Kas gerai, tu ir pats žinai: kodėl sunkiausias charizmos žingsnis yra komplimentas
Retorikos mokytojas Donaldas Duškinas sako, kad charizma prasideda ne nuo to, ką pasakai apie save, o nuo to, ką pastebi kitame.
Kai kviečiau Donaldą Duškiną kalbėtis apie charizmą, tikėjausi pokalbio apie save: apie laikyseną, balsą, pauzes, akių kontaktą. Pirmas jo patarimas buvo apie kitą žmogų, ir po jo visa tema atrodo kitaip.
Duškinas sako, kad pirmas charizmos žingsnis yra pastebėti kito žmogaus stiprybę ir garsiai ją pasakyti. Ne apgalvotą komplimentą kaip techniką, o tiesiog tai, kas tikra: geri marškiniai, tiksliai užduotas klausimas, gebėjimas išklausyti.
Ir čia jis pastebi lietuvišką paradoksą, kurį atpažinau iš karto. Jį patį kadaise mokė bendrauti su klientais pagal taisyklę, kuri skamba taip.
„Kas yra gerai, tau nesakysiu, tu ir pats žinai. Aš pasakysiu, kas yra blogai."
3:10 laidoje
Duškino atsakymas paprastas: o kodėl tu man nesakai, kas yra gerai. Jo teigimu, būtent tokia taisyklė slopina abiejų pusių charizmą, nes žmogus, kuris niekada negirdi, kur jis stiprus, ilgainiui nustoja tuo pasitikėti.
Su viena išlyga. Klausiau, kur eina riba, nes komplimentas nepažįstamam žmogui gali nuskambėti visai ne taip, kaip planuota. Duškinas atsakė savo paties nesėkme: mokyklos susirinkime jis priėjo prie mokytojos su darbiniu klausimu ir įprastu sau gestu uždėjo ranką jai ant peties. Ji atšoko per du metrus.
Iš to seka paprasta taisyklė. Komplimentas veikia tol, kol lieka socialiai priimtinoje temoje ir kol jame nėra jokių kėslų, kuriuos kitas žmogus galėtų nujausti. Peržengus tą ribą efektas būna tiksliai atvirkščias tam, kurio norėta.
Du charizmos priešai
Toliau pokalbis pasuko į tai, kas šitą pirmą žingsnį stabdo. Duškinas įvardija du dalykus, ir nė vienas iš jų nėra įgimtas būdas.
Pirmas yra baimė: kad nepavyks, kad atstums, kad vėl susimausiu. Jis ją vadina minčių produktu, todėl klausimas jam yra ne kaip baimę panaikinti, o ar leidi jai dominuoti. Skirtumas praktinis: baimės nereikia įveikti, kad prieitum prie žmogaus, užtenka neleisti jai priimti sprendimo už tave.
Antras priešas netikėtesnis. Tai perdėtas rimtumas.
„Patys baisiausi dalykai šitam pasaulyje yra daromi žmonių su labai rimtomis veido išraiškomis."
9:12 laidoje
Rimtumas atrodo saugus pasirinkimas, nes rimtas žmogus atrodo patikimas. Duškinas su tuo nesiginčija, tik atkreipia dėmesį, kur riba: kol rimtumas yra susikaupimas, viskas gerai, o kai jis tampa nuolatine laikysena, žmogus tampa neprieinamas.
Charizmos žudikas, kurį matome kasdien
Konkretus pavyzdys, kurį Duškinas duoda, yra kasdienis ir todėl nemalonus. Žmogus, kuriam viskas blogai.
„Jeigu žmogui viskas blogai, tai ką jau tada, jam viskas liūdna, blogai. Tai čia vat ir yra tas charizmos žudikas."
20:35 laidoje
Jo priešnuodis irgi netikėtas: smalsumas. Duškinas sako, kad savo klientų ir savęs dažnai klausia to paties, kiek juose liko smalsumo. Sau, kitiems žmonėms, tam, kas vyksta aplinkui. Ten, kur smalsumo nėra, pokalbio irgi nebus, nes nebeliks apie ką klausti.
Ar tai apskritai išmokstama
Visą laiką pokalbyje kirbėjo klausimas, kurį galiausiai uždaviau: ar ekstravertas automatiškai charizmatiškas, o intravertui šitas kelias iš viso uždarytas. Duškinas atsakė ne.
Jam intravertiškumas ir ekstravertiškumas yra du poliai, o dirbantis su savimi žmogus mokosi tarp jų vaikščioti. Problema prasideda ne nuo to, kad esi intravertas, o nuo to, kad nededi jokių pastangų suprasti kitos pusės.
Įdomiausia, kad tai jo paties istorija. Kai paklausiau, kas jis toks, po valandos pokalbio pasakiau spėjimą: ramus tembras, tyli kalbėsena, greičiausiai intravertas, išmokęs būti ekstravertu. Jis su tuo sutiko. Žmogus, kuris moko kalbėti viešai jau du dešimtmečius, pats prie to atėjo per paauglystę, kai suprato, kad užsidarymas stresinėse situacijose jam nebepadeda.
Man tai yra svarbiausias visos laidos argumentas. Jeigu charizma būtų būdas, apie ją nebūtų ko kalbėti. Jeigu tai įgūdis, tada klausimas ne koks tu esi, o ką darai.
Kas man užkliuvo
Vienoje vietoje pagavau save. Duškinas kalbėjo apie žmogų, kuris išeina į miestą ir mato tik nemalonius veidus, ir aš supratau, kad pasakoju apie save. Tas pats miestas ir tie patys žmonės kitą dieną atrodo visai kitaip, o pasikeitęs būna tik tas, kuris žiūri.
Man taip pat sakydavo, kad mano veidas atrodo piktas ir per daug rimtas net tada, kai nuotaika puiki. Iki šio pokalbio laikiau tai smulkmena. Dabar matau, kad tai yra ta pati Duškino kalbama riba, tik iš kitos pusės: žmonės sprendžia ne iš to, ką jauti, o iš to, ką matai.
Ką su tuo daryti
Pirmas dalykas, kurį galima padaryti šiandien, kainuoja vieną sakinį. Pastebėk, kas kitame žmoguje tikrai gerai, ir pasakyk tai garsiai. Ne pagyrimą apskritai, o konkrečiai, nes bendras komplimentas skamba kaip mandagumas.
Antras, jeigu užkalbini nepažįstamus: Duškinas siūlo kalbėti apie tai, kas yra šeimininko teritorijoje, jo gėrimą, apšvietimą, erdvę. Temas pasiūlo pati aplinka, o tabu temos nepažįstamoje kompanijoje išlieka tos pačios trys: politika, religija ir seksas.
Visas pokalbis su Donaldu Duškinu: https://tapkgeresniu.lt/laida/M-7fv_Hx1BY
Šis tekstas parašytas pagal pokalbį „CHARIZMOS MOKYTOJAS: Psichologiniai TRIUKAI padaryti įspūdį ir PATIKTI kitiems | TG 077".
Daugiau šia tema
- Kodėl tylėjimas per pyktį yra manipuliacija: psichoterapeutė paaiškina, kas vyksta antram žmogui 4 min. skaitymo
- Ar ekranai sukelia ADHD: psichiatrė brėžia ribą tarp sutrikimo ir simptomatikos 4 min. skaitymo
- Kiek narcisizmo iš tikrųjų įmanoma pakeisti: psichoterapeutės atsakymas yra penktadalis 4 min. skaitymo
- Ar ilga patirtis daro specialistą geresnį: ką rodo tyrimai apie psichoterapeutus 4 min. skaitymo