Kurias profesijas dirbtinis intelektas paveiks pirmiausia: VU profesoriaus Aisčio Raudžio atsakymas

Aistis Raudys dirbtinį intelektą tyrinėja daugiau nei trisdešimt metų, o disertaciją apie neuroninius tinklus rašė dar 2002 metais, kai apie tai beveik niekas nekalbėjo. Uždaviau jam klausimą, kurį šiandien uždavinėja visi: kieno darbas dings. Jo atsakymas klausimą pakeitė.

Raudys sako, kad dirbtinis intelektas nekeičia kokybės, jis padaugina greitį. Studentams jis tai formuluoja taip, kad nebeliktų vietos interpretacijai.

„Jeigu tu esi geras programuotojas, tai tu su dirbtiniu intelektu būsi labai produktyvus, geras programuotojas. O jeigu tu esi blogas programuotojas, tu su dirbtiniu intelektu būsi labai produktyvus, blogas programuotojas. Tu priprogramuosi labai daug nekokybiško kodo."

28:39 laidoje

Tai nėra frazė apie programuotojus. Tai apibrėžimas, kas šitas įrankis apskritai yra. Jis nėra laiptai, kuriais užkopi aukščiau. Jis yra daugiklis, kuris padaugina tai, kas jau yra. Todėl klausimas, ar mane pakeis, yra netikslus. Tikslesnis klausimas yra, ką konkrečiai daugina mano darbas.

Plonas ledas ne ten, kur atrodo

Iš to seka antra išvada, ir ji kontrintuityvi. Įprastai galvojama, kad pirmiausia nukentės pradedantieji, nes jų darbą lengviausia automatizuoti. Raudys rodo į kitą vietą.

„Tas plonas ledas, tai yra visa ta vidutinė grandis: vidutinės grandies programuotojai, vidutinės grandies vadybininkai, vidutinės grandies SEO. Va tie knowledge workeriai, kurie dirba su kompiuteriais, kurie turėjo kažkokį know how, bet dirbtinis intelektas pasieks tą know how lygį ir galės būt net gudresnis už patį tą middle žmogų."

24:28 laidoje

Mechanizmas toks. Vidutinės grandies specialistas šiandien dar jaučiasi saugus, nes yra gudresnis už įrankį. Bet tai yra laikina padėtis, o ne savybė. Raudys sako, kad per trejus ar penkerius metus įrankis pasiekia tą patį lygį, ir tada apsauga dingsta ne todėl, kad žmogus pablogėjo, o todėl, kad jo pranašumas nuo pat pradžių buvo išmatuojamas.

Kartu jis nesako, kad darbo bus mažiau. Atpigus programavimui atsiranda užsakovų, kurių anksčiau paprasčiausiai nebuvo: informacinė sistema mažai įmonei vietoj penkiasdešimties tūkstančių gali kainuoti penkis tūkstančius eurų, ir tokia įmonė staiga tampa klientu. Rinka plečiasi, tik joje reikia stovėti kitoje vietoje nei anksčiau.

Kaina, kurios nematyti

Antra pokalbio dalis buvo apie tai, ką patys atiduodame naudodamiesi šiais įrankiais. Pagal nutylėjimą viskas, kas parašoma, naudojama kitos versijos mokymui. Raudys papasakojo konkretų atvejį, kuris tai paverčia apčiuopiamu dalyku.

„Kažkas metė savo kodą su tikrais savo slaptažodžiais, prašydamas kažką pagerinti. Sistema visą tą informaciją išsaugojo į duomenų bazę, panaudojo naujos versijos mokymui, ir kitam žmogui po kelių mėnesių nauja iteracija sugeneravo tą patį slaptažodį."

39:58 laidoje

Praktinė išvada iš to viena ir ji užtrunka minutę: nustatymuose reikia išjungti duomenų dalijimosi žymimąjį langelį. Antra išvada nemokama, bet svarbesnė. Viskas, kas suvedama į tokį įrankį, elgiasi kaip išsiųsta, o ne kaip išsaugota pas save.

Kaip juo naudojasi tas, kuris jį tyrinėja

Įdomiausia buvo pamatyti, kaip pats Raudys dirba. Jis nerašo užklausų, jis jas diktuoja. Atsisėda su ausinėmis ir dvi minutes garsiai svarsto padrikas mintis, o paskui paprašo iš to padaryti rišlų tekstą. Ilgesnio teksto rašymas taip sutrumpėja maždaug tris kartus. Antras jo įprotis yra vienas išsamus tekstas apie save arba savo įmonę, laikomas atskirai ir prisegamas prie kiekvieno rimtesnio klausimo, nuo sveikatos tyrimų iki dovanos artimam žmogui. Abu dalykai yra apie tą patį: įrankis daugina tai, ką jam pateiki, todėl konteksto kokybė ir yra visas darbas.

Kodėl tai vis dar ne kolega

Klausiau, ko trūksta iki to, ką vadina bendruoju dirbtiniu intelektu. Raudys nurodo vieną konkretų trūkumą, ir jis paaiškina, kodėl daugiklio metafora kol kas galioja.

„Vienas iš didžiausių dabartinio dirbtinio intelekto trūkumų yra tas, kad jisai nesimoko iš savo klaidų. Jisai kiekvieną užklausą atsakinėja visiškai nuo nulio, kaip šviežiai paleistas."

59:32 laidoje

Kolega iš klaidos pasimoko ir kitą kartą pasielgia kitaip. Įrankis, kuris kiekvieną kartą pradeda nuo nulio, kitą kartą tą pačią klaidą padarys taip pat greitai, kaip ir pirmą. Todėl atsakomybė lieka ten, kur ir buvo. Kol tai įrankis, už žalą atsako jį naudojantis žmogus.

Kas man užkliuvo

Man labiausiai įstrigo tas sakinys apie labai produktyvų blogą programuotoją, nes jis tinka ne tik programuotojams. Pats šiuos įrankius naudoju kasdien ir puikiai matau, kaip greitai jais galima pagaminti daug vidutiniško turinio. Greitis nieko neišsprendžia. Jis tik greičiau parodo, ką iš tikrųjų moki.

Kur pridėčiau prie Raudžio minties: vidutinė grandis nėra pareigybė, tai darbo aprašymas. Jeigu tavo darbą galima surašyti į taisykles ir instrukcijas, tu esi vidutinė grandis, nesvarbu, kas parašyta vizitinėje kortelėje. Ir atvirkščiai, jeigu didžioji darbo dalis yra sprendimai, kurių į instrukciją nesurašysi, pareigų pavadinimas nesvarbus.

Ką su tuo daryti

Du konkretūs dalykai. Pirmas: nueikite į nustatymus ir išjunkite savo pokalbių naudojimą mokymui, o slaptažodžių ir prieigos raktų į užklausas nekelkite niekada. Antras: pabandykite surašyti savo darbą į instrukciją taip, kad ją galėtų atlikti kitas žmogus. Ta dalis, kurios surašyti nepavyks, ir yra tai, dėl ko jus dar samdys.

Visą pokalbį su Aisčiu Raudžiu galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/vex3vq56N1o