Kodėl menopauzę supainioja su depresija ir kodėl ji prasideda anksčiau nei prieš 20 metų

Prieš laidą galvojau, kad menopauzė yra tema apie penkiasdešimtmetes. Kalbėdamas su gydytoja akušere ginekologe Lina Mockevičiene supratau, kad klydau maždaug dešimčia metų, ir kad būtent dėl to klaidos kaina tenka moterims, kurios apie tai net negalvoja.

Teiginys, apie kurį ir yra visas šis tekstas, toks: pirmi menopauzės simptomai šiandien vis dažniau prasideda ketvirtame dešimtmetyje, o atrodo jie taip, kad pirmiausia veda ne pas ginekologą, o pas psichologą ir šeimos gydytoją.

Riba pasislinko maždaug dešimčia metų

„Jeigu moterim anksčiau pirmieji menopauzės simptomai galėjo atsirasti ties 48 gyvenimo metais, tai dabar tikrai 38-40 gyvenimo metų yra ta riba, kai tikrai moterys skundžiasi."

8:03 laidoje

Svarbu tiksliai suprasti, ką tai reiškia. Kalbama ne apie menopauzę, o apie perimenopauzę, tai yra laikotarpį prieš ją, kai mėnesinės tampa nereguliarios ir kai hormonų kiekis pradeda svyruoti. Pati menopauzė skaičiuojama tada, kai mėnesinių nebūna visus metus. Mockevičienė perimenopauzės trukmę mato kaip maždaug dvejus trejus metus.

Priežastis, kodėl riba pasislinko, laidoje išvardijama be dramos: vėlesni ir retesni gimdymai, gyvenimo tempas, stresas, dažnesnės pagalbinio apvaisinimo procedūros. Nė vienas iš šių dalykų nėra kaltinimas moteriai. Tai tiesiog kitas gyvenimo modelis nei prieš porą dešimtmečių, ir kūnas į jį reaguoja.

Kodėl tai atrodo kaip depresija

Simptomų sąrašas skamba pažįstamai: apatija, nuovargis, dirglumas, miego problemos, sumažėjęs libido, svorio pokyčiai. Aš pats laidos metu pasakiau garsiai, kad jeigu tai pamatyčiau artimam žmogui, pagalvočiau apie depresiją. Gydytoja atsakė, kad taip ir nutinka:

„Moterys varsto kardiologų duris, varsto psichologų duris, ir gydosi pusę metų antidepresantais, kol sugalvoja pas ginekologą kreiptis."

17:42 laidoje

Čia svarbu pasakyti aiškiai, nes tema jautri. Tai nėra teiginys, kad antidepresantai yra klaida arba kad depresijos nebūna. Tai teiginys apie eiliškumą: kai simptomai prasideda ketvirtame dešimtmetyje, hormonų būklė dažnai net nepatikrinama, todėl gydoma tik pasekmė. Mockevičienė nurodo, kokie tyrimai atsako į šitą klausimą: estradiolis, AMH, LH, FSH ir progesteronas, atliekami ryte nevalgius, pirmomis penkiomis ciklo dienomis.

Ir dar viena vieta, kurios nesitikėjau. Gydytoja sako, kad tuos pačius simptomus imituoja vitamino D, geležies ar feritino trūkumas. Vadinasi, prieš darant išvadą apie hormonus, verta pasitikrinti ir tai. Kartais atsakymas paprastesnis, nei atrodo.

Kodėl pokyčiai atrodo staigūs

Dar viena vieta, kuri paaiškina, kodėl aplinkiniai reaguoja per vėlai. Įprastai įsivaizduojame, kad kūnas keičiasi lėtai, per dešimtmetį. Mockevičienė sako priešingai: nuo maždaug 42 metų raumeninė masė krinta drastiškai, medžiagų apykaita lėtėja, riebalai persiskirsto į pilvo sritį, ir dalis moterų per metus ar dvejus priauga 10 iki 20 kilogramų. Ne per dešimt metų, o per metus.

Būtent dėl šito greičio ir susidaro įspūdis, kad žmogus staiga pasikeitė kaip asmenybė. Iš tikrųjų staiga pasikeitė ne asmenybė, o hormoninis fonas, ir kartu su juo miegas, energija bei santykis su savo kūnu. Praktinė išvada iš to konkreti: vien kardio treniruočių šiuo laikotarpiu nebeužtenka, reikia jėgos treniruočių ir daugiau baltymų, o tai svarbu ne tik svoriui, bet ir kaulų tankiui bei osteoporozės profilaktikai.

Iš kur baimė hormonams

Kai pokalbis pasuko į gydymą, iškart pasigirdo tas pats klausimas, kurį girdi kiekviena gydytoja: ar hormonai nepavojingi. Mockevičienė paaiškina, iš kur baimė atėjo. Senosios studijos, kuriomis remiasi didžioji dalis nerimo dėl poveikio krūties audiniui, tyrė dideles dozes ir ilgesnį nei dešimties metų vartojimą. Šiandieninė praktika kitokia: gydymas skiriamas maždaug pusantrų iki trejų metų, su patikromis kas trys keturi mėnesiai.

„Šiuolaikiniai hormonai, biodentiški hormonai, kur visas pasaulis jų siekia, tai jie yra natūralūs produktai ir jie yra susintetinti iš augalinių produktų."

56:12 laidoje

Tai nereiškia, kad gydymas be šalutinių reiškinių. Gydytoja pati įvardija migreninius galvos skausmus ir netipinius kraujavimus. Reiškia tik tiek, kad sprendimą priima gydytojas su tyrimų rezultatais rankoje, o ne interneto komentaras.

Ką man tai pakeitė

Man labiausiai užkliuvo viena detalė: pas ginekologą tokiais atvejais moterys ateina paskutinės. Ne pirmos, ne antros. Paskutinės, po kardiologo ir psichologo. Vadinasi, problema yra ne informacijos trūkumas apie menopauzę, o tai, kad niekas nesusieja keturiasdešimtmetės nuovargio su hormonais, nes visi tebegalvoja, kad tai penkiasdešimtmečių tema.

Kaip vyrui man tai buvo naudinga kita prasme. Jeigu artima moteris per metus tapo neatpažįstama, mano automatinis paaiškinimas visada buvo psichologinis. Dabar žinau, kad tai bent jau reikia patikrinti, o ne interpretuoti.

Ką su tuo daryti

Konkrečiai: jeigu simptomai prasidėjo po 38 metų ir tęsiasi kelis mėnesius, verta pas ginekologą nueiti anksčiau, o ne po pusmečio bandymų kitur. Verta pasitikrinti ir vitaminą D, geležį bei feritiną, nes jie duoda panašų vaizdą. Ir verta žinoti, kad nuo maždaug 42 metų smarkiai krinta raumeninė masė, todėl vien kardio nebeužtenka, o baltymų ir jėgos treniruočių reikia daugiau nei anksčiau.

Šis tekstas nėra gydymo rekomendacija ir gydytojo nepakeičia. Jis apie vieną dalyką: nuo ko pradėti tikrinti.

Visas pokalbis su Lina Mockevičiene apie menopauzę, hormonų terapiją ir vaisingumą: https://tapkgeresniu.lt/laida/w1xClYdY4ZU