Kodėl juokelis scenoje atrodo spontaniškas: komiko Viktoro Balykovo darbo virtuvė

Prieš pokalbį su Viktoru Balykovu galvojau, kad stand-up yra talento ir drąsos derinys: turi būti juokingas ir turi nebijoti scenos. Po pokalbio supratau, kad tai maždaug tokia pati tiesa, kaip sakyti, kad futbolininkas tiesiog gerai spardo.

Balykovas pasakojo apie savo pradžią taip, kaip pasakojama apie apsėdimą. Jis ir Antanas Sadauskas, tada dar gyvenęs Londone, susiskambindavo ir kalbėdavo apie komediją po septynias aštuonias valandas iš eilės.

Pažintis prasidėjo kaip anekdotas. Per Naujuosius metus, kiekvienas atėjęs su savo draugais, jie prastovėjo lauke žiemą apie dvi valandas ir visą tą laiką kalbėjo tik apie komediją. Balykovas sako, kad tuo metu jam tai buvo ne pomėgis, o apsėdimas: rijo visą turinį, kokį rado, ir daugiau niekas jo gyvenime nedomino.

„Mes pradedam dekonstruot kiekvieną žodį juokelyje. Man rodos, kad čia vat galima šitą žodį atimti, o galima pridėt čia taip."

9:07 laidoje

Tai ne pokalbis apie idėjas. Tai gramatinis darbas: ar žodis reikalingas, ar jį galima išmesti, kur turi stovėti sakinio galas. Balykovas sako, kad tokiuose pokalbiuose būdavo dvidešimt minučių tylos, kol vienas iš jų sugalvodavo, ką pasakyti toliau.

Improvizacija yra galutinis gaminys, ne procesas

Įdomiausia dalis prasideda ten, kur šis darbas susitinka su žiūrovu. Žiūrovas mato žmogų, kuris atrodo tiesiog šmaikštus, ir dažnai iš to daro išvadą, kad ir pats taip galėtų.

„Bet tai yra mūsų darbas, kad tau taip atrodytų."

9:40 laidoje

Šitas sakinys man yra vertingiausias visoje laidoje, ir jis galioja toli už komedijos ribų. Kai matai kalbėtoją, kuris scenoje atrodo laisvas, tu matai ne jo charakterį. Tu matai valandas, kurių tau neparodė.

Balykovas priduria, kad po jo įrašais reguliariai atsiranda komentarų stiliumi „tokius šūdus ir aš galėčiau ateiti pabazarinti“. Jo atsakymas trumpas: ateik ir pabandyk. Tai ne pyktis, o tikslus faktas apie tai, kaip atrodo neįvertintas darbas.

Kaina, kurią sumoka scena

Kad būtų aišku, apie kokį bandymą kalbama, verta žinoti, kaip atrodė jo paties debiutas. Tai nebuvo sėkmės istorija.

„Aš bėgau į sceną ir nukritau bėgdamas į sceną, užlipau ir šešias minutes sukalbėjau į visišką tylą."

10:53 laidoje

Šešios minutės tylos prieš šešis šimtus žmonių yra ilgas laikas. Balykovas iš to daro išvadą, kuri man skamba sveikai: komikui reikia stipraus stuburo, nes visiems patikti neįmanoma niekada, o kiekvienas pasirodymas lieka rizika.

Kas iš tikrųjų sunkiau

Klausiau jo tiesiai: kas sunkiau, parašyti penkių minučių programą ar trisdešimt minučių dirbti su sale gyvai, kuriant juokus vietoje. Atsakymas buvo iš karto ir be svarstymo.

Sunkiau parašyti. Tai, ką žiūrovas laiko aukščiausiu pilotažu, tas darbas su publika čia ir dabar, komikui yra lengvesnė dalis. Sunkioji dalis yra ta, kurios niekas nemato, ir ji vyksta ne scenoje.

Mastelį parodo paprastas skaičius. Savo programą, su kuria tuo metu važinėjo po Lietuvą, Balykovas rašė keturis mėnesius. Tas keturis mėnesius žiūrovas sunaudoja per valandą ir išeina galvodamas, kad žmogus tiesiog šmaikštus.

Jis ten pat atkreipia dėmesį, kad pasaulinis humoras vis labiau slenka į crowdwork, tai yra į pokalbį su sale, nes jis lengviau kuriamas ir geriau plinta internete. Rašytinė programa iš paieškos rezultatų traukiasi. Tai reiškia, kad matomiausia komedijos dalis šiandien yra būtent ta, kuri reikalauja mažiausiai pasiruošimo.

Iš kur imama medžiaga

Antra dalis, kurios nesitikėjau, buvo apie tai, iš kur atsiranda geras juokelis. Balykovas jį lygina su aukso gabaliuku, kurį reikia iškasti iš uolos, ir sako, kad kasama visada toje pačioje vietoje.

„Reikia realiai pagalvoti, kas tau skauda apie tave, kokia tau nepatinka tavo savybė, ir tada susitaikyt su savim, kad apsinuoginsiu prieš auditoriją."

24:42 laidoje

Tai reiškia, kad juokas iš savęs nėra savęs žeminimas ar kuklumo poza. Tai medžiagos paieška ten, kur žmogui nemalonu žiūrėti. Todėl geriausi juokeliai apie save skamba tiksliai: jie tikslūs, nes yra tikri.

Ką iš to pasiimu aš

Kalbindamas Balykovą galvojau apie savo darbą. Podkaste irgi didžiąją dalį laiko sudaro tai, ko niekas nemato: pasiruošimas, klausimų perrašymas, montažas. Ir lygiai taip pat geriausias komplimentas skamba kaip pažeminimas: atrodo, kad jūs tiesiog sėdite ir šnekate.

Man tai priminė paprastą dalyką. Jeigu kažkas atrodo lengva, tai beveik visada reiškia, kad kažkas įdėjo daug darbo, kad tau taip atrodytų. Ir tai galioja ne tik scenoje.

Ką su tuo daryti

Jeigu ką nors kuri viešai, verta pasiimti vieną Balykovo įprotį: paimk savo tekstą ir bandyk išmesti žodžius po vieną. Jeigu prasmė nenukenčia, žodis buvo nereikalingas.

Ir antra, jau ne apie amatą. Kai kitą kartą kils noras pasakyti, kad tas žmogus scenoje nieko ypatingo nedaro, verta prisiminti šešias minutes tylos prieš šešis šimtus žmonių. Kažkas jas jau pergyveno už tave.

Visas pokalbis su Viktoru Balykovu: https://tapkgeresniu.lt/laida/hJz8bOZKewY