nusipirksi, kai uždirbsi daugiau. Butas didesnis, automobilis geresnis, atostogos ilgesnės. Kalbindamas verslininką ir investuotoją Justą Pikelį išgirdau taisyklę, kuri šitą laiptelį sąmoningai atsisako lipti.

Pikelis nėra žmogus, kuris taupo iš būtinybės. Jis kalba apie ribą, kurią pats sau nusibrėžė ir kurios nekelia net tada, kai verslas eina geriau nei anksčiau.

„Aš nusibrėžiau tokią sau ribą, kur man yra gerai, ir netgi jeigu man geriau sekasi, aš savo gyvenimo specialiai negerinu. Kasdienio gyvenimo negerinu sąmoningai, tam kad nepriprasčiau ir nepradėčiau vėl aukoti savęs dėl to geresnio gyvenimo, vėl aukoti savo miego, savo jėgų."

35:38 laidoje

Priežastis čia ne moralinė ir ne apie kuklumą. Ji mechaninė. Pakeltas kasdienybės lygis netampa malonumu, jis tampa nauju minimumu. O naują minimumą reikia išlaikyti kiekvieną mėnesį, ir tas išlaikymas paimamas iš tos pačios vietos, iš kurios buvo paimtas anksčiau: iš miego ir iš jėgų.

Pikelis atskiria du dalykus, kuriuos dažniausiai suplakame į vieną. Savęs jis nelepinti nežada, ir apie tai kalba atvirai. Bet vienkartinis dalykas ir pakeltas kasdienybės lygis nėra tas pats. Kelionė pasibaigia, o didesnis butas, brangesnis automobilis ar pripratimas prie tam tikro kasdienio komforto lieka ir prašo mokėti kas mėnesį.

Kaip atrodo tos ribos viršus

Klausiau, ar tai reiškia, kad brangesnių dalykų jis apskritai nenori. Atsakymas buvo tikslesnis: svarbu ne turėti, o žinoti, kad galėtum.

„Kaip Warrenas Buffettas važinėja su paprastu automobiliu ir gyvena tame pačiame name 60 metų. Žmogus, kuris turi išskirtines galimybes pasaulyje."

44:52 laidoje

Pikelio mintis paprasta: žmogus, kuris tikrai gali sau leisti brangų automobilį, dažnai jo neperka, nes viduje žino, kad gali. Perka tas, kuriam to žinojimo trūksta ir kuriam daiktas reikalingas kaip įrodymas kitiems.

„Man pinigai yra įrankis žaisti tą žaidimą, pereiti į aukštesnį lygį, o ne dėl to, kad galėsi geresnį daiktą nusipirkti."

44:00 laidoje

Vaikystėje jo mėgstamiausias žaidimas buvo monopolis, o devynerių jis pateko į Kaune vykusio čempionato finalinį stalą. Palyginimas su žaidimu jam nėra puošmena: svarbu ne kaupti, o pereiti į kitą lygį, ir dėl to pinigai tampa įrankiu, o ne rezultatu.

Įdomiausia, ką jis pasakė apie patį monopolį: visi žaidžia tą pačią strategiją, vadinasi, galų gale esi sėkmės įkaitas. Tai gana atviras pripažinimas iš žmogaus, kuriam pavyko, ir jis nedera su įprastu pasakojimu, kad rezultatą lemia vien pastangos.

Kur šitas mąstymas turi kainą

Būtų nesąžininga pateikti tai kaip užbaigtą receptą, nes pats Pikelis pripažįsta ir kitą pusę. Apie tai jam yra pasakęs ir jo paties konsultantas: galvoje visada yra viena problema, kurią reikia spręsti, o jeigu jos nėra, žmogus ją sugalvoja. Į klausimą, ar tokiu atveju apskritai įmanoma būti laimingam, atsakymas buvo, kad būtent tame ir yra jo laimė, nes patinka pats sprendimo procesas.

Iš to gimsta sakinys, kuris man buvo įdomesnis už viską, kas laidoje pasakyta apie pinigus.

„Mano darbas nėra neturėti problemų, mano darbas yra susirasti teisingas problemas."

39:41 laidoje

Neaugindamas kasdienybės žmogus išvengia vieno spąsto, bet neišvengia paties poreikio nuolat turėti neišspręstą klausimą galvoje. Riba apsaugo nuo lipimo laipteliais, bet nuo savęs neapsaugo. Ir tai, mano galva, sąžiningesnis pasakojimas nei įprastas, kuriame pakanka atsisakyti brangaus automobilio ir gyvenimas susitvarko.

Ką pastebėjau pats

Sakiau jam tiesiai: matau jį pigioje maisto parduotuvėje su dešimties eurų pirkiniu, ir nesu matęs jo važinėjančio automobiliu, kokį, žinant jo finansus, galėtų turėti. Vilniuje sportinis automobilis būtų natūralus tokio žmogaus atributas, ir būtent jo nėra. Šitą aš mačiau savo akimis, ne tik girdėjau kaip pasakojimą.

Man labiausiai užkliuvo, kaip retai apie gyvenimo lygį kalbama laiko, o ne pinigų kalba. Įprastai klausiama, ar tau užtenka. Pikelio klausimas kitas: kiek tavęs kainuos išlaikyti tai, ką ką tik įsivedei.

Nesutinku, kad tai tinka visiems. Ribą lengviau nusibrėžti tada, kai jau turi iš ko rinktis. Žmogui, kuris tik kopia, tas pats patarimas gali virsti pasiteisinimu nesistengti. Bet mechanizmas veikia bet kuriame lygyje: kiekvienas pakeltas įprotis vėliau reikalauja mokėti kas mėnesį.

Ką su tuo daryti

Prieš įsivedant naują nuolatinį patogumą verta paklausti ne to, ar dabar užtenka pinigų, o to, kiek valandų per mėnesį jį išlaikyti kainuos po metų, kai jis nebedžiugins. Jei atsakymas yra vėl mažiau miego, tai ne gyvenimo pagerinimas, o naujas įsipareigojimas.

Antra, verta atskirti vienkartinį dalyką nuo pakelto lygio. Kelionė, koncertas ar geras vakaras kainuoja vieną kartą. Būstas, automobilis ir įpročiai kainuoja kas mėnesį, ir būtent jie tyliai perrašo tai, kiek privalai uždirbti.

Ir trečia, jei norisi patikrinti savo santykį su daiktu, paprasčiausias testas yra Pikelio: pasitikrink, ar tau užtenka žinojimo, kad galėtum jį nusipirkti.

Visas pokalbis su Justu Pikeliu: https://tapkgeresniu.lt/laida/vZzJtWe4x_s