KUNIGAS: TILDOMI vaikai, TEISTI kunigai, ko TRŪKSTA prieš mirtį

Paprastai blogis linkęs vienytis. Jis to negalėtų padaryti. Nekelk skandalo. Kiek tokių pasakojimo metu sulaukei? Beveik 10. Specialistai dabar sako penktadalis vaikų, kad nukentėjo mūsų visuomenėje. Prieš 20 metų nuteistas už pirmokių tvirkinimą gavo tik 1800 € baudą ir tebėra Panevėžio vyskupijos kunigų sąraše. Aš turiu apie tai informuoti tiek prokuratūrą, tiek savo vyresniuosius. Rugpjūtį jis viešai nesutiko su savo arkivyskupu, nors arkivyskupija yra jo darbdavys. Kunigas Gabrielius Atkauskas per mėnesį pakalba su 600 ligonių ir žino, ko žmonės gailisi paskutinę savaitę.

Mirties akivaizdoje žmogus prisimena tai, kas slegia jo sąžinį. Sutinki daug žmonių, kuriem tai būna paskutinės dienos. Aš ką tik mačiau vyriškį, jaunesnį už mane, kuris miršta. Jeigu Dievo nėra, tai ką aš čia veikiu? Jeigu rytoj tavo brolis kunigas pasako tau, kad prieš 10 metų kažką padarė vaikui, kokie tavo veiksmai būtų šiandien? Bičiuliai, jeigu turite žmonių savo aplinkoje, kuriems ši tema yra aktuali arba gali būti įdomi, pasidalinkite su jais šiuo video ir spauskite mygtuką prenumeruoti. Tai padėsite mums augti ir kurti šį prasmingą, nuostabų turinį.

O dabar laikas mūsų rėmėjams, kurių dėka ši laida pasiekė jus. Nu, prisipažink, jeigu po pietų jau galvoja apie antrą kavos puodelį, tai kūnas tau šitą sako: "Tiesa, bet tu kaip visada jo signalus ignoruoja ir darbus tęsi toliau." Energijos lygis m sakykim kaip 10% telefono baterijos. Galva lyg ir dirba, bet lėtai ir mintys bėga kažkur tolyn. Mano mintis bėga tolyn. Treniruotė buvo prieš tris dienas, bet vis dar sunku pakilti nuo kėdės. O stresas, o būna kažkas jo nejaučia.

Maisto papildas Superfoods rodiola. Tai aukštos koncentracijos rodiolės ekstraktas. Ir čia ne tik gražūs žodžiai. Tai vienas labiausiai tyrinėtų adaptogenų pasaulyje. Padeda susidoroti su stresu natūraliai. Naudojamas tradiciškai nuo vikingo laikų iki Tibeto kalnų. daugiau ištvermės, greitesnis atsistatymas, ramesnis vidus, visiška harmonija ir tiesiog natūraliu būdu. Ir kaip visada nuorodą rasi aprašyme, o su kodu tap geresniu gausi minus 40% nuolaidą. Labas, Gabrieliau. Sveikas. Visų pirmiausia ačiū tau labai, kad atėjai. A ypač tokiu metu, kai dabar kunigų tema labai plačiai aptariama ir visa kita.

Tai dar ir noriu padėkoti tau, kad kuri puikų turinį. A, sveikinu pradėjus YouTubeą. Dėkui, dėk. Esi šaunuolis. Tikrai labai estetiškai darai. Tikrai įdomiai. A visiškai kitaip nei turbūt žmonės įsivaizdavo, kad galėtų atrodyti kunigas eteryje. Tai a super, sveikinu. Ačiū. Ačiū. O aš noriu pradėt mūsų pokalbį nuo tokio įdomaus gal klausimo, nes tu per mėnesį a ligoninėj kalbėsi su šešis 6 700 žmonių ir tu visai neseniai išleidai video, kuris galbūt a tavo arkivyskupui nelabai patiko, bet tuo pačiu a bendraudamas su tais žmonėm a tu išgirsti a nu turbūt išgirsti iš tų lūpų žodžius ar mintis, kai jie jau eina į paskutinę kelionę, kai lieka kelios dienos iki mirties, nepalengvina išreikšti savo nuomonės labiau?

A labai būtent duoda daug drąsos, nes na ką, aš ką tik mačiau vyriškį jaunesnį už mane, kuris miršta. Ne, ką aš žinau, kiek man duota gyventi, ne ir kad tas gyvenimas mūsų tikrai yra labai gražus, bet trapus. kaip kaip viskas gali apsiverst per vieną valandą. Aš pats turėjau kažkada prieš septynis gal metus avariją motociklu ir ten buvo reali rizika nu neišgyventi, ne, nes buvo kalnuose ant šlaito. Ir ir tie momentai paprastai noris negalvot apie tai, nemalonu yra, bet verta juos reflektuot savo sunkius gyvenimo momentus, nes mes ten labai augam, labai bręstam apie tada.

Kad tas gyvenimas mūsų tikrai yra labai gražus, bet trapus. Kaip viskas gali apsiverst per vieną valandą.

3:36

Bet gal žmonės, žinai, netgi jeigu taip įvyksta, jie linkę užsimiršti kažkaip apie tuos dalykus. Kažkur tai palaidoja juos. A ir tą padėką antrai galimybei gyventi kažkaip tai atmeta kaip galimybę. Nu čia priima kaip normą, kad nu įvyko. Tai čia taip ir turėjo būti, nes aš pats irgi esu pakliuvęs į autoavariją su motociklu. Mane sunkvežimis numušė ir aš po ratais vos nepalindau. Tai gerai, kad galas sunkvežimio numušė. Ir žinai, atrodytų, va tai buvo akimirka, kai galėjo viskas baigtis, bet kažkaip tai buvo taip senai ir atrodo, kad vis tiek tie patys rūpesčiai jie vargina vienodai.

Tu neatsiremi į tą tašką, kad gal reik paprasčiau žiūrėt į gyvenimą, nes jisai man davė antrą šansą. Tu kažkaip apie tai pamiršti. Jie daug mažų praktikų, pamaldumo, kurios žadina, pavyzdžiui, vienas šventasis Ginansas Loja, karių globėjas, jezuito ordino įkūrėjas, jis buvo riteris. Jis turėjo labai žiaurią traumą vienoj pilyje, mūšyje, buvo vienas iš vadų. Ir tada priverstas buvo du mėnesius gulėt vienuolyne. Nebuvo ten romanų, kuriuos mėgdavo skaityt. Skaitė tiesiog tada evangelijas, ten šventųjų gyvenimus ir jisai pajuto, kad vyksta pokyčiai jame.

Tai Ignacas Lojola jisai sako: "Jeigu tu dienoj neturi laiko, daug darbų, visko, kokią maldą sukalbėt, kur nu minimumas būtų?" Jis sako: "Atlik pabaigoj dienos sąžinės patikrinimą." Ką tai reiškia? Penkias minutes peržvelgiu dieną vaizduotei. Ką aš veikiau valandą po valandos? Tada kas buvo gražaus, gero, prasmingo, padėkot už tai Dievui. Kas buvo blogai, kur aš suklydau irgi tas akimirkas prisimint ir atsiprašyt ir tada paleisti, ane, atiduot Dievui. Ir tu eini kitaip visiškai miegot. Tada miegas visai kitas be tos įtampos.

Oi, gerai būtų taip paleist įtampą, nes, žinai, čia turbūt daugelis kankinasi su ta nemiga. Būtent atsigulus į lovą, a, galvoje suka tas mintis, o žinai, mintis kabina mintį ir tada tu žiūri, kad jau pusę nakties praėjo, o tu dar neužmigai. Bet čia ir sako vienas iš variantų yra tada padaryk raštu. Tai, ką sako psichologai dabar, padeda išsirašyt labai būtent surašyk visa tai. Mhm. Ir ir tada padaryk išvadas ir paleidi. Atrodo, palieki ant popieriaus. A, jau viską išrašiau, jeigu ką, ryte galėsiu perskaityt.

Taip. Ir tu nepabėgi. Tu iš tiesų padarei veikimo veiksmą. Mhm. Tu nesi, kad a aš čia užsimiršau. Ne, žinai, tu dar paminėjai, kad tikrai palengvina reikšti savo nuomonę, kai tu patiri tą a matymą a žmonių paskutinių dienų, a kaip jie jaučiasi, ką jie kalba. Ir Ričardas Doveika a prieš tris metus ar keturis metus pareiškė LRT, kad Lietuvoj žmonės bijo išreikšti savo nuomonę ir buvo labai jisai kažkaip tai na kritikuojamas už šituus žodžius ir tada ir įsitraukia vyriausybė ten, kad sako ne, statistika tai nerodo.

O kaip tu galvoji, Lietuvoj žmonės bijo išreikšti savo tikrąją vidinę tikrą nuomonę? Kaip jie jaučiasi? Labai. Aš dabar ką tik perskaičiau Romualdą Granauską, trys vienatvės ir ten šventųjų gyvenimai ir jisai aprašo pokario Lietuvą, kaimus, miestelius, kas vyko su žmonėm ir dar truputį to partizaninio karo užgriebė, kaip jie buvo bauginami, kaip terorizuojami net pačių artimiausių, koks nepasitikėjimas buvo pas jokios yra žaizdos, kokios traumos. Mes taip sutraumuoti esam, kad tą pasitikėjimą vėl sukurti, kur aš tada pasitikiu, kad bus sprendžiama, turiu viltį, kad galim konstruktyviai susitart, dialoguot.

O ką mes matom daug kiek patyčių, komentarai, nu m kiek yra irgi dabar gal tos nešvarios visos technologijos ir propaganda, ane, jeigu įvairių užsienio jėgų Rusijos, tai tai labai pavojinga, kad nuvilė žmonės. Aš atsimenu seminaruj mum per sociologiją liepė skaityti Ortegos igazseto masių sukilimas, kad vis tiktai didžioji dalis visuomenės yra, kuriai reikia lyderių, reikia vadų ir tada jinai klauso jų, seka didžioji dalis. Dabar tų lyderių vadų mūsų visuomenei mes nu tam tikrą išgyvenom krizę vakarų pasauly ne ir Europoj, ne tik Lietuvoj.

Bet čia vėl tos šaknys yra mūsų, pavyzdžiui, istorijoj, kad tie lyderiai, vadai, jie buvo, jie Sibire žuvo, neškuose. Mes kaip tauta, tas tautos geno fondas mūsų labai nugentėjo, bet aš tikintis esu, kad Dievo malonė, kad kiekvienas žmogus turi pašaukimą ir jeigu jisai užmezga santykį su Dievu, Dievo malonė jį labai išskleidžia, jį augina. Ne, vis tiek genai neapsprendžia visko mūsų gyvenime. Labai svarbu fenotipiškai, kaip mes elgiams, kokia mūsų aplinka, kokia mūsų motyvacija. Ir malda čia turi ypatingą jėgą pakelt.

yra net atlikti moksliniai tyrimai, kur sako, kad malda tikrai padeda sveikti ligoninėse atliktas tyrimas ir kad padeda daugiau nei placebas, kad iš tiesų, aišku, būtų įdomu metodologiją pasižiūrėti, ar ne, kaip imtis, bet tokių tyrimų net ne vienas yra, kad tikrai tikėjimas jisai duoda viltį ten, kur yra jau tamsa žmogiškai, kur jau yra kligatris. Postebiu, kad žmonės, kuomet jau galima sakyt tokioj aklavietėj atsiduria, ar tai būtų liga, ar tai būtų santykiai, ar tai būtų šiaip kokia krizė gyvenime su bet kuo, su verslu ar kažkuo kitu, atsiveria į tikėjimą arba į maldą, kai visko persiustina ar pavargsta nuo visko.

Kaip tu galvoji, kodėl taip įvyksta netgi pas tuos, kurie galbūt nebuvo tikintys, gal buvo net ateistai kažkokie, žinai, kurie sakė, kad ne, ne, čia taip nėra, bet po to pasikeičia. Nu, manau, kad aš pritariu tai minčiai, ką sako krikščionybė, kad žmogus religinė būtybė yra. Tai tą mes matom visose žmonijose epochose, kad kažką turėjo garbint, turi tą tokį dvasinį instinktą į kažką tikėti į antgamtinį ir ir ne šiaip tobuliausia yra, kai nori užmegst ryšį su santykiu, nes gali būt tiesiog kažkokių jėgų garbinimas, ar ne, kaip kaip pagonybė ir Bet žmogus negali likt vienas.

jisai sukurtas santykiui su kitu ir tą pilnatvę santykio jaučia intuityviai, kad gali atrasti tiktai tame aukščiausiame asmenyje. Ir labai įdomu žiūrėti didžiuosius mokslininkus ar Enšteiną ar bet būtent gamtamokslininkus, kad jie jaunystėj penktadalis tik būdavo tikintys, bet gyvenimo pabaigoj apsiverčia, penktadalis lieka netikinčiais. tyrinėjimas visatos, ar tai būtų makro ar mikro, nes, pavyzdžiui, mikrobiologijos pradininkas Liui Pasteras, jis sako: "Truputį žinių nuo Dievo nutolina, daug žinių prie jo vėl sugrąžina." Tai tu gali ir ląstelę tyrinėdamas apčiuopti, kad tai nėra atsitiktinis chaosas, bet už to slypi protingas kūrėjas.

tu įžvelgi į jo parašą kūrėjo. Tai ir Einšteinas sako: "Kuo labiau gilinuos mokslą, tuo labiau pažįstu Dievą, kad na tai nėra kosmosas kaip chaosas, bet toj harmonijoj, visatos tiksliam suderintume, kaip viskas yra tiksliai suderinta, tu matai grožį, nes grožis ir yra harmonija, ir supranti, na, už to slypi protingas kūrėjas. Ne šiaip beasmeninė jėga. Tu sakai, kad visiem reikia santykio. A, visiškai sutinku. Man atrodo, tokia yra mūsų pirgimtis. Ir taatvės epidemija, jinai labai yra žalinga turbūt žmonių, ypač jaunimo tarpe, keiste.

Jaunimas labiausiai vienišas. Taip, taip. PS psichologijai ir ir šiaip iš esmės daug sergančių depresija. Ir tu savo įraše Facebooke rugpjūčio 20 dieną parašei, kad per vieną savaitę tau atėjo žmonių pasakojimai apie galimą tyymą, apie nepakankamą reagavimą ir apie kunigų perkėlimus. A įdomu, kiek tokių pasakojimų tu sulaukei? Beveik 10, ne? Bet yra kur apima daugiau aukų, didesnį laikotarpį. Aišku, tuos dalykus reikia ištirti ir čia yra labai jautru, nes aš pirmiausia esu dvasininkas, sielovadininkas ir mano prioritetas gydyti, padėt žmogui prisikelt ir negaliu iškart automatiškai pirmą sakinį pasakyt: "Dabar viską, ką pasakysi, aš iškart turiu į prokuratūrą nešti."

Mhm. Mm. Ir yra labai problematiška, ką aš matau, kad daugelis tų atvejų yra su senatim jau įsiteisjusi. Ir tai rodo, kad šitos žaizdos, jos taip giliai sužeidžia, kad žmogui reik daug metų, kad jis išvis smegenys leistų prisiminti tą traumą, nes tiesiog blokuoja. žmogus neatsakingas už tai, kad jis neprisim, o paskui išdrįsti ir aš matau, kad net artimiausi būna partneris sutuoktinis nesupranta, netiki tą traumą pasakojo artimiausioj aplinkoj. Tai va čia reikia tokio, bet tiktai teisingumas gali padėt pilnai pasveikti kiek įmanoma, ne žmogui.

Tai dėl to labai svarbu būt neabejingiam ir ir vertinti ir lydėti ir ir čia labai svarbu ir teisingumas, ar ne? Teisinė sistema su ja bendradarbiaut. O kaip tu jauteisi, kai tu a paspaudei publikuoti mygtuką to video, kur tu įrašei savo paskutinį YouTubeo kanale, nes jisai nebuvo tas, kuris pritartų viskam, ką kalbėjo arkivyskupija. Tu buvai tas vienas ir pirmas, kuris pasakė nuomonę. Tai buvo tylos užpildymui labiau. Tai nebuvo kaltinimai, bet pasiūlymai ir liudijimas toks empatiškas, kad man pačiam skauda ir aš esu to dalis ir matau, kaip kitiems sunku kunigam gal ar tikintiesiem, kad kai kurie gynybiškai iš karto reaguoja, kad nu ne vis tiek visuomenė didžioji dalis tų nusikaltimų, nu taip yra racijos, bet jeigu mes imam vėliavą ir norim būt moraliniu autoritetu, tai mes turim

prisiimt atsakomybę pirmiausia, ar ne? nesigintų, o žmonės jau paskui atsirinks, įvertins iš darbų mūsų. Tai man labai slėgė ta tyla. Mhm. Buvo taip, komunikacija, laiškas, ne spaudos konferencija ir paskui savaitę tylos. Tai man tai buvo įkvėpimas neplanuotas. Aš buvau kelionėj ir tiesiog vieną naktį galvoju apie viską ir ne ne jau iškart scenarijus galvoju dėliojasi. Prisiminiau Zolnerį, Colnerį, kurį sutikau dar seminarijoj besimokydamas kaip tą popiežiškiosios nepilnamečio apsaugos komisijos vadovą, atvykęs buvo specialiai į Lietuvą ir mum vedė konferenciją, tai tuos jo pasiūlymus ir ne ir galvojau, nu, šitoj tyloj ką galima konstruktyvus pasiūlyt, kad žmonės galėtų griebtis šiaudą, ypač tikintieji, kurie pirmadienį ateis į darbus ir jaus tą spaudimą iš ko lengvo.

Nu tu tikintis, nu, tai pasiaiškink. jiem ir tai sunku ir galvodamas apie juos, nu, pajutau įkvėpimą. Tiesiog reikia ištransliuoti kažkokius konstruktyvius pasiūlymus. Mhm. O patys kunigai tau parašė palaidos? Taip, taip. Nemažai, nemažai. Bet šiai dienai aš matau, kad viskas, ledai pajudėjo, to reikėjo. Gal retorika kai kuriose vietose ten mano asmeniniam profile aštri buvo, gal įskaudino kai kuriuos. Bet tai atliko savo gerą darbą ir ir jau yra vaisiai. Ne, pokyčių viskas. Nebėra tos tylos, kaip buvo 23 metais po paskutinio mūsų vyskupijų skandalo.

Tada buvo tokia baimė, tyla, nu vyresnieji kažkaip turės išspręst. Dabar visi įsijungia į tai, visi išsako neatskirtingas nuomones ir tai kuria pagaliau normalią kultūrą, nes yra du būdai. Arba mes kalbamės, arba mes plepame už akių, ne? Ir už akių plepant jokie pokyčiai nevyksta. Ir vat ką minėjot Doveikos tą mintį. Ir tada dauguma bijos kažką pasakyt. Mhm. Jo. A tu savo epizode įvardijai frazes, a kurias, a, nu, tavo žodžiai siunčia vaikui žinutę, kad kunigo autoritetas svarbesnis už jo patirtį.

A, frazės yra tokios: "Jis to negalėtų padaryti. Nekelk skandalo, nejodink bažnyčios. Iš kur šios frazės iš esmės atsirado? Tai buvo, man rodosi kažkurios televizijos interviu, kai kalbino duyčių ar Kalesninkų parapijos gyventojus, kur tarnavo kaltinamasis kunigas Tadas Švedaivičius. Ir ten iš tų žmonių frazės ir ir tai jau yra klasikinės, tipinės frazės. Kitose šalyse tai rodo va tas baisus tikrai filmas lenkų tik niekam nesakyk. Tai irgi tai yra klasikinės frazės, kur išnaudotojas taip gąsdina auką, ar ne? Ypač mažą vaiką, kuris, pavyzdžiui, na, nėra įsitvirtinęs pasaulyje.

Jisai nesupranta, kas yra teisinga, kas neteisinga, kas gerai yra blogai. Jis jau tiesiog iš prigimties klauso autoriteto, ar ne? Paklūsta. O čia dar pagalvokim apie Stokholmo sindromą, kaip viskas gali dar labiau komplikuotis. A man tai įdomu, kokį rezultatą vaikui, jo gyvenimui duoda a toks, žinai, ribų brėžimas, kai vaikas kaip ir nori pasisakyti, nori ieškot pagalbos, bet jisai yra užgožiamas ir jam yra ribamos brėž brėžiamos ribos, ką jis gali sakyt, ko jis negali. Kaip tai persiduoda po to į gyvenimą?

Toksiški santykiai, ne? Nusileidžiu, leidžiuos išnaudojamas, išsunkiamas ir ir paskui visos priklausomybės ir vienišumai ir ir vaistai. Nu, aš čia taip labai gal paviršutiniškai kalbu, bet dirbu jaunimo centre ir mes šitam kontekste irgi netylim. supratom, kad nepakanka prevencijos sistemos mokymų tiktai dirbantiems bažnytinėj aplinkoj, savanoriaujantiems ten vadovams, kunigams. Reikia keist pačią institucinę aplinką, kultūrą, nes kartais būtent jaunimo grupėse vyresnieji ten ar bendraamžiai, jie galėtų sureaguoti, užkirsti kelią, kalbėtis jų kalba, kad jie žinotų, kur yra ribos, kaip man apsisaugoti, kaip sureaguoti, jeigu prie kito kažkas lenda arba nes visas seksualinis nusikaltimas pirmiausiai prasideda nuo piktnaudžiavimo tokio psichologinio kitų.

Tai vat, kad jau šitoj stadijoj gebėti mums atpažint, būt kritiškiem, ane? Tas jausmas, kai randi papildą, kuris pagaliau veikia ir nusprendi, kad viskas, čia mano prekės ženklas visam gyvenimui. O po pusmečio progresu sustojo ir atrodo, kad produktas nuvylė. Deja, nenuvylė produktas. Sausį treniruojasi jėgai, birželį tiesiog nori normaliai jaustis kasdien, o papildas lieka tas pats, nieko nekeit. Būtent todėl Biotech USA nekuria vieno universalaus produkto. Nuo 1999-ųjų metų asortimentas išaugo iki 100 skirtingų sprendimų. Baltymai, kreatinas, aminorūgštys, vitaminai, mineralai ir siauresni produktai konkrečiam tikslui.

Visi gaminėjai pagaminti pagal griežtas taisykles ir kokybės standartus be draudžiamų medžiagų. Vadinasi, kas kelis mėnesius keitė ne prekės ženklą, o tiktai kurį produktą iš to paties asortimento pasiėmė. visą Biotech USA liniją rasi mrbiteps.lt. Nuoroda apačioje, o mes grįžtam atgal į pokalbį. Bet vat vaikas, kaip jisai iš kokių ženklų tėvai galėtų atpažint, kad gal vaikas tikrai nemeluoja ir neprisigalvoja, kad reikia vaiko klausyt, kad ir jisai mažas, kad ir jam 10 metų, kad tai nėra tiesiog fantazija, kad kažkas vyksta, kad ir kaip tie tėvai tikėtų, bet galbūt reikia ir patikėt vaiku.

Kas tai per ženklai galėtų būt? Tai pirmas principas, pirmiausia auka. Aš tave klausau, neabejoju, pasitikiu, nekvestionuoju tą, ką sakai, ar ne? Pilnai išklausyt, neneigti, ne nekelt abejonės, nes pabandykim įsivaizduot auką, kaip kiek jai reikėjo laiko beėgių naktų pasiryžt kažkam, prabilt, pasakyt ir jau tada išklausius, palydėjus, nu, mes sveiku protu vertinam, ar ne? Nes gali būt atvejų, kai, na, neteisingi būna kaltin yra buvę Amerikoj, Australijoje, ane tokių, bet pirmiausiai, sakyčiau, net tikrai su šiek tiek tokiu naivumu klausom, pilnai klausom, sugeriam viską ir tada po truputį viskas susidėlioj.

O ką tu tėvam pasakytum, kurie va dabar, pavyzdžiui, vaiką norėtų leisti į pirmą komuniją arba sutvirtinimo pamokas ir dabar girdi visa tai, kas vyksta bažnyčioje, ane, vat šitie dalykai, kurie įvyko, nes matai dabar absoliutina daug kas. Taip. Ką tu, ką tu tėvam pasakytum šiandien? Aš džiaugiuos, kad yra parapai, kur būna paraleliai ir tėvams susitikimai, ne tik vaikam. Ir čia matyčiau erdvę kalbėt visiem, ne tiems 80% pabusti, sukurt tokias erdves, kur galim kalbėti, kas mus skaudina, slegia.

Turi omeny, kad nepalikti vaiko vieno su kunigu, kad ir tėvai dalyvautų. Būtent ieškot kartu sprendimo, kad įgalint visą bendruomenę, nepalikt tos atsakomybės kažkokiems vyresniesiems. Tai mūsų visų reikalas, ane? Tai jau saugi aplinka. Tai aš matyčiau tas tuos susitikimus tėvų irgi erdvę kalbėt apie tai, kaip padėt jiems padėt savo vaikams, nes kartais tikrai kaip kokiais žodžiais man kalbėt vaikui apie jo ribas, ar ne? Kokios frazės yra įtartinos, kaip jam paaiškinti apie jo kūno, ar ne, šventumą ir neliečiamą ir kad kitas negali peržengti tos ribos.

daug tėvų natūraliai nu nežino kaip komunikuot apie tai, paaiškinti vaikui, kas yra riba, kur neturėtų prisileisti vyresnio žmogaus ir ir nebijoti to pasakyt, neskaityti to dešimtmečio, dvylikamečio vaiko dar vis kūdikiu, o jau jau supažindinti su pasauliu, ane, supažindinti su tom ribom į jo pačią kū, nes anksčiau ar vėliau jis pats susipažins netvarkingu būdu, ir jau ten bus gali būt spragų, ar ne? Ir mes labai laimingi, mes lietu Lietuvoj turim tiek daug specialistų, kompetentingų, išmanančių, kur tikrai gali šitą padėt padaryt.

O tu žinai, dabar daug kunigų sako, kad puolama visa bažnyčia. A ką tu jiems atsakysi? Nu, mes gyvenam pliuralistinėj visuomenėj. visados bus ta įtampa, skirtingos nuomonės. Dar gyvenam truputį po sovietinėj visuomenėj, kur buvo žmonių, kurie aktyviai naikino bažnyčią, ar ne? Kaip ir vieną iš pamatų Lietuvos valstybingumo, ne? Mes žinom kroniką ir panašiai. Tai tai čia daug yra susiplakę visokiausių patirčių ir nuoskaudų. yra žmonių, kur gal tikrai turėjo, nesakau, nepatogią, įskaudinančią patirtį su bažnyčia ar bažnyčios tarnautojų.

Tai visam tam katile šitų patirčių yra viskas jautru, kažkoks skandalas ir mes labai emociškai reaguojam. Ir labiausiai gaila aukų, nes joms tai kaip druska ant žaizduos. Aš šiandien vis labiau pasitikiu bažnyčia ir man atrodo yra sveika į tokią kategoriją. kiekvienam iš mūsų įeiti, kad nu aš priklausau bažnyčioj automatiškai, nesvarbu kas, visada 100% taip esu už, nu, ne, tai tai tada nėra kritiškumo ir nėra sąlygos augti, keistis, atsinaujint. Mhm. Tai nereikia komandų už ar prieš ne tų tokių stovyklų, va tą mažint pliuralistinėj visuomenėj susipriešinimą, nes tai naudinga.

Vat skaldyk ir valdyk, ne kitoms jėgom. Šiais laikais labai labai populiaru yra pasirinkti pusę. Taip. Taip. O vidurio kelias, Aristotelio, ne principas eit vidurio keliu ir tas sunkiausia ir tada nėra per daug draugų nei iš vienos, nei iš kitos pusės, bet yra tikri vaisiai. Tada tokie žmonės ir kuria visuomenę, ne? Mhm. Tu žinai, a sakei, kad įrodžius nusikaltimą neturi būti jokio grįžimo į bažnyčią. Taip, aš siūliau Colnerio principą. A, bet aš radau tokį įdomų faktą, kad Vidmantas Kareckas prieš 20 metų nuteistas už pirmokių tvirkinimą gavo tik 1800 € baudą.

2024 metais paskirtas Biržų parapijos rezidentu ir tebėra Panevėžio vyskupijos kunigų sąraše. A ar Lietuvos bažnyčioj apskritai yra kas nors, kas gali tokį sprendimą sustabdyti? Kai matome naujus įvykius, o šis žmogus yra net a kaltintas ir jam paskirta bauda, nu, bet aišku, jisai likęs laisvėj ir ne nebuvo nuteistas kaip kunigas ir toliau dirba kunigu. Tokie mūsų įstatymai. Mes turim kalbėt apie vis išmintingesnių ir aktualesnių įstatymų kūrimą, tobulinimą. Tą daro Seimas, ar ne? Tai tos baudos yra, nu, iš tiesų juokingos Lietuvoj už šituos nusikaltimus.

Jos ten gal tik iki 5 7000 siekia už didžiausius nusikaltimus prieš mažamečius. Čia aš net nežinojau. E, Prancūzijoj jau kitaip ar Vokietijoj apie 30.000 €. Amerikoj jau tada atsako net ne fizinis asmuo, bet juridinis asmuo, parapija, vyskupiją. Tai ten eina milijonais sumos, ane, skirtingos teisinės sistemos. Mhm. Tada ir pati vyskupija sudominta, labai suinteresuota, suinteresuota, kad to nevyst, nes labai skauda. Taip, skauda tiem, kurie iš tiesų gal nieko juos labai pažadina taip agresyviai, bet nu ne elektros šokų pažadina.

Tai čia tos teisinės sistemos skirtingos. Mūsų baudžiamasis kodeksas posovietinis, jisai toksai, nu, yra ką keisti ir tą daro po truputį. Tai aš siūlyčiau, pavyzdžiui, dėl senaties, e, katalikų bažnyčioj senatis yra naikinama šitais nusikaltimais, ne? Popiežius įsikiša, sako: "Ne, šituo atveju, kadangi tai yra labai svarbu, yra žaizda, didelė skandalas, naikinam senatį, kad neprisidengtų." M tada galim gal mes ir valstybėj, turint omeny, kad po laudbai daug metų išdrįsta prabilti, kad tą seną senaties terminą nu išplėsti iki bent 30 40 metų, nes tikrai daug žmonių būdami 50 kažkaip po truputį atsiveria.

kaip tik ir žinai, norėjau tavęs paklaust, ką tu pasakytum a tam 40mečiui, 50mečiui, kuriam tai vyko vaikystėje ir jisai nu tuos vat 20-3 metų nešiojosi viską tą viduje. A ir niekam nesakė. Ką tu jam pasakytum? O pirmiausia išklausyčiau, būčiau, lydėčiau, palaikyčiau. Bet ką kaip tu jam patartum elgtis, jeigu, pavyzdžiui, nėra šalia žmonių, kuris kuriem jis galėtų pasipasakot? Tai būtent. pirmiausia pačiam tapt atrama jam ir tada jį palydėti link teisingumo, kuris gydo, kaip minėjau. Ir čia yra lygiagrečiai eina du keliai, tiek valstybės institucijų teisėsaugos darbas ir tada yra bažnyčios irgi kanoninis tyrimas, irgi turi tokią pareigą kaip dvasininkas, ane, informuoti.

Tai bet pirmiausiai, kaip kaip minėjau laidos pradžioj, tai yra labai labai jautru. Daug aukų, jeigu iš karto sakytum, kad aš turėsiu pareigą apie tai informuot, atsisakytų. Ne, aš bijau, nepasitikiu. Gal jie patys turėtų informuoti. Šiaip aš radau tokias, tai tas idealiausia, bet ypač tada, kai dar senatis nepasibaigusi, o jeigu jau pasibaigusi, tai jie tarsi iš teisėsaugo arba miręs tas nusikaltėlis. Jo, beje, jeigu jeigu, pavyzdžiui, kunigas miręs, tai iš jau byla iš karto negaliojanti. Būtent. Būtent. Ir vat yra daug yra tokių atvejų nemažai.

Ne, bažnyčia atsako tiktai tas kunigas ir tada ir bažnyčia imasi tyrimo, valstybė ne. Mhm. Ir nubaudžia, priima kažkokias sankcijas. Nu čia jeigu miręs, tai ne. Bet yra tokių atvejų, kai pagal valstybės įstatymus atsakomybės nesulaukia, bet pagal bažnyčios įsakymus nubaudžiamas yra. Ne, tai teisingumo dėli čia irgi, kad t vilties teikia prie popiežiaus Pranciškaus labai sugriežtinti bažnyčios įstatymai yra, kad net jeigu ir nuo 16 metų yra santykiai intymūs dvasininko su jaunuoliu, tai tada vis tiek yra atsakomybė, yra šalinimas iš dvasininkų luomo, yra greičiausios sankcijos.

Pagal valstybės įstatymus to nebūtų. Mhm. M nes jeigu abi pusės laisvas sutikimas. Aš būtinai noriu paminėti svetainę svarbus reikalas.lt, kur yra neformali Lietuvos katalikų grupė, kuriai rūpi piktnaudžiavimo galia bažnytinėje aplinkoje problema, kviečianti nutylėjusius užpildyti apklausą apie prievartą. Tai anonimiškai, kurie yra nukentėję, užpildykit. A tikrai tikrai, na, padrąsinam tą daryti. yra taip ir ir tikėkimės, kad tai konstruktyviai išaugs iš tiesų į kažbus reikalas, kas padės ne mum visiem. Tai yra tikrai tiesioginė nesusiję su bažnyčia žmonės. Taip, čia turbūt reikia paminėti, kad žinai a reikia ne tiktai mes ne tik apie bažnyčią kalbam.

A, pedofilija iš esmės yra problema ir jinai yra ganėtinai platėjanti, nes a esu filmavęs laidą su kriminalistu, kur mes kalbėjom apie pinkles, kaip pedofilai vilioja vaikus, apie visus tuos žaidimus, Robloxus ir taip toliau. galite surasti tą laidą mūsų kanale. Tai a tikrai a jų yra tų, kurie žinai tiktai susirašinėja ir nuotraukų nori e ar ten kažkokia vaikų pornografija užsiima ir žiūri, bet yra tų, kurie kviečia į pasimatymus ir po to išnaudoja. Tai va čia yra tie pavojingiausi.

Ir tai nėra tik kunigai, tai yra kartais žmonės tarp mūsų. Specialistai dabar sako penktadalis vaikų, kad nukentėję mūsų visuomenėj yra daugiau mažiau. Vau, tai šiurpų skaičiai. Ir čia norėčiau dar sakyt, kad jeigu mum pavyks dabar atsinaujint, apsivalyti Vilniaus arkivyskupijoj, imtis priemonių, mes sulauksim pasipriešinimo ne tiktai galbūt kažkur bažnyčioj, ar ne? Nebūtinai ten aktyvaus, pasyvaus gal, bet ir iš visuomenės, nes paprastai blogis linkęs vienytis ir kaip tarp profesijų, ne kažkokios grupės ir ir profesorius Landsbergis, jis sako: "Mes bandėm pirmus žingsnius daryti atkūrė Lietuvą šituo klausimu, bet paskui labai greitai tai nugęso.

Panašu, kad ir visuomenėj kažkokiuose sluoksniuose nu gali būti žmonių, kurie tą stabdys. Žinai, aš su kuo susidūriau? Am kuomet mes išleidome tą laidą, buvo tokių, kurie sakė, kad ačiū, pažiūrėjau, žinau, ką daryt su vaikais, dabar žinau ką stebėti, bet buvo tokių, kurie turi vaikų, bet sako: "Nežiūrėsiu." sako labai baisius dalykus. Čia klausysiu, turbūt nežiūrėsiu. Bijo girdėti, bijo išgirsti, a bijo suprasti, kad tai gali būti realu ir tai gali aplink būti aplink juos. Taip, nes griūna mano pasitikėjimas iš tiesų.

Aš ir taip mes nesaugiai jaučiamės čia pandemija, geopolitinė situacija, ekonominiai visokie sunkumai. O dabar dar tai sakau, mes sužeisti, esam labai traumuoti pastarųjų karų, bet šitoj situacijoj reikia suremt pečius, susitelkti konstruktyviai. Taip, yra visokių žmonių, kai kurie naudojasi proga reitingam skelbti, neišnaudoja tuos skandalus, bet mes ilgaini žiūrėdami pandemijos kontekste, geopolitinė matom, kas laikos nuosekliai pozicijos ir iš tiesų siekia konstruktyviai keisti visuomenę, kurt bendrąjį gėrį ir mum reikia telgtis. Ką darydavo mūsų senoliai? Nu, kad ir Sąjūdžio karta, jie susitikdavo, dainuodavo, svajodavo ir tada veikdavo.

Taip, ar mes susitinkam, ar mes dainuojam, ar mes svajojam kartu? Mes įsivaizduojam, kad susitinkam Facebooko a įraše. Būtent, bet dar yra ir algoritmas, kuris mumis manipuliuoja. Jeigu jo nebūtų, gal pavyktų kažkaip natūraliau susitikti. Taip. Algoritmas pats nukreipia ten, kur tu net neįsivaizduoji, kad gali tave nukreipt. Jo tikslas mus blaškyt. Mhm. Nes jeigu aš neišblaškytas, na tada aš nežiūrėsiu taip naiviai į tą obuolį siūlomą, ane? Gabrieliau, noriu pakalbėti apie a apie paskutines akimirkas prieš mirtį, nes a tu dirbi santaros ligoninėj ir tu tikrai a tikrai sutinki daug žmonių, kuriem tai būna paskutinės dienos.

A tu išgirsti daug minčių ir aš visų pirmiausia noriu tau duoti paskaityti šventąjį raštą. Tu sakei, kad čia aš patį didžiausią atsinešiau. Čia didysis sunkusis, kai seminar stov mum pirmais metais reikėjo perskaityt. Vau. Ta prasme, per kiek laiko ją reikia perskaityt? Iš tiesų atrodo baisiai, bet jeigu skaitytum kasdien po valandą, per keturis mėnesius perskaitytum trečio t000 puslapių. Bet čia gal mažiau. Bet tikrai aš kai ieškojau puslapių, tai verti, verti, verti, verti. Gerai, tai turiu čia ant stalo šventąjį raštą ir paprašysiu tavęs paskaityti štai čia, kur yra pirmas.

Tuoj pasakysiu nuo kurios eilutės. A skaitykim nuo 19. Tuoj paduodu. Taip. Tai čia yra Morkaus 10 skyrius ir 19 eilutė. Žinai įsakymus, nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną. Tas atsakė: "Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės." Jėzus meilei pažvelgė į jį ir pasakė: "Vieno dalyko tau trūksta. Eik parduok visą, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius. Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę. Mokiniai buvo nustebinti jo žodžiu. Tada Jėzus vėl jiems tarė: "Vaikeli, kaip sunku patekti į Dievo karalystę. Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę." Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi. Kas tada galės išsigelbėti? Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: "Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui. Dievui viskas įmanoma. Tu matai turtingus žmones savaitę prieš mirtį. Tai pinigai mums padeda, ar ne?

Kažkiek taip gali gauti gal vienvietę palatą. kur gali ateit artimieji ir sukurt labiau tą namų aplinką, kas yra svarbu, bet iš esmės tik tiek, nes a Šventasis Raštas sako, kad na turint daug pinigų į dangų nepapulsi. Bet jeigu noriu medenuot ir tuos pinigus paliksiu kažkam labai prasmingam, kur žinau, kad tuos turtus panaudos, įgalins kitų gėriui, tai teikia prasmę, kad mano gyvenimas ne veltui. Jo, bet vartotojiškai žiūrint taip, tie pinigai jie, kai esi sveikas, turi 1000k problemų, kai susergi vieną turi, tai kartais pinigai jau nebegelbėja.

Taip. O kartais labai. su sveikatos problemom, ar ne? Tai nereikia taip kraštutinai žiūrėti. Turtas nėra blogis savaime ar ten būt turtuoli. Tiesiog kaip tik mes žiūrim, kad tai teikia, duoda didesnę atsakomybę. Tam žmogui sunkiau, jeigu jis turtingas, jis turi didesnę atsakomybę prieš Dievą. Jis turi pagundą iššvaistyti tuos turtus, talentus, o jo atsakomybė yra padauginti. Kadais maniau, kad rezultatams svarbiausia tai griežtas planas ir daug valios. Bet klydau. Viskas prasideda nuo gero jausmo ir mažų žingsnių. Tas jausmas, kai supranti, kad tavo raumenys gali šiek tiek daugiau nei vakar.

Ir svarbiausia, kad čia kiekvienas randa sau tinkamą treniruočių tipą. Ir nesvarbu, ar tu nori geros savijautos ar gražaus užpakaliuko, tas jausmas, kai aplink žmones, kurie siekia tų pačių tikslų ir motyvuoja judėti pirmyn. Ir tai duoda daugiau nei bet kokie naujametiniai pažadai. O po treniruotės šis ramybės momentas. Protas ils kūnas atsigauna ir atsistato po fizinio krūvio. Geresnė tavo versija nekuriama per naktį. Ji prasideda nuo pirmo žingsnio, dėl kurio nori susigrįžti rytoj. Lemon JIM. Tavo geros savijautos meka.

Ką žmonės daro, kai vat jie galvoja, kad greit mirs? Čia jie skuba dirbti, skuba uždirbti, nes mes, nu, tokiam, sakyčiau, kapitalistiniam pasauly gyvenam. Vis tiek daug kas matuoja vis sėkmę pagal pinigus, a, pagal kažkokius tai turtus, pagal pasiekimus, profesinius pasiekimus. Ir šiaip vat kalbant apie tą patį jaunimą, na čia turbūt gal sunku absoliutinti dėl to, kad yra tokių, kurie a baigia mokslus kaip duotybę, skaito, kad jiem iš karto turi duoti direktoriaus pareigas. yra tokių, kurie siekia, bet šiaip, na, dirbančių daug arba priverstų dirbti daug, tam kad galėtų išgyventi, gyventi, nusipirkti butą, nusipirkti kažką, tai nu reikia dirbti ir kartais pasineria į tą darbą iki tokio, kad, žinai, na, su draugais nesutinka, nes reikia dirbti, a, reikia mokėt paskolą, reikia dirbti, vaikas namie auga, bet reikia

dirbti. A man labiau įdomu vat iš tokių istorijų, kai jauni žmonės, kurie 10 15 metų praleido darbuose, nekeliavo, galbūt nieko nesukūrė, tiktai dirbo ir štai vat paskutinės dienos, a ką tu esi iš jų girdėjęs pačio tokio netikėčiausio? Taip, mes daug esam pasiekę, daug pažangos yra gerai, bet pažiūrėkim, kaip jauni žmonės gyvena, kokios galimybės jų yra įsigyti būstą, koks yra intensyvumas mokslų, tada aukštasis mokslas, tada iškart darbas ir tikrai ne vienu etatu nuo 20 iki 30 metų maksimaliai savęs netausodami atiduoda visas jėgas darbui, karjerai.

Jau tada kažką pasiekia, bet supranta, kad pradeda senti. O santykius būt reikėjo kurti jau anksčiau, nes biologija, kūnas, viskas į tai šaukia daug anksčiau. Vaikelį auginti, naktim ten keltis, tai aš žinau jaunų mamų, kur sako: "Jeigu aš būčiau vyresnė, aš nežinau, ar aš pajėgčiau. Aš taip džiaugiuos, kad mes išdrįsom anksti kurti šeimą. Aišku, yra rizika, ar ne, rasti kitą pusę, kur tikrai myli abipusę meilė. Yra daug rizikų. Tai ta sandara ekonominė tokia mūsų, kur viskas siekiame efektyvumo, viskas labai greitai.

Ir taip, čia mūsų bruožas yra pažangos. Vakarų civilizacija, tai yra gerai, ar ne? Bet koks tikslas viso to gerbuvio siekimo, ar ne? Ar dėl pilvo tiktai tokių žemiausių maslų piramidės norų, poreikių ar dėl kažko aukštesnio dar, kad duotume kažką dar visam pasauliui. Tai aš matau tam tikrą ir apie tai kalba popiežiai, vergovės formą, jaunimo išnaudojimą. ta rinka jį išsunkė, išnaudoja ir paskui nuo 30 metų kiek daug yra Lietuva viena daugiausiai jaunų žmonių, kur naudoja medikamentus, paskui vaistus, ne, kad toliau gyventi, išgyvent.

Ir ar čia irgi nėra viena iš tokių priežasčių, kodėl sunku sukurt šeimas ir demografinę krizę? Nes žmogus jau pavargęs, ne anksčiau laiko išsas. Mes atidavam tą visą visą energiją šios dienos ekonominei bangai, bet ilgalaikė perspektyvų jinai mažės. Dėl to tada Mhm. Tai toks greitas šaltinis sėkmės, bet išsunkiam tuos resursus, kur reikėtų pasilikti žiemai. Mhm. Kad paskui būtų ką sėt. Čia dar ir ta vienatvė. A nes aš irgi irgi girdėjau, kad tu pasakojai apie žmogų, kuris sunkiai susirgo ir skundėsi tau, kad net kolegos neparašė.

ir niekas pas jį neatėjo į palatą. Gali papasakot? Taip. Ir tada ta tokia skaudi tiesos akimirka, kad vis tiktai įvertina vėl, kad šeima yra visada šalia, kad draugai, kurie atrodė yra man artimi, kad aš jiems rūpiu, kad vis tiktai išskaičiavimų daug kas paremta baimėmis visokiomis ir ne. Tai ir tas yra labai skaudu, kartais skaudžiau nei liga. Ir tada du keliai. Arba kristi į depresiją, nusivylimą, tokį pyktį, nors tas etapas turi irgi būti ligoj, ne toks pykimo, nevilties.

Mhm. Tai tai turim tą pereiti, turim supykt, ane? Taip, būtina. Nu, kad kitaip būtų, nu, mes taip nefunkcionuojam, ane? Mes turim išgyvent krizę ir tik tada subirėja galima atsikelt. Ir tada labai čia svarbu, kad būtų palaikymas šalia ligonų ir jo artimųjų. Ir čia ypač reikšmingas gali būt kunigas ar pasaulietis savanoris, kuris tiesiog ateina, išklauso, žmogiškai palaiko. Aš norėjau klaust, o jeigu neturi šeimos ir va, pavyzdžiui, a esi kažkokioj bendruomenėj, bet na žinai, žmonės dabar tokie labai nežinau, a yra laimė turėti savo rate žmonių, su kuriais gerai sutari ir gal kurie tave prisimena, a ir nepyksta, jeigu tu nepaskambinai mėnesį laiko, patys paskambina, pajudina, žinai.

Bet vis to retėja, viso rečiau yra. Vat, kaip ir pats sakei, tų susibūrimų, susitelkimų, dainų, ane, žmonės vis rečiau susitinka, net draugai rečiau susitinka ir kartais gyvenimas atsitinka, atsiduri toj palatoj, bet, pavyzdžiui, tėvai mirę, šeimos neturi, o tie patys vat draugai, kolegos, na, vat neateina. Kaip tada vat kaip žmogui a praeiti sunkiausią savo gyvenimo etapą ligą, kur tu nežinai, ar tu gyvensi, ar mirsi. Vienam įmanoma tą padaryti vienam palatoj. Gal ir taip pretais atvejais, bet tai aš čia žiūriu jau taip proaktyviai ir aš labiau esu ne kiek idėjų žmogus, bet veiksmo.

Matau, kad veikia, jog mes esam šalia to ligonio ar savanoriai. Ir čia ne nėra būtina bažnyčia, bet bažnyčia visada tą skatino. Nepraeik pro sužeistąjį, nes Kristus jame yra. Jeigu praeinu, tai reiškia visas mano tikėjimas yra tiktai fasadas ir yra veidmainystė. tą labai kritikuo evangeliją irgi sako šventajam rašte, kad tikras draugas yra didžiausia Dievo dovana. Mažai kas jį turi, bet laimingas, labai turtingas tas, kuris turi tikrą draugą. O tikrą draugą mes galim bet kada gyvenime sutikti, nes mes turime tokią kažkokią tai vidinę idėją ar primestą, aš nežinau, ar mes taip galvojam, kad jeigu tie tikri draugai nesusiformavo jaunystėj, tai po to tikrą draugą susirasti labai sunku.

Tai natūraliai, aišku, yra mūsų bendramoksliai, ne bičiuliai, bet aš esu sutikęs tikrą draugą jau kelyje paskui tik dėl mūsų tos visuomeninės sandoros, kaip mes komunikuojam dabar, tai yra vis sudėtingiau, ne, to natūralaus gyvo susitikimo. Mes labai fragmentuoti esam dėl ekrano, bet žodžiu čia kaip mes maloniai kalbamės, aš tikiuos tikrai, kad klausyt įdomu. Kartais sunku pasakyt, ar žmogus mirs, ar ne. Ir pirmiausia mano užduotis yra įkvėpt vilties, išklausyt, nu kažkaip žmogiškai irgi patarti, ne kažkokią formulę duoti, čia magiška, dabar atlikas bus gerai, ar ne?

Bet iš tiesų išklausyti ir jam palydėti. Ir jeigu jis yra tikintis, tai čia ypatingą vaidmenį atlieka sakramentai. Nu čia toks jau specifinis terminas. ligonio patepimo sakramentas pirmiausia skirtas gydyt, sustiprint, melstis, kad pasveiktų ir tas duoda labai daug jėgų ir moralinių, ir dvasinių. Mes tikim, kad irgi ir net kritiškiausiose situacijose, kur akivaizdu, kad žmogus turės mirti, jau medikai sako tą būna, kad net pasveiksta, gauna jėgų kovoti. Mhm. Ir va tie yra du keliai. Arba nusivilti patyrus kolegų tokį nejautrumą, vienatvę, nes neturiu artimųjų ligoj čia Dievas baudžia mane, ane?

Tai ateina tokie klausimai, pagunda. Ir jeigu nėra žmogaus, kuris tave paguostų, išklausytų ir įkvėptų ir palydėtų, aš būsiu su tavim, ar ne? Nesvarbu kas, tai jie palūš. Bet va čia tada aš matau, kad čia mūsų atsakomybė prasideda kaip visuomenės. O kokios yra mūsų ligoninės? Nu jei kažkas ten pakliuvo, nepasisekė. Mes šiaip ten nekeliam kojų. Man šiaip gaila, kad ligoninė ir gydymo įstaigos yra a gydyti pasekmę, bet a nebandyti priežastį pašalinti iki pasekmės. Tai aš pat dėkingas tau pačiam, kad šitą laidą darai, nes kiek esu klausęs laidų duoda gero turinio iš tiesų asmeniniam tobulėjimui, tokiam susigaudymui.

Taip. ką, ką sakai, nu, tokiam dvasiniam augimui, žinai, šiaip man atrodo šiais laikais žmonės a stengiasi gyventi saugiai. Aš net pasirašiau tokius vat, žinai, kaip a bando išvengti konfliktų, būti mėgstami, nesusilaukti blogos nuomonės, a ar kažkokių kitų priežasčių. Ir man vat įdomu, kiek mirties akivaizdoj tie, kurie va tikrai išdrįso ateiti tau atsiverti, jie dažnai susimąsto ir gailisi, kad gyveno ne pagal save, o pagal kitų a primestus standartus a dėl tų pačių baimių, ką mes laidos pradžioj kalbėjom.

Ar dažnai girdi tai? Taip, gal ypatingai mūsų tėvų ir bendraamžių kartoju, gal labiau mūsų tėvų, kur turėjo tas moralines dilemas gyvendami režime, kaip išlikti pagal savo sąžinę, bet ir tuo pačiu nebūt sutraiškytam, ane? Mhm. Sistemos. Tai paprastai mirties akivaizdoje labai stipru būna išpažintis, nes žmogus prisimena tai, kas slegia jo sąžinę, ką jis padarė gyvenime gal labai seniai. Ir kartais yra įspūdinga, tai labai jautru. Aš klausau to žmogaus, tai kas jį labiausiai slegia ir tikrai matau, kaip slegia, bet objektyviai taip žiūrint, tai nėra kažkokia ypatinga nuodėmė.

M ir kaip jisai jautriai tą nešiojos visą gyvenimą ir tada su pajuntu iš tiesų kokia tyra šventa siela ir kaip išgyveno visus tuos sunkius laikmečius. tenka va tokių labai grynuolių sutikti, labai šventų žmonių, kurie yra labai tylūs, neišsiskiria. Bet kai tu sakai, a, žmogus nešiojasi visą gyvenimą ir jeigu taip racionaliai pažiūrėjus, tai nėra kažkokia didelė nuodėmė, kaip vat žmogui, pavyzdžiui, nes turbūt jam būtų kur kas lengviau, jeigu jisai būtų paleidęs tai anksčiau. Teisingai? Jisai būtų, na, turbūt labiau atsipalaidavęs savyje, jeigu nesinešiotų tų 20-3 metų.

kaip va tą atpažinti ir kai kaip tą paleisti? Ar ir ar tu gali pasidalint būdais, kaip paleisti tuos skaudulius, na, kurie atrodo žinai, iš tikrųjų smulkmenos, jos yra žalingos. Kartais užsikabinam už kažkokio tai blogo žodžio, ištarto ten mamai, tėvui, a išėjo tėvai mirę, o tu nespėji atsiprašyti ir tą nešiojas visą gyvenimą. kaip tą dalyką paleist. Ką minėjau pradžioj, sąžinės patikrinimas kasdien praktikuot penkias minutes. Tada aš praktiškai kalbu, aš pats einu iš pažinties reguliariai, gana dažnai, kadangi turiu daug situacijų ir norisi nebūtinai didelius akmenis, bet mažiukus iškelti, nes būtent tada įvyksta paleidimas ir toks ir augimas.

Tai yra ir refleksija tam tikra, sąžininga refleksija savo netobulumų ir net blogų savybių. Ir per išpažintį gaunu malonės irgi keistis tada tokios jėgos, gero vėjo, neįkvėpimo. Tai irgi vadinamas yra gydymo sakramentas, nes gydo mūsų vidų tas žaizdas. Jo, bet čia rekomendacija, ane, nes čia yra labai intymu, čia labai gilu. Aš žinau, kad apskritai apie išpažintį yra daug nepasitikėjimo, ane? Kaip kaip reiškint čia atskira tema, bet liudijų tada kas nuo pirmų amžių yra įprasta krikščionybei turėti dvasinį kažkokį vadovą.

Mes tą vadinam dvasios tėvu, dvasios motina, dvasiniu palydėtoju kažkokiu kliautis. Kartą per mėnesį susitik, kur aš per valandą aptariu, kaip praėjo tas mėnesis. Gal kažkokios sudėtingos situacijos buvo, gal kažkokie įkvėpimai, atradimai, tiesiog susitelkimo tokia valanda ir išsigryninimo. Ir išmintingas dvasinis vadovas, jis dar duos gaires į ką atkreipt dėmesį, kur orientuotis, kokią kryptį paimt, kokią dorybę ugdytis, ane? Tai toks nuolatinis tada savistabumas ir augimas. Mes turime mūsų klausytojos klausimą, kuri gauna dovanų well woman maisto papildą. Jeigu jūs norite gauti dovanų, keliaukite į mano profilį, užduokite klausimą kitam pašnekovui ir gausite dovanų.

Na, Odalia Pain klausia, kaip nebijoti senatvės ir mirties, kai visuomenė garbina tik jaunus, gražius, naudingus ir sėkmingus, o sulaukus tam tikro amžiaus pastebi nepagarbą vien dėl amžiaus. Visi pasiekimai ir darbai nurašomi. Tarytum niekada nieko naudingo ir nedarei. Tai kaip visame šiame fone nebijoti senti? Kiek pasėjau meilės, tiek ir vaisių bus ateity. Ir aš čia galvojau apie vaikus. Aš gyvenu celibate, esu sąmoningai apsisprendęs ir tą priimu kaip tokį auką, kad neturėsiu vaikų. Bet Maslov prieš mirdamas, jisai dar papildė tą piramidę žmogaus poreikiu.

Jisai sako, aukščiausias žmogaus poreikis tai yra turėt palikonis. Jis tada žino, kad net jeigu aš užmerksiu akis, mano gyvenimas tęsis per juos. Mhm. Ir tas duoda tokią ramybę. Tai iš tiesų kurt šeimą, turėt vaikus, su kur su kuriais yra tikras gyvas ryšys, pasitikėjimas, kad mes visada kalbamės, kad nėra kažkokių įtampų, ar ne, tokių ypatingų ar žaizdų kažkokių. Aš, jeigu vaikų yra daug, jeigu jiem atidaviau meilę, ne tiesiog nuo nuo pat pradžios kuo daugiau laikiau ant rankų, skyriau laiko, daviau ką geriausio galėjau, ar ne?

Tai tada jie užaugę, nu, tiesiog irgi tuos meilės vaisius savo tėvam grąžins ir apgaubs savo meilę, savo buvimu, ar ne? Ir tas žmogus turės didelę ramybę, nes jis bus iš tos meilės apsuptas dar dabar vat žinai Kitas klausimas iš karto gimsta. Gerai, o ką daryti tiem, kurie, pavyzdžiui, negali turėti vaikų? Ne, ne, ne celibatas, bet jie negali turėti vaikų ir ir jiems yra 40 50 metų ir jie suvokia, kad a senstant jie liks vieni, nes vienas vienas iš partnerių anksčiau mirs.

A nebus vaikų. Ką tokiu atveju daryti? Bet kokiu atveju? Mylėti. Jeigu vaikai yra meilės vaisių sutuoktiniu ir negali susilaukt kažkas vaikelio, mylėt kitais būdais. Savanorystę, kurt fondą, čia priklausom įsivaikint vaikus, ne? E žiūrėt, kaip aš galiu mylėti sutuoktinį ir artimiausią aplinką ir visuomenę, kaip aš galiu dėl bendro gėrio pasitarnaut. Tai įprasmina gyvenimą. Jeigu dėl išskaičiavimo tokių motyvų, tai taip tada toks tuštumas ateis, ne? Bet bet jeigu bet kokiu atveju mano būtis krypsta į savęs dovanojimą kitam, o tai ir yra meilė, apsisprendimas būt dovanoj kitam, ane?

Ir tai gali to nejaust net arba jaustis blogai net taip apsisprendęs, bet ilgainiui tai duoda tokį egzistencinį tikrumą ir ramybę, kad ne veltui, net jeigu Dievo nėra, net jeigu gyvenimas bus trumpas, Bet jeigu aš kaip įmanoma labiau atidaviau savo gyvenimo akimirkas dėl meilės, o nėra kaip įmanoma prasmingiau gyvent, jei ne dėl meilės, save dovanojant kitiem, tai aš tada vis tiek žinau, kad viskas, viskas bus gerai. Per meilę ateina įspūdžiai, per meilę ateina šiluma, toks ryšys, a, geros emocijos.

Pirties baimė yra didžiausia žmogaus baimė. Apie tai kalba Tomas Akvynietis 13 amžiuj. Tai žodžiu ir tai jis sako yra netiesioginis įrodymas, jog mes sukurti amžinybėj, nes mes bijome paprastai to, kas mums labiausiai svetima ir nepažįstama. Ne, taip sveikia mūsų smegenys. Baimės akys didelės. Mes to labiausiai bijam, ko nepažįstam, kas mum nenatūralu, kas mum ir labiausiai bijo mirties. Reiškia, tai mum yra labiausiai nenatūralu. Ir tai yra toks netiesioginis negatyvus įrodymas, kad mes sukurti amžinybėj, kad mes nebuvom sukurti mirčiai.

Ir man vat šitam kontekste tada prisikėlusio Kristaus žinia ir mum pažadėtas prisikėlimas, vau, suskamba kažkaip čia susijungia. Čia, žinai, dabar toksai gal šiek tiek su humoru, bet žinai klinikinė mirtis, kuomet ištinka žmonės, humo, tai jeigu jie jau mirė vieną kartą, tai po to jie nebijo mirties. Vis tiek lieka tas klausimas apie amžinąjį gyvenimą, koks jisai, jeigu jis yra ir ką daryti, kad būtų kuo geresnis, ne? Tai senatvė, jo, dabar mūsų tas jaunystės kultas galbūt yra taip dėl to, kad tą jauną žmogų labai daug kas orientuojasi, nori jį panaudoti savo interesam.

Tai ir tą labai propaguoja jaunystę visapusiškai, bet šiaip tai japonai, pasižiūrėkim, tai ten kaip tik kuo tu vyresnis, tuo didesnė tau pagarba, autoritetas. Taip yra, bet iš tiesų kai mūsų istorijoj senoliai būdavo ypač gerbiami, ne? Kas kas nutiko, kad mes taip paniekinančiai dabar žiūrime? Man įdomu, žinai, net ne nereikia toli čia Gruzija arti. A, turiu ten pažįstamų, šeimą turi ir taip įdomu, kai mano tėtis su savo draugu bendrauja, jie kelių metų skirtumas, jie jau abu nėra nėra jauni, bet vis tiek jaunesnis kreipiasi į jūs, nes pas juos vyresnis a nu turi turėt jam pagarbą.

Pas mus to gal jo šiek tiek šiek tiek trūksta. kažkur tas dingo. Įdomu, kur ta, kur ta prarėja įvyko. Girdėjau labai tokią taiklią sociologinę įžvalgą sociologės, kad sovietis, kadangi dabar visus suvienodinsim, ar ne, išbuožinsim visus ponus, tai toks buvo agresyvus primetimas, kad visi yra lygūs tokie, nu, tokia dirbtinė lygiava. Mhm. Ir kad nebėra jūs, visi tu, ne? Tiesiog spaudžiama buvo taip elgtis. Aišku, mes tai, pavyzdžiui, prieš pokalbį, nes galbūt daugelis čia sakys, kad kaip čia tu, Artur, į kunigą kreipiesi tu, bet mes prieš laidą susitarėm.

Taip, taip. Tai aš visą laiką prieš laidą savo pašnekovu paklausiu, kaip patogiau. Tai mes abu sutarėm, kad būtų patogiau kreiptis tu, bet automatiškai, kai tu susipažįsti su nauju žmogum, tu kreipiesi į jus. Taip. Ir ir ta dvejonė, kaip mum elgtis, kaip daryt, rodo, kad nu tai tai nėra blogai. Ir per tas negandas mūsų elitos sluoksnis buvo sunaikintas, kur natūraliai buvo kitoks bendravimas, kultūra. Iš tiesų tai buvo aukštoji kultūra. Aišku, kai kur elitizmas pasireikšdavo, ai čia mes aukštesni, žinai.

Bet ta tas tikrasis elitas, jisai visada turėjo visiškai kitokią etiketą, karališką etiketą. Ar jis blogas yra, ar mum n ar tikrai blogai būtų, kad jis būtų mūsų tarpe? Jis kitoks. Garbingumas. Mhm. Tiesos prisiėmimas žodžių atsakomybės, ar ne? Mandagumas toksai. Dabar su juoku žiūri į tą etiketą, ypač į tas a iškalbingas frazes ir net kartais juokauja. Sako, negi jie taip kalbėdavo anksčiau tokiom frazėm, a tokiom metaforom? Nu, kiekvienas laikmetis turi savo. Nereik visko idealizuot, būt savim. Mes turim savo 67.

A aš dar žinai a noriu apie patarimus, nes turbūt patarimai yra labai gerai. A žmonės dažnai tokiose situacijose pasimeta ir nežino, ką daryti. Tai aš pats turėjau tokią situaciją. A mano mama mirė, kai man buvo 21 santarų ligoninėse nuo plaučių vėžio. Ir tuo metu kažkaip tai mano draugai nusisuko. Ne tai, kad nusisuko, gal dingo, nežinojo, kaip užjaust, ką parašyt. Mhm. Toks praktinis patarimas. Jeigu kažkam vat iš draugų mirė artimas žmogus, mama, tėtis, kaip kaip jam kaip draugui elgtis, ką parašyti, kaip užjausti?

A koks būtų tinkamas priėjimas prie to draugo, kuris kenčia netiktį? Susitinkam, einam pasivaikščiot, tiesiog pabūkim, ne? Eikim pravedint galvą. Kada bus metinis, ne tavo artimo mirties arba mėnesis, kai būna nori ateit kartu pasimelst irgi, ne? Tiesiog būt, būt šalia, palaikyt. Buvimas šalia pats svarbiausias. Taip, taip. Net net ne žodžiai. Pameni, mes kalbėjom apie tą skausmą, kur pacientas nešiojosi daug metų, kuris atrodo toks mažas, bet jam buvo labai svarbus. Tai aš lygiai tokį pat turėjau, gal ir turiu, nes, na, žinai, buvau jaunas, daug buvau prikalbėjęs mamai visko, kaip ir turbūt daugelis jaunų prikalba ir mano mama mirė, kai man buvo 20 metų, 2021 ir tikrai nebuvau dar pilnai subrendęs, dar dar buvau kvailas jaunuolis ir dabar galvoju, kokį tu pokalbį patartum turėti vaikam su savo tėvais

tą vieną pokalbį. kurį reikia turėti, kol va dabar jie klauso mūsų, ane, kažkam yra gal 50 metų, jų tėvam yra 80, bet tėvai dar gyvi, kurį turėtų kiekvienas vaikas turėti su savo tėvais. Čia sunkiausias klausimas laidos. Man pačiam jis toks egzistencinis tas klausimas. Tai aš, mano tėveliai gyvi, bet tik nors gyvenu Vilniuj, bet gana retai aplankau. Tai tokia dilema. Aš matau, kad labai svarbu būti per didžiąsias, bent jau šventes kartu, kad ten yra ta tokia erdvė pasakyt: "Aš atsiprašau, aš tau linkiu nuoširdžiai to ir to, aš tave myliu."

Tos progos tarsi nu padrąsina tą pasakyti. Tai vat išdrįst prie Kūčių stalo, Mhm. laužiant Kaledaitę ne tik kažko palinkėt, bet prie kiekvieno prieit. Aš atsiprašau tavęs už tai, per šiuos metus už tai, už tai ir to linkiu tada prie kito žmogaus. Ne, nebendrai pasinaudot proga. Iš tiesų dėl to mes taip mėgstam, mylim kūčias, ane, mūsų tauta, nes čia toks geras, geras progas susitaikyti. Tai priklauso nuo tėvų. Jiems sunku kalbėt. Jų jų karta jie negalėjo kalbėt apie tai, ką jaučia.

Tai gal rašyt laišką, neparašyt laišką. Įdomu. Aš dabar iš karto apie savo tėtį galvoju. Tu teisus, nes aš ne aš ir nedrįsčiau kažkaip net nepavyktų pasakyt. Aš aš galvoju, kad man irgi būtų sunku. Aš net esu įsitikinęs, jis klauso šitą laidą, am, a, nu, jis nėra tas, kuris a atvirai kalbėtų, bet tu gali jaust jį. Nu taip, bet net nekalbam, ne, neturim būdų, niekad to nedarėm. T parašysim laišką. Nemokam to, nemokam. Šiaip laiškas labai gera mintis.

Labai gera mintis. Įrodyti meilę. labai brangios tiesiog buvimo akimirkos kartu. Mes dabar daug atostogavam, bet pabandyt drauge atostogaut nėra tas patogu. Bet aš žinok praeitais metais a mes su mergina nusivežėm savo vis abiejų tėvus atostogų. Visa šeima važiavom, pirmą kartą tokią kelionę padarėm. Buvo labai faina buvo, labai. Tai aš prisimenu, man po mamos mirties a mane tai suartino labai su tėčiu ir mes su juo labai daug keliaudavom, labai labai daug patyrėm. Tai m linkiu visiems to.

Aš žinai, a dar va tu čia apie meilę užsiminei šiek tiek ir tu esi sakęs, kad meilė tai nėra romantiniai filmai ir tai nėra tiktai apie jausmus. O kas yra meilė? Tai valios sprendimas gyventi. Ne, gal gyventi, ne, bet siekti kito asmens gėrio, kad jis būtų laimingas. kaip sakot, geriausia daugybė dalybių. Jeigu apsispręsiu gyvent ne pagal logiką sau, sau, sau imt, bet dovanoti, dalytis ir taip dauginti viską, nu, tai yra meilė ir jinai labai sunkiai gali būti.

Yra tas gaisrininkas, kur bėga į degantį namą, jisai negalvoti ten nieko apie meilę, bet tai, ką jis daro, tai yra meilė. Jis rizikuo savo gyvybę už mažą atlyginimą, kad išgelbėtų kitą. Ir jis tikrai negalvojo apie atlyginimą tuo metu. Jis gi galvoja iš tiesų, kaip išgelbėt tą žmogų. Jis rizikuoja iš ten negrįžt. Tai yra meilė ir tai yra, nu, va tas kryžius, nes šventas raštas sako, kad Dievas yra meilė. Ir ant kryžiaus matai konkrečiai tą meilės apaugijų, vat tą aukščiausią tašką, kad tai yra atidavimas savęs toks radikalus labai.

Čia jau psichologai verta kalbėt apie tą ribą, nes čia irgi labai pavojinga taip aklai kalbėt, bet ir Kristus sako, nėra didesnės meilės kaip gyvybė už draugus atiduot. Mes turime mūsų a partnerio Wolf Angel alkoholinio klausimą ir šiandien mes daug kalbame apie tai, žinai, daug kalbėjome apie tuos pinigus, apie tą sėkmę. A, o kas tavo akimis iš tiesų padaro žmogų sėkmingu šiais laikais, 26 2026 metais? Kas tai yra sėkmė? Ne biblijinė, bet tikra vat reali žmogaus, kuris mus klauso sėkmė.

Sėkmingas yra tas, kuris laimingas. Tai čia jau klasikinis klausimas graikų. Tas, kuris laimingas. Dabar kas yra laimingas? Tas, kuris jo gyvenimas vaisingas, prasmingas, džiuginantis netikį bet ir kitus aplinkinius, nes tu gauni grįžtamį ryšį, kuris dar svarbesnis, nes esi sukurtas santykiui su kitu. A tai reiškia, kad a gyvenime darydamas kažką džiuginu ne tik save kaip kaip galutinį rezultatą, bet kad aš esu kaip tarp ne tarpininkas tarp to, ką darau, pasidžiaugiu pats, bet ir dar galiu džiuginti kitus.

Taip, nes būti tikinčiu tikėt aukšesnąja galia ar Dievu, reiškia irgi pripažint, kad aš turiu kažkokį vaidmenį ir galiu būti jo įrankiu. Mhm. To gėrio, tiesos. Dievo kaip meilės ir ir reiškia ir mano gyvenimas jis nu visai kitą prasmės lygmenį tada turi. Net jeigu man nepasiseks, bus blogai. Va tokia diena nesėkminga. Nu aš galiausiai žinau, kad yra tas aukštesnis planas, ane? Tai ir tai motyvuoja, teikia viltį ištverti net kai būna nepakeliama. Dar noriu su tavim pakalbėti apie nuodėmes ir aš paruošiau tokį testą.

26 metų testas bus nuodėmėm ir tu turėsi sakyti tai nuodėmė ar nenuodėmė. Dirbtinis apvaisinimas invitro. Taip. Ką čia reiškia? Yra invivo. E čia yra bioetika pirmiausia. Bet paskui prasidėjo moralės teologija. Invivokai yra vis tiek natūraliai partnerių iniciatyva įvyksta apvaisinimas. Invitro yra visiškai dirbtinėj laboratorijoj. Mhm. Bet prieš atsakinėdamas, toliau tęsdamas noriu sakyt, kad čia nėra vadovėlio taip arba ne. Labai svarbu pirmiausia yra žmogaus sąžinė. Jis turi klausyt sąžinės ir turi pareigą savo sąžinį ugdyti pažindamas tiesą. Tiesa ugdo sąžinę.

Ir tada yra trys aplinkybės, kurios iš tiesų apsprendžia, ar žmogus daro nuodėmę, ar ne. Tai yra dalyko svarbumas, ar ne? Ar ar ten padaromas didelis nuostolis, žala, ar mažas. Tada ar žmogus laisvas tą daro, ar jisai daro iš baimės, ar verčiamas kitų, ar dėl socialinio spaudimo. Mhm. Ai, va laisva valia labai svarbu, nes jeigu jos nėra, gali išvis nebūt nuodėmių. Ir tada yra sąmoningumas. Jis, jeigu pilnai žino visus niuansus, viską, jo, tada sąžinė jį jau jį įpareigoja rinktis tiesą ir jis daro pasirinkimą.

Jeigu jis nežino vėl kitaip, bet tada gali būt pateisinamas nežinojimas ir nepateisinamas nežinojimas. Yra daug niuansų. OK. Ir kaip žmogus, ar jis pats su savo sąžine draugauja, ar nuo jos bėga. Ir tada viskas užbaigiant yra du tokie moraliniai absoliutai. Tai yra šeštas ir penktas Dievo įsakymai, kur visada bus nuodėmė. Tai klausimas, ar sunkia, ar lengva nužudyt. visada bus nuodėmė, bet jeigu tai yra savigina dėl bendro gėrio didesnio, tai bus tada lengva, ar ne? Ir ir kas susiję su seksualumu?

Tokie intymūs santykiai su kitais, su savim visada bus, bet jeigu tai yra priklausomybė, kažkas aplinkybės, ką minėjau, vat pagal tuos principus gali naikint sunkumą, ne? Tai va čia, tai mes šitą dar ir va ir tada tęsiam, nes invivo invitro yra skirtumas, bet sakau Net ir jeigu tai jeigu laboratorijoj, tai kaip ir nuodėmė, jeigu natūraliai dirbtinis apvaisinimas. Nu čia dar įdomus dalykas. Čia yra mes krikščionys sakom, kad visuomenėj kartais blogis taip įsigalėja, kad atsiranda nuodėmės struktūra, kur vienas žmogus, jisai net neturi įtakos įrankių, kaip jis net kartais priverstas taip elgtis.

Mhm. Ir tada jis nedaro nuodėmės, nes tiesiog jis priverstas tų aplinkybių. Kad nuodėmės struktūrą keis visuomenei reikia tiesiog susitelkti didesnei grupei. Ne prisiimt atsakomybę tiem, kurie yra va būtent elitas, ar ne? Potencialiai, nebūtinai, kad iš statuso, bet potencialiai tie, kurie prisiima atsakomybę už visuomenę, juos kūrimą. Tai va, tai toks kontekstas. Labai įdomu. Einam. Abortas. Taip, visada bus. Bet va klausimas, sunki ar lengva? Ne, čia moralinis žmogaus gyvybė šventa, ne? Vat tas yra labai svarbu. Pornografija. Taip, taip.

Bet jeigu yra labai liga rimta ir nerimas ir depresija gali naikinti. Mhm. Bet vėl yra žiūrėjimas, yra veiksmai. Veiksmai jau visada bus seksas iki santuokos. Taip. Praleisti mišią sekmadienį. Objektyviai taip. Žmogus, kuris žino, kad tai yra dejo įsakymas, kad tai svarbiausia buvimo krikščionių būdas nuo pirmo amžių. Taip. Taip. Mhm. Tutiruotė. Čia labai geras klausimas. Ne, bet turint omeny rizikas, kurios ateina su tatuiruočių darymu ir kad tai yra per žalojimą Mhm. ir kad tai paskui imunitetą išbalansuoja, tai jeigu tą sąmoningumą turi, žinai, tada sakyčiau, yra penktas Dievo įsakymas, kad neatsakingai tausoju savo gyvybę, kad truputį leidžiu per daug rizikuoti.

Mhm. Mm, supratau. O pats neturi tiruočių? Ne, aš norėčiau, aš būčiau pasidaręs, bet neturiu, nes sau asmeniškai esu atsakęs, ne, man tai nėra moralu ir kaip tik noris būt grynu, tokiu, koks esu. Mhm. Manau, kad mes iš prigimties jau esam gražūs. Alkoholis? Ne, ne, tikrai, bet saikingumo dorybė. OK. A narkotikai dabar žinai, yra vaistai. Narkotikai. Čia kaip vartosi? Taip. Kava, ne, nu kofeinas, bet priklausomybė vystosi žiūrint kokią dozę, kiek kavos gersi. Tai čia labai svarbu protas.

Va ir matai, kaip svarbu tikėjime protas, nes gali aklai, ai, alkoholis blogis, ane taipispirt. Nu, bet ne, pavyzdžiui, abstinencija nėra dorybė, nes aš nepraktiku, nu, aš tiesiog atsisakau praktikuoti saikingumo dorybę. Mhm. A tai tai saikingumas yra dorybė, taip? OK. A interneto patyčios. Taip. Ir čia labai aktualu kažkaip galvoju mum mes turim kalbėt, kad tai kartais net sunkiau už, pavyzdžiui, ir apie tai dabar Vatikanas ką tik prabilo. Čia yra čia griauna iš tiesų mūsų įsivaizdavimus ir daug katalikų bus sukrėsti.

Gal ką pasakysiu, bet sako dabar labai dominuoja seksualizuotųjų visuomenėj dažniausiai išpažįstamos nuodėmės kažkokios seksualinės ir labai sureikšminta kartais net, kad tiktai ir dominuoja. Bet žmonės nebepagalvoja, kad, pavyzdžiui, patyčios, nesaikingumas su technologijom, kad tai jų dvasiniam gyvenimui turi didesnę griaunamąją reikšmę ir visuomenės ir sako, nu, mes turim mąstyt, kad kartais tos net nuodėmės patyčia gali būt daug sunkiau už tas nejaukias nuodėmes vidines. Pavyzdžiui, juodas humoras. Nu, šventumas, manau, jis reikalauja tokio inteligentiškumo. Ką kalbėjom apie tą karališką etiketą, tai jisai įmeta, įstumia tokį juodas humorą gali įstumt tokį, bet jis jeigu jis britiškas, taip, bet jie tą jie turi va tą išlaikę karališkumą, ane?

Mhm. Atviro kūno publikavimas. Na, aš čia turiu omeny Instagramą, socialinius tinklus, kai merginos ten su maudimuku kokiu labai ten išsiriš rečia užpakaliuką. Ten vyrai galbūt tiktai su su ten nežinau su kuo ten su plakėm kokiom. Taip, yra skirtingas amžius. Mes bręstam, ane, kai žmogus ieško kito. Ir jeigu tas yra pagarbiai, santūriai, bet nėra visą laiką kaip sistemiškai, kad mano kūnas tampa masalu kitam, tai aš sakyčiau natūraliai gali būt, bet iš esmės tai tai labai rizikuojam tuštybės ir paskui gašlumo Mhm.

nuodėmėm. Tai nesakau visada taip, bet dažniausiai gali būt taip. ir vaikų neturėjimas, sąmoningas sprendimas neturėti vaikų. Reik žiūrėt kuo pagrindžia, nes aš turiu tokį sąmoningą sprendimą dėl dangaus karalystės ir ir man tai yra egzistencinis momentas, nes jaučiau, kad pašaukė Dievas ir mano reakcija buvo: "O gerai, Dieve, dėl tavęs aš pasiryžęs viską, bet jeigu yra dėl malonesnio, lengvesnio gyvenimo, bet tai gali būti kaip pasiteisinimas, kad žmogus iš tiesų bijo arba jaučiasi nesaugus santykiuose su kitu. Arba mes kalbėjom apie žmogaus laimę, kad jis turi jaustis laimingas, ane?

Tai klausimas, gal jisai nemoka, gal jis tai gal jam dar reikia laiko bręst save pažinti, ar ne? Tai tai dėl to aš čia nesakau nei taip, nei ne, nes vat būtent kaip yra jautru su sąžine ir žinai vat aš kai praėjom per šitas nuodėmes, tai akivaizdžiai vienos buvo akivaizdžios nuodėmės, kitos ant tokios ant klaustuko ir pats suabejojai, ane, taip ilgai galvojai ir kalbėjai apie patyčias, apie tai, kad Vatikanas apie tai pradeda kalbėti. naujos technologijos, socialiniai tinklai.

Ar neturėtų bažnyčia a tą nuodėmių sąrašą a kažkaip pradėt adaptuoti į šiuolaikinius laikus ir šiaip patį tikėjimą kažkaip pažiūrėti galbūt kitaip? Nes, nu, pasaulis keičiasi, mes negyvenam tuo, kas buvo 1000 2000 metų atgal, ane? Tada pokyčiai buvo daromi. A tą patį celibatą, kur pakalbėsime, ane, tai ten įvyko pokyčiai 1123 met. jis įvyko. Tie pokyčiai gali įvykti ir dabar. Ar tie pokyčiai kažkokie vyksta tikėjime, atsižvelgiant į dabartinį pasaulį, į tai, kas supa mum šiandien, kaip žmonės gyvena, kaip jie psichologiškai jaučiasi ir panašiai.

Labai vyksta, ką paminiau, Vatikano antrą susirinkimą, ta prasme, keičiasi visos mąstymo paradigmos, buvimo būdas, laikysena iš esmės kardinaliai keičiasi, santykio su pasauliu, bažnyčios iki tol buvo tokia gynybinė, apologetinė, ane? Labai keičiasi, bet kas labiausiai keičia ir atneša tą naują tokį gaivą pavasarį atsinaujinimą, tai yra šventieji. Tai asmenybės, kurie paprastai kol gyvena jie jų niekas nepastebi. Kaip ir Karalaičio Kazimiero kokio, ar ne? Tiktai po mirties supranta iš vaisių jau augančių, kad oho. Ir tada taip kuriasi ir atsinaujino Europa.

Labiausiai per vienuolijas. Bažnyčia nuolat krizėse skendydavo, bet būtent ten atsirado koks Pranciškus iš Asyžiaus ir jisai su pranciškonais tikrai atnaujina to meto bažnyčią. Dominikonai ar Ignaco Slojolai, jezuit 16 amžiuj, jie duoda tokius esminius naujus atsinaujinimus, kurie yra ne tik bažnyčia, bet visuomenėj. Kaip tik va turiu labai gerą klausimą, atitinkantį tavo išsakytai minčiai. A mūsų partneris Apolo kinas, kuris dovanoja, beje, bičiuliai, jum du bilietus į kiną. Tai eikite į komentarus, komentuokite, vienam iš jūsų padovanosim bilietą. Filme du popiežiai.

Rodoma, kad net ir dvasiniai lyderiai abejoja, klysta ir ieško atsakymų. Kada tu paskutinį kartą suabejoji, ar Dievas apskritai yra, ar Dievo sprendimais? Tai buvo jau bebaigiant seminariją, penktaisiais metais atėjo tokia visiška egzistencinė tamsa. vakar toks apėmė nuotaiką, kad o jeigu Dievo nėra, tai ką aš čia veikiu? Ir kas geriausia, kad aš leidau tai minčiai likti, nenuvijau ir dialogavau tada viduj, mąsčiau porą valandų ir ir tą išvadą pasidariau, ką minėjau jau laidoj, kad gerai, net jeigu Dievo nėra ir aš jau čia padariau sprendimą, audroj nereikia keist laivo krypties, reikia palaukt tada kažką keis.

Bet šiai akimirkai aš išeinu iš šitos tamsos su mintim, kad net jei Dievo nėra ir gyvenimas neturi prasmės, aš stengsiuosi kiekvieną akimirką nugyventi mylėdamas, nes nėra prasmingesnio veiksmo, kurį galėčiau atlikt kaip žmogus. Ir tada mėnesį aš stengiausi, kiek mokėjau taip gyvent ir po mėnesio baigėsi ta tamsa ir tiesiog naujas naujas tikėjimas visiškai kita branda, kitas žvilgsnis atsirado iš tos krizės išėjaus daug stipresnis. Galim šitą perkelti į realų žmogaus gyvenimą, pavyzdžiui, jeigu jisai susiduria su kažkokia bėda, problema, a, konfliktu, darbo netikimu ir panašiai.

A, žinai, metaforiškai meilė, bet kokie tai galėtų veiksmai realiai gyvenime? Vat ką žmogus va dabar tiesiog praktiškai žmonėm, ane, nes tu kalbėjai apie tikėjimą į Dievą, bet gal su ta audra susidūrė kažkas, tai šiaip išsiskyrė teismai. A, bankrotas, juolab yra abipusiai sprendimai. Taip. Kaip kaip vat toj tamsoj elgtis, toj audroj? Nelik vieni. Vat ką kalbėjom apie draugą. Mes žmonės, mum visiem reikia atramos, prisilietimo, palaikymo tokio ir net kitokį žvilgsnį tas situacijas. galiu net pradėt elgtis beprotiškai, kvailai žiūrint išoriškai, bet ilgalaikėj perspektyvoj būtent tai gali viską iš esmės pakeist ir tas žmogus gali pasikeisti, kuris darė blogį, kaip sako, blogį geriu nugalėti.

Tas principas ir va čia yra meilės gal viena sunkiausių formų, bet tai nereiškia, e, leistis būti žeminamu, mhm triuškinamu arba ten, tarkim, nekreipt dėmesio į teisingumą. Ne, ne, ne, ne apie tai. Teisingumas privalo būt, kaip sako viena istorija, teisėjas atsirado pas jį teisiamasis, pasirodo, jo bendraklasės. Jis nuteisė jį pilnai, skyrė normalią, griežtą bausmę, didelę finansinę baudą. Baigės posėdis, nusivilko teisėjo priėjo, sako: "Aš tau duosiu pinigus, tu sumokėk tą." Žinai, tai čia beprotiška, bet įsivaizduok, kas vyksta tada širdy to žmogaus.

Ir Žanas Valžanas iš Hugo Vargdienių, kai jisai sutiko tą gerąjį vyskupą, kuris jį priglaudė naktį pabėgėl į kalinį ir jisai nepadėkojo, išėjo paryčiais pavogęs tas sidabrines žvakes ir žandarą jį pagavo ir atvedė pas vyskupą. Ir ką vyskupas sako? Jo, klausia, ar šitas mes žinom, čia yra nusikaltėlis, ar jis pavogė iš jūsų šitas žvakytės? Ne, aš jas jam dovanojau. Ir jis pasikeitė Žanas Vilžanas nuo to visą likusį gyvenimą jisai tarnavo kitiem. Mhm. Čia yra atleidimas. Tai va ką, bet yra labai sunku.

mane tik ką sužeidė yra dviguba iš tiesų žaizda, nes fiziškai jinai užgis, bet vat sunku atleist tas skausmas paliktas. Tai čia yra sunkiausia ir dėl to sakau, tikėjimasis padeda. Nu vat aš mokusi iš Dievo, kaip atleist. Kodėl taip žmonėms sunku atleist ir kodėl žmonės vietoj to, ką atleist keršyje, nori dar labiau dar labiau įskaudinti, dar labiau pakenkti, nes skauda ir pasiduoda pirmiesiems impulsams. Kartais pratrūksta. Tai va dėl to toj sunkioj situacijoj nedaryt staigių sprendimų, išlaukt audro.

Jo, išlaukt audrą. Blogiausia pasikarščiuot. Gii baisiausi dalykai ir nutinka pasikarščiuot. Tu čia apie tą teisėją kaip sakei, aš buvau šiek tiek gal pabaigai pasilikęs šitą klausimą, bet paklausiu dabar, nes, na, jisai, sakyčiau, toks ir svarbus ir tave pažinti, suprasti, ir tam visam šiuolaikiniam kontekste. A jeigu rytoj tavo brolis kunigas, tavo draugas, su kuriuo geri kavą, pasako tau, kad prieš 10 metų kažką padarė vaikui, kokie tavo veiksmai būtų šiandien? Aš tave girdžiu. Ačiū, kad išdrįsai pasakyti. Noriu tau padėti.

Tu padarei blogį vat ką pats ir įvardijai. Ir dabar labai svarbu teisingumas ne tik dėl aukų, bet ir dėl tavęs, nes tu nepasikeisi, negalėsi toliau gyventi, jeigu neprisiimsi atsakomybės. Ir aš džiaugiuos, kad tu tą žingsnį žengei. Ir dabar turime kaip įmanoma labiau padėt aukom, kurios nukentėjo, kad juos gytų. Tai aš lydėčiau tiesiog jį stiprinčiau, drąsinčiau, kad jis tą darytų ir jo ir tada ir aš jam pasakyčiau, aš turiu apie tai informuoti tiek prokuratūrą, tiek savo vyresniuosius, bet aš suprantu, kad tu dabar tą man pasakęs, tu jau žinai, kad aš tą darysiu ir dar ir dėl to esu tau dvigubai dėkingas, kad tu ir prabilai ir supranti.

Ir dabar judam pirmyn. turi būt teisingumas pirmiausia dėl laukų, ar ne? Jo, bet aišku būtų smūgis, bet jau po šitų smūgių jau vat net blogi dalykai, jie truputį moko mus kaip ateičiai ruošia, ar ne, kad to blogio galėtume išvengt. Aš dabar galvoju, kaip toj situacijoj am rasti jėgų, kai tai yra tavo draugas, kaip nedangstyti, o va tikrai kai kaip tu pasakei padarytum, kaip tą padaryti, kaip atrasti tų jėgų padaryti, nes mes tikrai susiduriam gyvenime su tokiom situacijom, kai žinome, kad artimas ar kažkas padarė blogai, bet mes a bandom uždengti tai kažkaip tai paslėpti, nutylėti, pasislėpti.

nematyti vietoj to, kad praneštume, nes tai yra artimas. Kaip kaip čia dabar pakenksi savo artimajam? Kaip čia išduosi? Žinai, tas neišduok. Man patiko vat vakar ir arkivyskupas mum kunigams sakė, nes tikrai labai rimtai imasi spręst visą šitą krizę. Tikrai aš dėl to turiu daug vilties. Sako, mes dabar turime vis labiau kurti ne sekimo kultūrą, bet saugios aplinkos kultūrą. Bet prieš tai jis minėjo, kad mes bandysim, turim reaguoti į bet kokius signalus mūsų broliu ir net pasiūlė frazes.

Jeigu matai, kad kunigas kažkaip keistai elgiasi, nebesusitvarko su pareigom, yra kažkas sakyk, man rūpi, kaip tu jautiesi. Aš esu su matau, kad tau galbūt kažkas negerai, gal galiu tau kažkuo padėt. Ne, nes iki šiol ir čia visur yra ta tylos kultūra. Kiekvienas savo lauke nesikišam. Kiekvienas tų sunkumų turim, bet ne, turim atkreipt dėmesį kuo anksčiau. Ar tu galvoji, kad jeigu mes susiduriam su sunkumais, mes turėtume proaktyviai apie juos pranešti savo aplinkai? Nes žmonės žmonės linkę slėpti savo sunkumus iki tol, kol perdai, iki tol, kol kol skauda.

Tik saugioj erdvėj aplinkoj. Tai vat čia ir kalbam apie tą kultūros keitimą, nes jinai neleidžia irgi jiem, kad jaustųsi saugūs. Taip. Mhm. Aš a noriu dar a apie tą patį celibatą, apie kurį tu kalbėjai, ar gali atsiversti antrą skaičiuką? Tai bus Pauliaus laiškas korintiečiams, septintas skyrius, 25 eilutė. Dėl nesituokiančiųjų aš neturiu Dievo įsakymų, bet duodu patarimą kaip žmogus iš Dievo gailestingumo vertas pasitikėjimu. Taigi aš manau, jog tai yra gera žiūrint šio meto suspaudimu. Gera žmogui būti tokiam.

Esi susietas su žmona, neieškok skyrybų. Likai be žmonos, neieškok žmonos. Jei vedi, nenusidedi ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų. M ačiū. Tai tu dabar pasirinkai taisyklę, kurios a na Kristus neįsakė. Tai nėra įsakymas. Kodėl Kodėl a jūs pasirenkat tokį kelią, nors, pavyzdžiui, stačiatikiai to kelio nesirenka? Ten yra galimybė. Vyskupai skiria iš stačiatkių tik tuos, kurie pasirinkę skaistumo įžadą. O kodėl jūs pas jus įsakymo nėra?

Jūs galėtumėt to nepasirinkti. Man skamba evangelijoj Jėzaus žodžiui yrauchų, kurie gimė tokiais, yra, kurie tokie tapo yra dvasinių eunuchų. Eunuchai tai būdavo, pavyzdžiui, Egipte. faraonui tarnavo unchai, prižiūrėjo į atsakingiausias vietas, nes, nu, ten žiauru iš tiesų jie jie tampa belyčiai po organų pašalimo, bet jie yra tada beistriai ir patikimi. Tai čia ateina iš tų tokių pagoniškų kultūrų. Čia toks senas reliktas, tokių dalykų nebėra, bet bet tai vadinama eunuchai. Ir Kristus kalba apie yra dvasiniai eunuchai dėl dangaus karalystės ir tada užbaigia, kam duota išmanyti, tas teišmano.

Reiškia, jis jis neįsako, bet jis palieka tą kelią ir sako, kad taip yra. Ir celibatas ir yra tas dvasinis eunuchas, ar ne, kuris, bet vėl čia labai svarbu, kad turi būt sveikas vyras, kuriam yra iššūki su seksualumu arba kuris nejaučia aistros kitai lyčiai, yra jau problema, nes jis irgi nemokės bendraut su žmonėm, savęs dovanot kitiem, nes kunigas ir savo seksualumą integruoja į savo būtį, ne? Jis tarnauja, myli. myli bendruomenę, parapiją, žmonės, tai kitaip reiškiasi, turi vykt sublimacija, ne?

Jeigu yra kažkas su seksualumu, neintegralu, tai bus, nu, labai pats kentės, atsiras problemų, ar ne? Tai tai žodžiu, man pagrindinis motyvas asmeniškai, jeigu kai aš pajautau pašaukimą, buvo: "O Kristau, tu pats save visiškai atidavei ir neturėjai šeimos. Ir aš noriu taip. Man jis pavyzdys idealas, bet tai tavo pasirinkimas, tai reiškia, kad a pas jus kunigai galėtų pasirinkti ne aišku aš neturiu pasirinkimo. Jeigu noriu tapt katalikų dvasininku kunigu, tai va tai tada privalau. Salibad, bet taip įdomu, kad čia nėra įsakymas, bet vis tiek privalot pasirinkt.

Taip, tai nėra privaloma tikėjimo tiesa, kur kyla iš švento rašto, bet jinai jau yra nuo trečio amžiaus matoma. Ir pats Paulius sako, ane, jis tą kviečia, kad tai geriau būtų, jeigu yra šventikas, jis neturės, galės visą laiką skirti pilnai, bet ir nesako, kad yra nuodėmė, ne, kad šeima tikrai ne. Nu, aš tik radau, kad a 1123 ir 1139 met. Privalomas silibatas vakarų bažnyčioje, a, pirmo ir antro laterano susirinkimuose. Mhm. Mhm. Tai vat, tai čia jau pati kulminacija, bet jau keli šimtmečiai prieš tas gyvavo.

Gal ne visur, bet daugybė regionų ir kaip reikalavimas vyskupijose. Tu žinai, esi dar sakęs, kad žmonės kartais iš karto kunigą, kuris laikosi celibato, a laiko netradicinės orientacijos arba seksualinių nusikaltėliu. E tu čia 24 metais šitą minėjai a lapkričio mėnesį ir kad tu su tuo susidurdavai. Ar po va šitų paskutinių įvykių tu girdi iš savo kolegų, kunigų arba pats gal patyrei daugiau to tokio a tokios žmonių neigiamos reakcijos? Jinai tokia pati stabili, tai pradedi nekreipt dėmesio. Tai tam tikra prasme dėkingas esu, kad iš tiesų tie žmonės, kurie sako, jie netyli ir jau tai yra gerai ir jie skatina mane būt autentiškesn ir sąžiningesnė net jeigu perso.

Mhm. Bet ar nėra ta pati patyčia? Taip, yra patyčia ir gali labai atmušti tuos, kurie jaučia pašaukimą į kunigystę. Ir man pačiam buvo labai sunku. Aš kai įstojau seminariją, aš stojau su tokia baime, aš atėjau su tuo įspūdžiu, prisiskaičiau dar skandalų visokių istorijų buvusių apie kunigus. Tai aš iškart pirmą mėnesį negalėjau atsipalaiduot ramiai, nepasitikėjau, ar čia nėra tas žmogus nesislepia kažkur. tik po mėnesio taip atslūo į įtampą, kad o nu čia vis tik žmonės čia gal kažkaip ir nereikia sureikšmint tų skandalų, nu reikia balanso, ane, tokio.

Tai vat jaunam žmogui tai labai didelę įtaką gali padaryt, bet jeigu yra tikras pašaukimas, niekas jo neužslapins. Ir dabar vis daugiau stovy vyresnių po profesijų įvairiausių ir ir iš politikos atėjusių, ir iš verslų, kur tikrai karjeros geros, galimybė, bet jie jie sako: "Aš aš bandžiau bėgt nuo tos minties, bet negalėjau." Mhm. Čia, žinai, labai panašu į tai, ką sėkmingi žmonės išgyvena. Ir jeigu taip pasižiūrėti, vieni sėkmingiausių pasaulio žmonių, a, tai juos visus vadindavo keistuoliais, na, kurie kažką tai sukūrė, vien turtingiausių sąrašas.

Jie buvo visą laiką keistuoliai. A apie Billą Geą ten, kad jisai smirdėdavo, apie Zukerbergą, kad jisai ten asocialus, apie Eloną Maską, kad jisai ten vienoks ir ta prasme visi sėkmingiausi žmonės buvo kažkokie, kur visuomenė, na, aplinka tuo metu į juos kreivai žiūrėjo, apkalbinėjo, a, tyčiojosi. A kodėl taip yra, kad a tie žmonės, kurie yra keistesni, ta visuomenė, kuria juos kažkaip tai bando a per tą tokią patyčių, per neigiamą prizmę parodyti, vėliau jie tampa tokie sėkmingi, o ne tie, kurie tyčiojasi.

Gal dėl savo būdo nėra linkę prisitaikėliškais būti konformistais, labiau nesureikšmina, ką kiti sako, kalba. Mhm. Nes turi tokio užsispireliškumo, kad kuo labiau jiems sako, tuo dar labiau, ar ne? A, kad aš jums įrodysiu, aš jums įrodysiu. Taip, taip, taip. Aš jum įrodysiu darbais. Jūs kalbėkit, ką norit, palaukit, bus darbai. Bet vis tiek turbūt tuo metu liečia, žinai, paliečia tave, nes ir tu sakai, tu tu galvojai išgyventi tą, kai tau tai sako, kai tu pats supranti, taip nėra, bet tau tai sako skaudu.

O buvo, kad pati artimiausia aplinka taip skalbėtų. Ne, ne, būdavo gal tokio, e, kad gal nepalaiko pilnai arba Mhm. konflikto metu kažkaip primena, kad, nu, tu čia ruošies būt kunigui, koks tu čia būsi, pasižiūrėk, ne, netinka. Ne, ne, bet artimiausi žmonės, jie jaučia širdį ir tai čia vėl mum tų visuomenėj susitikimų, bendro buvimo, kai mes taip toli vienas nuo kito nejaučiam tos širdies ir nepasitikim vieni kitais ir patys nesijaučiam saugiai kitų atžvilgiu. Pralaimim visi. Gerai, ačiū, Gabrieliau, buvo labai įdomu su tavim pasikalbėti ir ačiū labai tau už tavo nuomonę apie dabartinę situaciją ir ir apie tai, kad pakalbėjom.

Ačiū visiems, kurie žiūrėjote. Nepamirškite uždėti laiko, paspausti mygtuką prenumeruoti ir rašyti komentarų. Ačiū, Viko. Susitiksim kitą pirmadienį. Iki. เฮ