Ko iš tikrųjų tikėtis iš santuokos: Rūtos Mikelkevičiūtės atsakymas po trisdešimties metų

Sėdėjau prieš moterį, kuri su tuo pačiu žmogumi gyvena beveik trisdešimt metų, ir tikėjausi formulės. Paklausiau tiesiai, ar jie ją atrado. Rūta Mikelkevičiūtė atsakė taip, kaip iki tol nebuvo atsakęs nė vienas svečias.

„Aš esu tingi ir aš tingiu ieškot kito, man nebeapsimokėtų, nes labai reikėtų daug investuot."

48:25 laidoje

Studijoje tai nuskambėjo kaip pokštas. Bet po kelių minučių supratau, kad tai buvo pirmas sluoksnis kur kas rimtesnio teiginio: iš santuokos žmonės tikisi ne to, ką santuoka apskritai gali duoti.

Santuoka nėra apie džiaugsmą

Kai priėjome prie klausimo, kodėl poros neišgyvena ilgai, Mikelkevičiūtė nekalbėjo nei apie išdavystes, nei apie rutiną. Ji pradėjo nuo lūkesčio, su kuriuo žmonės į santuoką ateina.

„Žmonės iš santuokos nori nerealių dalykų. Santuoka nėra apie džiaugsmą, santuoka nėra apie įkvėpk mane, linksmink mane. Eikit į cirką, jeigu nelinksma kartu, eikit į teatrą."

56:07 laidoje

Tai kontraktas, kurį dauguma pasirašo neperskaitę. Jeigu partneris yra pramogos šaltinis, tai bet kuris nuobodus pusmetis tampa įrodymu, kad pasirinkai ne tą žmogų. O tada ateina paprastas skaičiavimas: kitas šaltinis atrodys šviežesnis vien todėl, kad jis naujas. Jos siūlomas testas kitoks ir gerokai nemalonesnis.

„Santuoka yra apie tai, ar gali padėt. Ar tu būsi už manęs, ar stovėsi čia, kai aš nebūsiu žvaigždė ir nebūsiu tokia graži."

56:35 laidoje

Šitą sakinį pasakė žmogus, kurio profesija yra būti ekrane. Būtent todėl jis man ir įstrigo: apie žvaigždės statuso laikinumą kalba ne tas, kuris jo neturėjo, o tas, kuris jį turi jau du dešimtmečius.

Kieno nuomonė lieka

Šitas teiginys turi antrą pusę, kurią pokalbyje ji pasakė gerokai anksčiau, kalbėdama visai apie kitą dalyką: apie komentarus. Dvidešimt metų ekrane reiškia dvidešimt metų svetimų vertinimų, ir ji pripažįsta, kad mokėsi jų neskaityti ir nereaguoti, nors žeidžia visus.

„Kieno nuomonė man yra svarbi? Man yra svarbi artimųjų, mano žmonių nuomonė. Mano sutuoktinio nuomonė man yra svarbi."

10:00 laidoje

Tuos du sakinius, ištartus per skirtingas pokalbio valandas, sudėjus kartu, gaunasi vientisa mintis. Žmogus, kurio nuomonė vienintelė turi svorį, ir žmogus, kuris turi likti, kai svetimų nuomonių nebeliks, yra tas pats žmogus. Būtent todėl matuoti jį pagal tai, ar su juo linksma, yra beviltiškai per smulku.

Kodėl aistra netinka matuoti

Antra teiginio dalis yra apie laiką. Mikelkevičiūtė sako, kad pradžia visiems atrodo vienoda, ir kad būtent dėl to iš pradžios nieko negalima spręsti.

„Visos meilės istorijos prasideda labai panašiai, bet visos meilės istorijos baigiasi labai skirtingai."

49:00 laidoje

Įsimylėjimas, jos žodžiais, išblėsta greitai, nes tiek įtampos žmogus tiesiog neišgyventų. Svarbu, kas lieka po to. Ji cituoja močiutės patarimą rinktis ne vyrą, o žmogų, tai yra charakterį ir vidų, o ne tą, su kuriuo kompanijoje visi nori būti. Praktiškai tai reiškia klausimą, ar tu su tuo žmogumi galėtum būti draugais, jeigu iš santykio išimtum aistrą.

Kur su ja nesutinku

Pagrindine skyrybų priežastimi Mikelkevičiūtė laiko moterų savarankiškumą: moteris uždirba pati, jai nebereikia nei išlaikytojo, nei vyro pavardės, todėl dalykų, kurie laiko porą kartu, liko mažai. Ji pati pabrėžia, kad remiasi savo patirtimi, o ne tyrimais, ir tai sąžininga.

Man ši dalis kliūva. Jeigu ekonominė priklausomybė buvo tai, kas laikė poras kartu, tai nebuvo santykio kokybė, o buvo spąstai. Kad iš spąstų išėjus statistika pablogėjo, dar nereiškia, kad anksčiau buvo geriau. Bet įdomu, kad tai netrukdo pačiam jos teiginiui apie lūkesčius: būtent tada, kai niekas nebelaiko per prievartą, klausimas, dėl ko iš tikrųjų liekama, tampa vieninteliu klausimu.

Ji pati pasakoja, kad jos pačios lūžis įvyko gimus sūnui: tada stipriai sumažino krūvį ir mokėsi atsisakyti. O lyginimąsi su kitais vadina lenktynėmis, kurių niekada nelaimėsi, nes visada atsiras jaunesnių, gražesnių ir sėkmingesnių. Tai ta pati mintis, tik pritaikyta ne santykiui, o karjerai: laimė jai yra gebėjimas džiaugtis tuo, ką jau turi, o ne laukimas, kad kažkas atneš daugiau.

Ką su tuo daryti

Vienas konkretus dalykas, kurį ji daro kitaip nei dauguma porų. Ji nepripažįsta tylėjimo kaip ginklo.

„Aš nesu tas žmogus, kuris taiko kažkokius nekalbadienius. Aš išvis nesuprantu tokio dalyko: susipykom, ei, tu, pasikalbėkim."

56:47 laidoje

Praktiškai iš viso pokalbio lieka du klausimai. Pirmas: ko aš iš tikrųjų tikiuosi iš savo santykio, ir ar aš to kada nors garsiai pasakiau. Antras: ar šis žmogus stovėtų šalia tą dieną, kai man niekas nebeplos. Jeigu atsakymas į antrą klausimą teigiamas, nuobodus pusmetis nėra diagnozė.

Visas pokalbis: https://tapkgeresniu.lt/laida/VmnYzkXv-Gs