Kodėl bijome ne to, kad nepavyks, o to, kad pavyks

Povilas Petrauskas čiuožia gerai. Tiek gerai, kad jau kelerius metus vis atidėlioja mintį pasiimti trenerį. Ne dėl pinigų ir ne dėl laiko. Dėl to, kad žino, ką treneris pasakys: čiuoži techniškai neteisingai, pradedam nuo nulio. Kalbindamas jį galvojau, kad tai smulkmena apie ledą. Pasirodė, kad tai viso pokalbio raktas.

Petrauskas konsultuoja įmonių vadovus ir komandas, tad klausimą apie mokymąsi uždaviau tikėdamasis įprasto atsakymo apie komforto zoną. Gavau kitą. Jo teigimu, žmonės retai stringa ties nauju dalyku. Stringa ties senu, kurį jau moka labai gerai.

„Išmokt kažko naujo, tai čia dar ne taip sudėtinga. Sunkiau yra atmokt, ką mokėjai labai gerai."

1:12 laidoje

Skirtumas svarbesnis, nei atrodo. Naujas įgūdis prie tavęs prideda. Atmokimas atima. Tu turi sutikti, kad tai, ką darei dešimt metų ir kuo didžiavaisi, nuo šiol darysi blogiau, kol išmoksi daryti geriau. Petrausko atveju tai reiškia, kad pirmus mėnesius su treneriu jis ant ledo atrodys prasčiau nei be jo.

Pasąmonė bijo ne nesėkmės

Toliau pokalbis pasuko ten, kur nesitikėjau. Paklausiau apie baimę imtis pokyčių, ir Petrauskas apvertė įprastą schemą. Jo teigimu, giliausia baimė yra ne ta, kad nepavyks.

„Nes jeigu pavyks, tada viskas ir keisis. O tas pasikeitimas ir nenorimas priimt."

5:31 laidoje

Mechanizmas paprastas ir nemalonus. Nesėkmė palieka tau viską, ką jau turi: paaiškinimą, kaltininką, savo vietą. Ji nieko negriauna.

„Nepavyks, tai ir rasi ką apkaltint."

5:57 laidoje

Sėkmė to neleidžia. Ji panaikina paaiškinimą, kuriuo gyvenai.

„O jeigu pavyks, tavo ankstesnis aš jis nebeturi čia vietos, jis nebereikalingas, ir turi būt naujas aš. Ir tas naujas aš, kuriam pavyko, kuris nebegali kažką kaltint, kad nepavyko, nebegali pasakyt, kad kažkas trukdė."

6:08 laidoje

Būtent čia ir yra kontrintuityvi vieta. Mes įpratę galvoti, kad neveikiame iš tingumo arba iš savivertės stokos. Petrauskas siūlo trečią versiją: neveikiame todėl, kad pokytis kainuoja ne pastangas, o paaiškinimą. Kol nepradėjai, tu esi žmogus, kuriam sutrukdė aplinkybės. Kai pavyksta, to žmogaus nebelieka.

Kaina, apie kurią nekalbama

Klausiau, ką tada daryti su tuo senuoju savimi. Atsakymas nebuvo apie atsisveikinimą.

„Ne tai, kad atsisveikint, bet susitaikyt su tuo senuoju savim."

7:07 laidoje

Petrauskas sako, kad būtent tas, koks buvai, tave ir atvedė iki taško, kuriame stovi. Tai ne balastas, kurį reikia nusimesti, o dalis kelio, su kuria reikia sudėti taiką. Skamba švelniai, bet praktiškai tai sunkiausia dalis, nes reikalauja pripažinti, kad ir klaidos buvo tavo.

Yra ir antra kaina, kurią jis įvardija labai buitiškai. Naujas dalykas beveik niekada netelpa į tą laiką, kurį jau turi. Vadinasi, prieš pradedant kažko reikės atsisakyti, ir tas atsisakymas įvyksta anksčiau nei pirmas rezultatas. Todėl pokytis visada prasideda nuo nuostolio ir tik paskui, jeigu iš viso, atneša pelną.

Kodėl patirtis viena savaime nieko neišmoko

Įprasta guostis, kad su patirtimi baimės mažėja ir klaidos nebesikartoja. Petrauskas su tuo nesutinka gana kategoriškai.

„Tas pasakymas, girdėtas, apie nelipt ant to paties grėblio. Aš nesu matęs žmogaus, kuris ant to paties grėblio nelipa. Daugiau matęs žmonių, kurie lipa, ir po kelis kartus."

27:05 laidoje

Jo teigimu, patirtis pati savaime nėra pamoka, nes trūksta vieno žingsnio. Jeigu nutikimo neapmąstai, lieka tik prisiminimas, o elgesio modelis nepasikeičia. Tada grėblio kotas trenkia į tą pačią vietą, o žmogus tikisi, kad šįkart arba kotas bus supuvęs, arba kakta stipresnė.

Man tai atrodo svarbiausia praktinė pokalbio dalis. Refleksija čia nėra jauki vakarinė procedūra. Tai vienintelis būdas paversti tą patį įvykį informacija, o ne dar viena skaudžia istorija pasakojimams.

Kur su juo nesutinku

Man labiausiai užkliuvo tai, kad tokį modelį beveik neįmanoma paneigti. Jeigu žmogus nieko nedaro, visada galima pasakyti, kad jis pasąmoningai bijo, jog pavyks. O kartais priežastis paprastesnė: nėra pinigų, nėra laiko, nėra sveikatos. Pasąmonė yra patogus paaiškinimas, ir jis pats gali tapti nauju kaltininku.

Kita vertus, būdamas kambaryje pagavau save galvojantį apie savo paties atidėliojimus, ir nė vienas iš jų nebuvo apie pinigus. Visi buvo apie tai, kad pradėjęs turėčiau pripažinti, jog iki šiol galėjau pradėti anksčiau.

Ką su tuo daryti

Vienas praktinis dalykas, kurį iš šito pokalbio pasiėmiau, yra klausimo pakeitimas. Užuot klausęs savęs, ko bijau, jeigu nepavyks, verta paklausti, ko netekčiau, jeigu pavyktų. Atsakymas dažniausiai būna konkretus: netekčiau teisės sakyti, kad neturėjau laiko.

Antras dalykas iš tos pačios laidos, bet apie sprendimus: Petrauskas sako, kad didžiausios klaidos daromos iš emocijos, ir tiek iš piktos, tiek iš euforinės. Jo taisyklė paprasta: su mintimi permiegoti ir sprendimą priimti jau nurimus, nes tik tada už jį tikrai atsakai.

Visas pokalbis su Povilu Petrausku: https://tapkgeresniu.lt/laida/_LLom9t-gBA