Kodėl Vilniuje metų metus stovi apleisti pastatai: meras Valdas Benkunskas apie 30 eurų baudą

Pokalbio su Vilniaus meru Valdu Benkunsku viduryje išsitraukiau sąrašą objektų, kuriuos buvau susirašęs važinėdamas po miestą. Giraitės pastatas. Sprogusi pirtis Subačiaus gatvėje. Sporto rūmai. Maskvos namai. Betoniniai griaučiai prie Bernardinų parko. Visi tie objektai, prie kurių pravažiuodamas pagalvoji: kada gi pagaliau kas nors tai sutvarkys. Tikėjausi išgirsti terminus. Išgirdau ką kita.

„Šitoj vietoj mes esam lygiai tokie pat stebėtojai, kaip ir jūs, nes tai yra privatus turtas."

38:02 laidoje

Tai buvo atsakymas apie Giraitės teritoriją, kurią nupirko privatus subjektas. Kalbėta, kad ten savo bazę kurs Lidl, bet kol kas to nėra. Ir šis sakinys, su nedideliais variantais, pasikartojo beveik prie kiekvieno objekto iš mano sąrašo.

Ką iš tikrųjų gali savivaldybė

Dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, apleistą pastatą mieste laiko savivaldybės nesusitvarkymu. Logika paprasta: pastatas stovi mieste, vadinasi, atsakingas miestas. Benkunskas šitą logiką išardė vienu skaičiumi.

„Geriausiu atveju galim išrašyt administracinę baudą už, tarkim, estetines švaros taisyklių pažeidimą. Bet juokingos baudos."

39:27 laidoje

Ta bauda, anot mero, siekia apie 30 eurų. Savininko, kurio turtas vertas kelių milijonų, ji nė kiek negąsdina. O jei savininkas neturi kapitalo, negauna paskolos ar tiesiog nenori nieko daryti, savivaldybė neturi kuo jį priversti.

„Tiesiog dabar mes neturim svertų, kaip priversti verslininką, kuris, tarkim, neturi paskolos gavimo arba neturi savo kapitalo, ar neturi noro, tvarkytis su apleista teritorija."

38:43 laidoje

Kiekvienas objektas, vis kita kliūtis

Įdomiausia buvo tai, kad kiekvienas objektas iš mano sąrašo stringa dėl kitos priežasties, ir tik vienu atveju miestas iš tikrųjų galėjo ką nors padaryti pats.

Sporto rūmai, kuriuos meras pavadino didžiausia piktžaizde Vilniuje, turi tris atskirus užraktus. Pastatas yra saugoma kultūros vertybė, jo nugriauti negalima. Jis priklauso ne miestui, o valstybei, jį valdo Turto bankas. O teritorija jautri dėl senųjų žydų kapinių, todėl be susitarimo su žydų bendruomene nieko nepadarysi. Dabartinis sutarimas, pasak Benkunsko, yra pastate kurti žydų istorijos muziejų.

Maskvos namų istorija dar keistesnė. Teismo sprendimas pastatą nugriauti, anot mero, jau maždaug ketverių metų senumo. Statybos leidimas panaikintas, nes keli aukštai pastatyti nelegaliai, o teismas pripažino, kad su tokiais savininkais pastatas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Bet už nelegalios statybos griovimą atsakinga ne savivaldybė.

„Stebuklingai Statybų inspekcija, kuri yra atsakinga už nelegalios statybos likvidavimą, nugriovimą, nesugeba niekaip nupirkti griovimo paslaugų."

49:54 laidoje

Sprogusi pirtis Subačiaus gatvėje prieš gerą dešimtmetį buvo privatizuota, jos savininkai keitėsi tris ar keturis kartus. Dabar po savivaldybę vaikšto projektas griuvėsius nugriauti ir sklypą perstatyti, tačiau iniciatyva vėl yra savininko rankose.

Vienintelis objektas, kur miestas turėjo ką pasakyti, buvo griaučiai prie Bernardinų parko. Čia savivaldybė teisme pasiekė taikos sutartį, pastatas perėjo miestui, ir dabar ruošiamas techninis projektas bendruomenių namams, kuriuose bus ir kambarys mamoms su vežimėliais. Kitaip tariant, kai miestas yra savininkas, darbai juda. Kai ne, meras tampa stebėtoju.

„Yra situacijų arba yra objektų, kur mes esam stebėtojai ir tokie surištom rankom nelabai ką galim padaryt."

51:50 laidoje

Ką meras siūlo keisti

Benkunskas nesakė, kad taip ir turi likti. Jo pasiūlymas konkretus: sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio labiau sutelkti savivaldoje. Jis sako, kad to prašo centrinės valdžios, ir pats pripažįsta, kad tai sena tema. Pokalbyje logika buvo paprasta: jei už apleistą teritoriją kasmet tektų mokėti juntamą mokestį, savininkui apsimokėtų arba turtą parduoti, arba susirasti kapitalą ir statybas užbaigti.

Mano kampas

Man labiausiai užkliuvo ne pats baudos dydis, o tai, kaip klaidingai buvau sudėliojęs atsakomybę savo galvoje. Važiuodamas pro tuščius griaučius pykdavau ant miesto. Po šio pokalbio suprantu, kad didelė dalis to pykčio buvo nukreipta ne tuo adresu: į savininką, kuris nieko nedaro, į valstybės instituciją, kuri metų metus nesugeba nupirkti griovimo, arba į įstatymą, kuris savivaldybei prieš milijoninį turtą duoda 30 eurų įrankį.

Tai neatleidžia miesto nuo visko. Tame pačiame pokalbyje Benkunskas pats pripažino klaidą dėl 30 minučių viešojo transporto bilieto atšaukimo ir sakė, kad nebuvo įvertintas per 12 metų susiformavęs žmonių įprotis. Bet apleistų pastatų atveju mero kabinetas dažnai nėra ta vieta, kur problema išsisprendžia.

Ką su tuo daryti

Jei kokia nors griūvanti vieta jūsų rajone erzina, pirmas klausimas turėtų būti ne tai, kodėl meras nieko nedaro, o kam šis pastatas priklauso. Nuo atsakymo priklauso, kur kreiptis: į savivaldybę, Statybos inspekciją ar Turto banką. O klausimą apie nekilnojamojo turto mokesčio galias savivaldai verta užduoti ne tik mero, bet ir Seimo rinkimuose, nes būtent ten jis sprendžiamas.

Visas pokalbis su Valdu Benkunsku: https://tapkgeresniu.lt/laida/X56dkeUKlz8