Kaip paprašyti atlyginimo pakėlimo: kodėl Artūro Rimkaus teigimu prašydamas nieko nerizikuoji

Pokalbį su Artūru Rimkumi pradėjau nuo klausimo, kurį, manau, bent kartą sau uždavė kiekvienas samdomas darbuotojas: kaip paprašyti didesnio atlyginimo taip, kad nebūtum išmestas iš darbo ir nesijaustum blogai. Tikėjausi derybų triukų. Vietoj to išgirdau, kad pati baimė remiasi klaidingu skaičiavimu.

Rimkus yra viešo kalbėjimo ir komunikacijos konsultantas, iki 43 metų dirbęs vadovaujamose pareigose, tarp jų ir įmonėje su 3 000 darbuotojų, ir vadovavęs penkių žmonių įmonei. Jis matė abi stalo puses.

Už ką iš tikrųjų mokama

Pirmiausia jis perkėlė klausimą iš „ar aš vertas“ į „už ką man moka“.

„Atlyginimas apskritai mokamas yra už rizikos prisiėmimą. Kuo didesnę riziką sugeba prisiimti, suvaldyti ir padaryti, tuo didesnį atlyginimą jis gauna."

1:18 laidoje

Gatvę šluoti ar indus plauti gali daug kas, todėl tie darbai apmokami mažiau. O žmogus, kuris darbe nusimeta atsakomybę sakydamas „aš nesu pasiruošęs, aš nežinau“, pasak Rimkaus, sunkiai tikėsis didesnio atlyginimo, kad ir kaip mandagiai jo prašytų. Infliaciją jis laiko teisėtu, bet ne pagrindiniu argumentu: jei tai vienintelis argumentas, jo žodžiais, kažkas negerai.

Seka, kuri prasideda ne nuo prašymo

Rimkaus metodas prasideda gerokai anksčiau nei pokalbis apie pinigus. Pirmas žingsnis yra susitikimas su vadovu, kuriame paklausi, ką konkrečiai reikia padaryti, kad taptum geriausiu darbuotoju: padidinti pardavimus, konversijas, sumažinti klaidų skaičių. Ir neleisti vadovui „atsifutbolinti“ bendromis frazėmis.

„Reikia grįžti pas save, atsisėsti prie kompiuterio, parašyti vadovui laišką ir pasakyti: žiūrėkit, mes kalbėjom apie tai, tai ir tai."

4:24 laidoje

Laiškas reikalingas ne biurokratijai, o todėl, kad žmonių atmintis trumpa. Tada seka reguliarumas.

„Periodiškai kas savaitę ar dvi vadovui nusiunti emailą: gerbiamas vadove, aš atlieku tas užduotis, man šitoj vietoj sekasi gerai, šičia susidūriau su sunkumais, bet juos sprendžiu, šitoj vietoj viršijau jūsų lūkesčius."

5:20 laidoje

Tik po kurio laiko prašai atskiro susitikimo aptarti rezultatų ir atlyginimo. Iki to momento vadovas jau turi rašytinį įrodymą, kad darbuotojas daro būtent tai, dėl ko buvo susitarta.

Kodėl neprašyti yra didesnė rizika

Didžiausia kliūtis, pasak Rimkaus, yra ne vadovas, o drąsa. Ir čia jis pateikė argumentą, kuris man ir yra šio pokalbio esmė.

„Jeigu tu neprašysi, tai 99 % tikimybė, kad tau atlyginimo nepakels. Retas vadovas taip daro. Įžvalgūs vadovai tai daro, bet įmonė yra verslo struktūra, kuri siekia uždirbti pelną."

10:55 laidoje

Jis pats, būdamas vadovu, kartais keldavo atlyginimus nelaukdamas prašymo, kai matydavo, kad gali prarasti gerą žmogų. Jo teigimu, naujo darbuotojo paieška ir apmokymas kainuoja apie keturis kartus daugiau nei esamo išlaikymas, todėl vadovas suinteresuotas gerą darbuotoją išlaikyti. Tačiau tokių vadovų, pasak jo, mažuma. O ką praranda tas, kuris vis dėlto nueina ir išgirsta „ne“?

„Tu išeini iš to susitikimo nieko nepraradęs. Tu negauni, bet tu nieko neprarandi."

12:00 laidoje

Negana to, lieka derybų patirtis, o vadovas tikėtina įsimins žmogų, kuris išdrįso ateiti su argumentais, ir pradės labiau stebėti jo rezultatus. Jei įmonė tiesiog neturi pinigų, Rimkus siūlo derėtis dėl nepiniginių dalykų: sveikatos draudimo, kuro kortelės ar papildomos atostogų dienos.

Trečias scenarijus yra tas, kai vadovas sutinka. Bet ir čia Rimkus reikalauja pasiruošimo: prieš ateinant reikia žinoti savo ribas, išsianalizuoti, kiek panašias pareigas atliekantys žmonės uždirba kitose įmonėse, ir padėti tai ant stalo. Tada galimi du atsakymai: atlyginimą pakelia iš karto arba sako, kad šiuo metu negali, bet jei po trijų mėnesių rezultatai bus tokie patys, pakels iki sutartos sumos. Abiem atvejais darbuotojas išeina su konkretesniu susitarimu nei atėjo.

„Tokio scenarijaus, kad tu ateini ir paprašai didesnio atlyginimo, prieš tai sukūręs vertę organizacijai, ir tau sako: aha, jis atėjo atlyginimo prašyti, reikia jį atleisti, nėra."

15:09 laidoje

Mano kampas

Man labiausiai užkliuvo tas 99 procentų skaičius, nors Rimkus jį pasakė kaip savo vadovo patirties įvertinimą, ne kaip tyrimo rezultatą. Jis pakeičia klausimą. Mes dažnai lyginame „paprašyti“ su „nieko neprarasti“. Iš tikrųjų lyginame „paprašyti“ su beveik garantuotu „nieko negauti“.

Su vienu dalyku vis dėlto nesutinku. Teiginys, kad tokio scenarijaus, kai už prašymą nukenčiama, nėra, man skamba per daug užtikrintai. Vadovai būna įvairūs, ir kai kuriose darbovietėse santykis po tokio pokalbio gali atšalti. Tačiau Rimkaus sąlyga svarbi: jis kalba apie žmogų, kuris prieš tai sukūrė vertę ir turi tai įrodančius laiškus. Būtent ta pusė dažniausiai ir praleidžiama.

Todėl praktinė išvada ne „eik ir reikalauk“. Ji paprastesnė: šią savaitę susitark su vadovu, pagal ką bus vertinamas tavo darbas, ir užfiksuok tai laiške. Pokalbis apie pinigus tada ateis natūraliai, ir tu į jį ateisi ne su prašymu, o su įrodymais.

Visas pokalbis su Artūru Rimkumi: https://tapkgeresniu.lt/laida/65ARtZbpIO4