Ar senėjimas jau laikomas liga: Iljos Laurso atsakymas ir kiek tai šiandien kainuoja

Į pokalbį su Ilja Laursu atėjau pasiruošęs kalbėti apie robotus ir kvantinius čipus. Tai skambėjo kaip įdomiausia dalis. Bet sustabdė mane visai kitas sakinys, pasakytas ramiai, tarp kitko, maždaug pokalbio viduryje: kad senėjimas medicinoje jau nebelaikomas neišvengiamu procesu.

Visą gyvenimą girdėjome priešingai. Senėjimas yra tai, kas tiesiog vyksta. Su juo galima kovoti kremais ir sportu, bet ginčytis su juo neverta, nes tai ne liga, o tvarka.

„Senėjimą paskelbė liga, ne kažkokiu tai neišvengiamu procesu, o liga. Šiuo metu pagal galiojančią medikų praktiką senėjimas yra priskirtas prie ligos."

23:59 laidoje

Iš kur ateina toks perklasifikavimas

Laurso pasakojimu, viskas prasidėjo ne nuo ilgaamžiškumo tyrimų, o nuo vėžio. Buvo kuriama vaistų grupė, senolitikai, skirta kovai su vėžinėmis ląstelėmis. Ir tada, kaip dažnai nutinka, pasirodė šalutinis pastebėjimas: senėjimo mechanizmas iš esmės labai panašus. Tie patys vaistai naikina senąsias ląsteles ir leidžia audiniams atsinaujinti.

Jei senėjimas yra ligos rūšis, keičiasi ne tik pavadinimas. Keičiasi, kas už ką atsakingas. Ligą gydo medicina, jai skiriamas finansavimas, ji turi protokolus, tyrimus ir vaistus. Neišvengiamą procesą tegali priimti. Tai ir yra visas skirtumas, dėl kurio šitas pokalbis apskritai vyksta.

Prie tos pačios krypties Laursas priskiria ir personalizuotą mediciną: kai tas pats vaistas vienam žmogui skiriamas viena doze, kitam kita, nes skiriasi genetika, aktyvumas ir gyvenimo būdas. Vienam dėl jo organizmo reikia daugiau magnio, kitam kalcio. Skamba banaliai, bet iki šiol didžioji dalis rekomendacijų buvo daromos vidurkiui, o ne žmogui.

Skaitmeninis dvynys, ant kurio bandoma vietoj tavęs

Toliau pokalbis nuėjo į vietą, kurios aš nesitikėjau. Laursas pasakojo apie Dubajaus klinikas, kuriose iš tavo genetikos, kraujo ir kitų tyrimų debesyje sukuriama tiksli tavo kopija: tas pats genetinis kodas, svoris, ūgis, metabolizmas.

Tada, kai atsiranda naujas vaistas arba nauja mokslinė žinia, ji išbandoma ne ant tavęs, o ant tos kopijos. Ir ne vienos. Laursas sako, kad kopijų pasigaminama tiek, kiek reikia eksperimentui. Žmogui į paviršių pateikiama tik tai, kas jau patikrinta ir veikia būtent jo organizmui.

Man tai buvo įdomiausia viso pokalbio dalis, nes ji apverčia įprastą tvarką. Šiandien žmogus pats yra bandomasis triušis: geri papildą ir žiūri, ar pasidarė geriau. Čia rizikuoja kopija, o tu gauni tik išvadą.

Kaina, kuri viską grąžina į vietą

Prieš pat tą optimistinę dalį nuskambėjo skaičius, kuris man buvo svarbesnis už visą teoriją.

„Kol kas priminsiu, kad vat tas siekimas prailginti gyvenimą kainuoja apie 2 milijonai dolerių per metus. Sakyčiau, ne visai visiem yra prieinamas."

23:20 laidoje

Du milijonai dolerių per metus reiškia, kad tai kol kas ne medicina. Tai produktas labai siauram žmonių ratui. Ir tai keičia visą pokalbio toną: kalbame ne apie tai, ar mokslas gali, o apie tai, kas galės sau tai leisti pirmiau už visus kitus.

Laursas mini ir garsiąją prognozę, kad tie, kurie nuo dabar išgyvens dar maždaug dvidešimt metų, jau galės rinktis, kiek gyventi. Jis pats pabrėžia, kad tai teorinė prielaida, ne pažadas. Aš ją laikau būtent tokia.

Kur aš su juo nesutinku

Man šitoje vietoje pasidarė nejauku, ir noriu tai pasakyti garsiai. Sėdėdamas studijoje aš negaliu patikrinti, ar senėjimo priskyrimas prie ligų yra visuotinai priimtas medicinos sprendimas, ar viena iš srovių, kuri taip save vadina. Tai Laurso teiginys, ne mano išvada, ir taip jį ir palieku.

Bet labiausiai užkliuvo ne tikslumas, o tonas. Kai senėjimą vadiname liga, labai lengva nuslysti į mintį, kad senas žmogus yra netvarkingas žmogus. Kad jis kažko nepadarė, nespėjo, nenusipirko. Manau, būtent čia ir yra tikroji šito perklasifikavimo kaina, ir apie ją kalbama mažiausiai.

Kartu suprantu, kodėl Laursas apie tai kalba be jokio patoso. Jis visą pokalbį žiūri į technologijas kaip į kreives, kurios kyla nepaisydamos to, ką mes apie jas jaučiame. Jam senėjimas yra dar viena kreivė, ir ginčytis su kreive nėra prasmės.

Ką su tuo daryti šiandien

Praktinės išvados čia mažiau, nei norėtųsi, ir nesiruošiu jos dirbtinai gaminti. Už du milijonus dolerių per metus niekas iš mūsų nieko nedarys, o Dubajaus klinika nėra pasirinkimas, kurį svarstai penktadienio vakarą.

Bet vienas dalykas iš šito pokalbio pritaikomas iškart. Jeigu senėjimas iš tikrųjų juda į ligų pusę, tai ir elgtis su juo verta kaip su liga: matuoti, tikrintis, žiūrėti į rodiklius, o ne tik jausti, kad metai daro savo. Tie patys kraujo tyrimai, kuriuos daugelis atidėlioja metų metus, kainuoja ne du milijonus.

Visas pokalbis su Ilja Laursu apie dirbtinį intelektą, robotus, energetiką ir ilgaamžiškumą: https://tapkgeresniu.lt/laida/JefJKo640C0