Priklausomybė maistui: kodėl Lietuvoje jai beveik nėra kur kreiptis

Sėdime studijoje, ir aš sakau jai visai nuoširdžiai: negaliu nei sutikti, nei per daug prieštarauti. Nes ji ką tik pastatė cukrų į vieną eilę su alkoholiu, o aš galvoju apie tai, kad vakar valgiau desertą ir niekas man dėl to nieko nesakė. Živilė Povilaitytė-Buzaitė, žurnalistė ir knygų apie mitybą autorė, į studiją atvažiavo iš Kauno ir per pirmą valandą pasakė dalyką, kuris man užkliuvo labiau už visus glikeminio indekso skaičius.

Teiginys skamba taip: valgymas gali būti priklausomybė visai ta pačia prasme kaip rūkymas ar alkoholis. Netikėta čia ne pati mintis, apie ją kalbėta ir anksčiau. Netikėta yra išvada, kuri iš jos plaukia ir kurios beveik niekas nesako garsiai: iš visų priklausomybių šita yra vienintelė, kurią aplinka dar ir palaiko, o pagalbos jai Lietuvoje praktiškai nėra.

Apibrėžimas, kuris netelpa į dietos rėmus

Povilaitytė-Buzaitė priklausomybę apibrėžia labai paprastai, be jokios klinikinės terminijos.

„Kai tu reguliariai kažką darai, kur žinai, kad tau nenaudinga ar nereikalinga, tai vadinasi, kad yra priklausomybė."

30:02 laidoje

Šitas apibrėžimas nekalba apie kiekius ir nereikalauja diagnozės. Jis kalba apie kartojimą priešais savo paties žinojimą. Pagal jį į tą patį sąrašą patenka ir kasdienė taurė vyno, ir kasdienis desertas, ir tas antras keksiukas prie kavos, kurio niekas net neskaičiuoja. Toliau ji žengia žingsnį, kuris nutraukia visą dietų pokalbį.

„Galima ir reikia mitybą dėti į tą pačią kategoriją, kaip alkoholis ir rūkymas."

30:07 laidoje

Skirtumas, kuris viską pakeičia

Jei sustotume čia, tai būtų tik dar viena metafora. Bet toliau pokalbyje išryškėja dvi asimetrijos, ir jos yra tikroji šio teiginio esmė.

Pirmoji yra socialinė. Dėl rūkymo visuomenė jau susitarė. Kai žmogus sako, kad meta gerti, niekas prie stalo jam neaiškina, jog viena taurė nieko nereiškia. O cukrus veikia atvirkščiai: jis ne tik toleruojamas, jis siūlomas. Duona restorane atnešama prieš valgį, desertas atkeliauja kartu su sąskaita, o atsisakymas reikalauja pasiaiškinimo. Pati Povilaitytė-Buzaitė pastebi, kad saldumynų vartojimas yra tiesiog raginamas ir skatinamas.

Antroji asimetrija yra institucinė, ir ji man buvo naujiena. Alkoholikas Lietuvoje turi kur eiti: reabilitacijos klinikos, psichoterapeutai, psichiatrai. Žmogus, kuris vartoja narkotines medžiagas, taip pat turi sistemą, kuri kad ir kaip nesklandžiai, bet egzistuoja. O tas, kuris kovoja su valgymu ir dar neserga bulimija ar anoreksija, atsiduria niekur.

„Dabar žmogui, kuris va taip va kovoja, jisai nelabai ką turi. Šiaip nelabai turi kur kreiptis."

34:36 laidoje

Valgymo sutrikimai Lietuvoje pripažįstami tada, kai jie pasiekia psichiatrijos slenkstį. Tarp sveiko žmogaus ir psichiatrinės diagnozės yra didžiulė tuščia erdvė, ir joje gyvena dauguma. Nutukimas pripažintas liga, tačiau ligos statusas dar nereiškia, kad yra kur su ja ateiti.

Kur aš su ja nesutikau

Man labiausiai užkliuvo tai, kad šitas rėmas labai lengvai virsta kaltinimu. Jei valgymas yra priklausomybė, tai kiekvienas, kuris jos neįvaldo, tampa nesusitvarkančiu. Kalbėdamas su ja aplink tai sukausi, nes man atrodo, kad tarp saldumo noro ir priklausomybės vis dėlto yra atstumas. Norisi saldaus, ir tai dar ne diagnozė.

Bet paklausius jos argumento iki galo, mano prieštaravimas atsisuko kita puse. Ji nesako, kad žmogus silpnas. Ji sako priešingai: kad žmogus paliktas vienas su tuo, kas struktūriškai yra priklausomybė, ir kaltinamas už tai, kad vienas nesusitvarko. Tai ne kaltinimas žmogui, tai kaltinimas sistemai, kurios nėra. Šito skirtumo aš iš pradžių neišgirdau.

Ji, beje, nekalba iš teorijos. Jos kelias prasidėjo nuo skrandžio opos ir nesibaigiančių dietų, o savo knygas ji vadina kova su priklausomybėmis, ne mitybos vadovais. Todėl ir sprendimą siūlo ne dietos, o atsisakymo logika: pašalinti tai, kas kursto norą, ir ieškoti tam alternatyvų, nes glitimą ji laiko tokiu pačiu norą keliančiu dalyku kaip cukrų.

Ką su tuo daryti

Praktinė išvada iš šito pokalbio yra ne produktų sąrašas. Ji tokia: nustokite matuoti savo santykį su maistu svoriu ir pradėkite matuoti kartojimu. Ne kiek suvalgei, o kiek kartų per savaitę padarei tai, ko pats buvai nusprendęs nedaryti. Tai vienintelis rodiklis, kuris atskiria skonį nuo priklausomybės, ir jį galima suskaičiuoti pačiam, be jokios klinikos.

O jeigu tas skaičius pasirodo didelis, verta žinoti dar vieną dalyką: tai, kad nerandate, kur kreiptis, nėra jūsų problema ir ne jūsų valios klausimas. Tos vietos paprasčiausiai kol kas nėra.

Visas pokalbis su Živile Povilaityte-Buzaite: https://tapkgeresniu.lt/laida/qgIMRsOjjyk