Kodėl vis mažiau vyrų nori tuoktis: psichologo Dariaus Ražausko atsakymas nėra apie vyrus

Klausimą uždaviau taip, kaip jis dažniausiai skamba internete: kodėl vyrai nebenori tuoktis. Darius Ražauskas į laidą atėjo su skaičiais, ir pirmas iš jų yra toks, kad diskusija po jo turėtų atrodyti kitaip.

„2019 metais Amerikoje 61 procentas vyrų nuo 25 iki 54 metų norėjo rimtų ilgalaikių santykių, tačiau per ketverius metus, 2023-iaisiais, šis skaičius sumažėjo iki 50 procentų."

1:12 laidoje

Vienuolika procentinių punktų per ketverius metus yra labai greitas kritimas dalykui, kuris šimtmečiais buvo laikomas savaime suprantamu. Antras jo skaičius rodo, kad tai ne nuotaikos svyravimas: vyrų iki keturiasdešimties, nė karto nebuvusių vedę, dabar yra 20 ar 25 procentai, o dešimtajame dešimtmetyje tokių buvo 10 procentų.

Iškart svarbi pastaba, kurios pokalbyje neapėjome. Tai amerikiečių duomenys, kuriuos Ražauskas cituoja, o ne Lietuvos statistika. Kryptis panaši, bet skaičiai vienoje šalyje negalioja kitai, ir sakyti, kad Lietuvoje yra lygiai taip pat, būtų netikslu.

Toliau seka posūkis, dėl kurio ir verta apie tai kalbėti. Beveik visos šito klausimo diskusijos yra kaltinimas: arba vyrai išlepo, arba moterys per daug reikalauja. Ražauskas tą kaltinimą nutraukia labai paprastai.

„Kas vyksta, jog vyrai nebenori santuokos? Ne tik vyrai. Ta pati praktiškai statistika yra su daugeliu merginų ir moterų, ypač jaunesnio amžiaus. Tai ant vyrų visko suversti nepavyks."

1:36 laidoje

Devalvacija truko keturis dešimtmečius

Jeigu abi pusės juda ta pačia kryptimi, kaltininko ieškoti nebėra kur. Ražauskas siūlo žiūrėti ne į žmones, o į pačią vertybę, ir pabrėžia, kad niekas neįvyko staiga.

„Staiga šeima netapo nevertybe. Tai vyko palaipsniui, kokius tris ar keturis dešimtmečius. Prie to prisidėjo, mano galva, kokie 30 faktorių, pačių įvairiausių."

7:31 laidoje

Vieną iš tų faktorių jis įvardija tiesiai: vakarietišką individualizmą, nuostatą, kad viską galiu pats arba pati. Jo praktikoje tai matosi buitiškai. Vyras rodo dėmesį ir siūlo pagalbą, o pagalba nepriimama, nes ji nereikalinga, ir po kelių kartų jis nustoja siūlyti. Ražauskas iškart prideda ir kitą pusę: šiuolaikiniai vyrai irgi ne angeliukai, o kai kurie internete atsiradę judėjimai moterį apskritai vaizduoja kaip blogį.

Svarbu, kad tai nėra pasakojimas apie tai, kaip anksčiau buvo geriau. Ražauskas nesako, kad reikia grįžti atgal. Jis sako, kad santuokų mažėjimas yra ilgo proceso pasekmė, o ne kartos sprendimas, ir kad ieškoti vieno kaltininko tokiame procese yra beprasmiška.

Vienas iš trisdešimties: vienišumas

Iš to sąrašo Ražauskas ilgiausiai stabteli prie vieno veiksnio, kurį galima pačiupinėti. Jis sako, kad nesaugumo jausmas auga kartu su vienišumu, o vienišumas auga net ten, kur žmonių tankis didžiausias.

„Mes gyvenam dideliuose miestuose, bet viduje jaučiamės vis vienišesni. Anksčiau gyvendavom labiau bendruomenėm, kur visi visus žinojo. Nebuvo soctinklų, turėjom tik laidinius telefonus, išeidavom į gatvę, kaimynai susieidavo. Dabar to vyksta mažiau."

14:10 laidoje

Grandinė čia logiška. Kuo mažiau aplink patikimų ryšių, tuo daugiau svorio uždedama vienam žmogui, kuris turi būti ir partneris, ir draugas, ir bendruomenė. Toks lūkestis yra neįvykdomas, o neįvykdomas lūkestis atrodo kaip įsipareigojimo rizika. Tai jau nebe statistika, o mechanizmas, kurį galima atpažinti savo gyvenime.

Ir vienas mitas, kurio duomenys nepatvirtina

Prie vertybės nusidėvėjimo prisideda ir įsitikinimai, kurie kartojami tol, kol atrodo savaime suprantami. Populiariausias iš jų sako, kad po santuokos seksas baigiasi. Ražauskas sako, kad tyrimai rodo priešingai.

„Pagal tyrimus santuokoj seksas yra kokybiškesnis, geresnis ir daugeliu atvejų netgi dažnesnis ir labiau patenkinantis moterį negu ne santuokoj, nes jinai jaučia saugumą, labiau gali atsipalaiduoti."

31:34 laidoje

Priežastis, kurią jis nurodo, nėra pats popierius. Tai saugumo jausmas ir tai, kad partneris jau seniai pažįstamas. Formalumas čia veikia netiesiogiai: jis sukuria sąlygas, kuriose atsipalaiduoti lengviau. Bet net ir su tokia išlyga teiginys lieka priešingas tam, kuo dauguma įsitikinę.

Kas man užkliuvo

Man labiausiai užkliuvo, koks nuobodus yra sąžiningas atsakymas. Kaltinimas visada įdomesnis už procesą. Pasakyti, kad vyrai bijo įsipareigojimų, yra patogu, nes tada yra su kuo pyktis. Pasakyti, kad vertybė nusidėvėjo per keturis dešimtmečius dėl trisdešimties priežasčių, nėra su kuo pyktis, todėl tokio atsakymo niekas nedalina.

Bet čia pat yra ir vieta, kurioje su Ražausku nesutinku. Trisdešimt faktorių paaiškina viską ir todėl nepaaiškina nieko. Multifaktorinė analizė yra teisinga, bet žmogui, kuris šįvakar sprendžia, ar verta įsipareigoti šitam žmogui, ji nepadeda. Iš viso to sąrašo naudinga yra tik ta dalis, kuri veikia jo paties virtuvėje.

Ką su tuo daryti

Praktinė išvada iš šito pokalbio yra kampo pakeitimas. Vietoj klausimo, kas kaltas, kad santuokų mažėja, verta klausti, kuris iš tų veiksnių veikia pas jus. Ar priimate pagalbą, kai ji siūloma. Ar įsipareigojimas jums atrodo kaip praradimas, ar kaip pasirinkimas. Statistikos jūs nepakeisite, o šitų dviejų atsakymų pakeisti galite.

Visą pokalbį su Dariumi Ražausku galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/SM2Hw4H1zf4