Kaip kova pralaimima dar iki gongo: kovotojo Dovydo Rimkaus atvejis

Laukiau pasakojimo apie kovą. Dovydas Rimkus pradėjo nuo to, kas įvyko gerokai anksčiau, ne ringe, o tarp draugų.

„Lažinausi su draugais, kad iš visų savo santaupų, kad tipo aš tikrai laimėsiu. Pasidariau sau tokį spaudimą."

2:25 laidoje

Teiginys, kurį iš šito pokalbio išsinešiau, yra toks: kovą jis pralaimėjo pasiruošimo metu, ir ne dėl varžovo. Spaudimą, kuris pakeitė jo kovos būdą, jis susikūrė pats, o paskui tą spaudimą visą stovyklą maitino.

Kaip vaizdinys pakeičia kovos būdą

„Visą laiką galvojau tiktais, kaip jį nukirst, kaip užmušt. Aš vizualizuojau, kaip jį užmušiu."

2:30 laidoje

Tai skamba kaip normalus kovotojo nusiteikimas, ir būtent todėl verta žiūrėti, ką jis daro praktiškai. Rimkus sako smūgiavęs beveik vien į galvą ir leidęs rankas žemyn, nes taip atrodė kietai. Ringe už tai nemoka niekas.

„Man atrodo kieta nuleidus tas rankas. Bet logiškai mąstant, tu prasileidi į tą galvą, ir teisėjai tai skaičiuoja."

2:41 laidoje

Prie to prisidėjo ir svoris: jis kovojo aukštesnėje kategorijoje ir nebebuvo toks greitas kaip anksčiau. Taigi vienas sprendimas prieš stovyklą, pastatyti ant kovos visus pinigus, virto grandine: didesnis reikšmingumas, siauresnis planas, prastesnė gynyba, tuščias bakas.

„Žiūriu, galų gale toks visas perdegęs, ir žiūri, bac, ir pralaimėjai."

3:05 laidoje

Kai pats netiki, kad gali laimėti

Prie viso to prisidėjo ir varžovas, kurio Rimkus, savo paties žodžiais, negalėjo įsivaizduoti nugalėtas. Tas žmogus tuo metu buvo aukštai reitinguose, tą patį vakarą Rimkus matė jį sunkiai nokautuojantį kitą kovotoją, o jo paties treniruočių komanda kaip tik buvo pasikeitusi. Rezultatas yra vienas iš sąžiningiausių sakinių, kokius girdėjau iš sportininko.

„Taip ir gavosi, kad išmanifestavau, kad pralaimėsiu. Tą tikėjau."

8:29 laidoje

Po pralaimėjimo jis pusę metų vaikščiojo pas psichologus ir sako, kad tuo metu vis tiek kaltindavo aplinkybes, ne save. Jaunam kovotojui tai buvo atskiras barjeras, nes aplinkoje pas psichologą einama tada, kai esi silpnas.

„Ėjau tada pas psichologus, pusę metų ten ėjau, ir vis tiek kaltinau."

8:45 laidoje

Tas pats mechanizmas už ringo ribų

Įdomiausia šito pokalbio dalis prasidėjo tada, kai Rimkus pats perkėlė mechanizmą į vietas, kur nėra jokio gongo. Sporto salėje tai atrodo taip.

„Sporto salėj žmonės ateina, dedasi belekokius svorius, traumuojasi, nes tipo aš galiu pasirodyt. Niekam neįdomu, seni, kiek tu ten keli."

6:09 laidoje

Santykiuose, jo žodžiais, tas pats ego neleidžia parašyti pirmam, nors iš tikrųjų tai tėra žinutė. Abiem atvejais veiksmą diktuoja ne tikslas, o įsivaizduojama publika, kuri į tave žiūri. Ir abiem atvejais kaina reali: trauma arba nebeparašyta žinutė.

Kas atėjo vietoj vieno didelio vaizdinio

Labiausiai mane įtikino ne tai, ką Rimkus suprato, o tai, kuo jis pakeitė savo pasiruošimo būdą. Vietoj vieno didelio vaizdinio apie nokautą atsirado sąrašas smulkmenų, kurios su kova tiesiogiai nesusijusios.

„Aš treniruojuos 10 valandą, o atsikeliu 6.00 dėl to, kad man yra kieta atsikelti. Aš jaučiuos prieš save."

17:39 laidoje

„Aš kiekvieną vakarą susirašau sau mažų tikslų: atsikelti, pradėti skaityti, pradėti ruošti pusryčius."

17:43 laidoje

Skirtumas tarp dviejų būsenų esminis. Vizualizuotas nokautas yra dalykas, kurio tu nekontroliuoji ir kurio nepasieksi iki tos vienos nakties. Pasiklota lova ir perskaityti keli puslapiai yra dalykai, kuriuos gali atlikti šįryt. Rimkus sako, kad būtent tokios smulkmenos jam kelia pasitikėjimą savimi, ir tai skamba daug patikimiau nei bet koks kalbėjimas apie kietumą.

Kodėl man šitas pokalbis buvo nepatogus

Kovos menų iš vidaus nepažįstu, bet šitą mechanizmą atpažinau iš savo darbo. Kai kažkam iš anksto suteiki per didelę reikšmę, pradedi dirbti ne tą darbą. Vietoj to, kad darytum gerą laidą, pradedi galvoti apie tai, kaip ji atrodys. Rezultatas panašus: ateini į dieną X jau pavargęs nuo savo paties lūkesčių.

Su viena vieta nesutinku. Rimkus tą istoriją pasakoja kaip ego pamoką, bet man atrodo, kad ego čia tik pasekmė. Pradžia buvo lažybos, tai yra visiškai konkretus sprendimas, kuris pasiruošimui nepridėjo nieko, o atėmė daug. Ego yra sunkiai pagaunamas dalykas, o štai statymo galima nedaryti.

Ką su tuo daryti

Prieš svarbų dalyką, prie kurio ruošiesi ilgai, pravartu paklausti savęs dviejų dalykų. Ar tai, ką dabar darau, prideda pasiruošimui, ar tik kelia kainą pralaimėjimui. Ir ar šitą judesį darau todėl, kad jis veikia, ar todėl, kad jis gražiai atrodo iš šono. Rimkaus atveju atsakymas buvo aiškus abiem klausimais, tik jis paaiškėjo per vėlai.

Visas pokalbis su Dovydu Rimkumi, įskaitant discipliną, svorio metimą ir požiūrį į smurtą už ringo ribų: https://tapkgeresniu.lt/laida/MwW0Lft8Er8