Kodėl vieši atsiprašymai nebeveikia: komiko Dominyko Klajumo argumentas

Į pokalbį su Dominyku Klajumu ėjau turėdamas galvoje visai kitą klausimą, nei galiausiai uždaviau. Norėjau suprasti, kodėl žmogus, sulaukęs kritikos, kaltinimų patyčiomis ir net etikos inspektorių vertinimo, viešai neatsiprašė. Atsakymas nebuvo nei gynyba, nei užsispyrimas.

„Atsiprašymas yra žiauriai brangus dalykas, aš dėl to ir neatsiprašinėju šitoj vietoj. Todėl, kad atsiprašymas yra tapęs pijarinio mazgote."

19:03 laidoje

Tai yra apvertimas, kurio nesitikėjau. Įprastai neatsiprašymas reiškia, kad žmogui nerūpi. Klajumo argumentas priešingas: jis neatsiprašo būtent todėl, kad atsiprašymui priskiria didelę vertę, kurios, jo manymu, viešoji forma jau nebeturi.

Kam iš tikrųjų skirtas viešas atsiprašymas

Klausimas, kurį jis siūlo užduoti, paprastas ir nemalonus: kam adresuotas atsiprašymo tekstas. Įsižeidusiam žmogui ar auditorijai, kuri turi nustoti pykti.

„Atsiprašymas turi būti mano gyvenime nuoširdus, tikras ir kitam. Ne dėl savęs, o tau. Bet tas žmogus, kurio tu atsiprašai, mano galva, turi jaustis, kad tai yra nuoširdu."

19:46 laidoje

„Jums reikia atsiprašymo tiktai kaip žodžio. Jis nieko neturi, jis nieko nedaro."

19:03 laidoje

Šitą sakinį jis pasakė man, ne abstrakčiai publikai, ir jis nemalonus būtent todėl, kad taiklus. Reikalaudami atsiprašymo dažniausiai norime ne pasikeitusio elgesio ir ne paaiškinimo, o penkių žodžių, kuriuos galėtume pacituoti kaip įrodymą, kad laimėjome. Kai atsiprašymas virsta tokia moneta, jis nustoja būti bendravimo forma ir tampa mokesčiu.

Jei tekstas rašomas tam, kad užglaistytų skandalą ir sustabdytų strėles, jis yra ne atsiprašymas, o pareiškimas. Klajumas sako gebantis atsiprašyti gyvenime ir tai darantis, tik ne per kamerą ir ne pagal reikalavimą. Pripažįstu, kad šitą skirtumą jis laiko nuosekliai, ir kad daugumos viešų atsiprašymų, kuriuos esu skaitęs Lietuvoje, jis apibūdinimą atitinka gana tiksliai.

Po visu tuo guli platesnė jo pozicija, kurią jis kildina iš Makiavelio: geras gali būti tik tas, kas turi galimybę elgtis ir kitaip.

„Žmonės sako: „Aš neturiu pasirinkimo.“ Visada turi. Tiesiog yra pasekmių baimė."

11:07 laidoje

Iš to seka jo požiūris į cancel kultūrą mažoje šalyje. Lietuvoje, jo vertinimu, skandalas per kelias valandas pereina į žiniasklaidą, o baimė būti suvalgytam verčia žmones nutylėti tai, ką iš tikrųjų galvoja. Didesne problema jis laiko ne pačius skandalus, o tą tylėjimą, ir čia su juo sutinku labiau, nei norėčiau.

Vieta, kurioje su juo nesutinku

Toliau pokalbis nuėjo ten, kur nesutarėme. Klajumo žodžius apie žemaūgius etikos inspektoriai įvertino kaip patyčias, ne humorą. Jis su tuo nesutinka ir formuluoja taip:

„Aš manau, kad nėra tokio dalyko kaip patyčia. Jis yra tiktai tada, kai tu kaip žmogus negali, nemoki arba nesugebi apsiginti."

47:27 laidoje

Čia man logika lūžta. Jei patyčios egzistuoja tik tada, kai žmogus negali apsiginti, tai reiškia, kad jos egzistuoja labai dažnai, nes gebėjimas apsiginti scenoje ir gebėjimas apsiginti mokykloje yra nepalyginami dalykai. Klajumas pats sako mokykloje buvęs patyčių auka, ir tas jo paties pavyzdys, mano galva, veikia prieš jo tezę, o ne už ją. Tas pats kriterijus, pritaikytas jam vaikystėje, būtų pasakęs, kad nieko nebuvo.

Pasakiau jam tai laidoje ir nepersigalvojau. Bet svarbu ir tai, ko nepasakiau: iš to nedaro išvados, kad jis nesąžiningas. Skirtumas tarp žmogaus, kuris gina savo teisę juokauti, ir žmogaus, kuris nemato pasekmių, yra realus, ir Klajumas tikrai nėra antrasis.

Yra ir dalykas, kuris jo poziciją daro rimtesnę, nei būtų paprastas užsispyrimas. Klajumas už ją moka: kritika, rėmėjų klausimai, institucijų vertinimas ir nuolatinis reikalavimas pasiaiškinti niekur nedingsta. Būtent tai jo mintį apie pasekmių baimę paverčia patikrinama. Lengva sakyti, kad pasirinkimą turi visada, kai už pasirinkimą niekas nenuskaičiuoja. Jis kalba iš pozicijos, kurioje nuskaičiuoja.

Kas iš to lieka

Įdomiausia laidos dalis buvo ne apie skandalus, o apie tai, kaip jis su tuo gyvena. Vienuolika metų su Vismante, bendras verslas ir griežta riba: išeidami iš ofiso jie sąmoningai persijungia iš kolegų į vyrą ir žmoną. Telefone išjungtos visos notifikacijos, nes, jo formuluote, prietaisas turi tarnauti žmogui, o ne kviesti jį kaip šeimininkas. Terapijoje pokytis įvyko ne tada, kai bandė save taisyti, o tada, kai priėmė, kad su juo viskas gerai.

Visa tai yra vieno žmogaus atsakymai, ne taisyklė. Bet vieną dalyką iš pokalbio verta pasiimti nepriklausomai nuo to, ką manote apie patį Klajumą. Kitą kartą skaitydami viešą atsiprašymą, paklauskite savęs, kam jis parašytas. Jei kiekvienas sakinys skirtas tam, kad jūs nustotumėte pykti, ir nė vienas neskirtas tam, kuris nukentėjo, tai nėra atsiprašymas. Ir tada Klajumo tyla, kad ir kaip erzintų, yra bent jau sąžiningesnė forma.

Visas pokalbis su Dominyku Klajumu: https://tapkgeresniu.lt/laida/ZDEq5l58bx4