Ką iš tikrųjų rodo svarstyklės: gydytojo dietologo Edvardo Grišino paaiškinimas

Svarstyklės yra vienintelis grįžtamasis ryšys, kurį dauguma žmonių turi, ir kartu tas, kuris pasako mažiausiai. Su gydytoju dietologu Edvardu Grišinu kalbėjomės apie svorio metimą, bet įdomiausia pokalbio dalis buvo ne apie maistą, o apie matavimo prietaisą.

Pradėkime nuo teiginio, kuris pakeičia visą rėmą. Klausiau, kodėl medžiagų apykaita lėtėja su amžiumi, tikėdamasis atsakymo apie hormonus arba genetiką.

„Jeigu tu paklausi, kodėl medžiagų apykaita mažėja dažniausiai su amžium, tai dėl raumeninio audinio kritimo."

22:35 laidoje

Skirtumas tarp šitų dviejų paaiškinimų yra praktinis. Jeigu apykaitą lėtina metai, daryti nėra ko, tai duotybė. Jeigu apykaitą lėtina nykstantis raumuo, tai jau kintamasis, ir jį galima veikti. Grišinas raumenį apskritai siūlo suprasti ne kaip mechaninę dalį, o beveik kaip organą: jis išskiria miokinus, veikiančius medžiagų apykaitą, gali veikti antikancerogeniškai ir skatina neurogenezę.

Kad būtų aiškiau, ką tas raumuo veikia, verta jį pacituoti tiksliai.

„Raumuo nėra tik kažkokia mechaninė dalis mūsų organizmo. Aš galėčiau jį net pavadinti organu, nes jis išskiria labai daug miokinų, medžiagų, kurios gali turėti įtakos mūsų medžiagų apykaitai. Jis taip pat gali veikti antikancerogeniškai ir skatina neurogenezę."

21:51 laidoje

Tai keičia ir tai, kaip atrodo raumens praradimas. Jeigu tai tik mechaninė dalis, netekus jos tampi silpnesnis. Jeigu tai audinys, dalyvaujantis medžiagų apykaitoje ir smegenų procesuose, netektis kainuoja daugiau nei jėgą, o atgauti ją vėliau yra sunkiau nei išlaikyti dabar.

Kodėl svarstyklės klaidina nemeluodamos

Iš to seka pagrindinė šito pokalbio išvada. Svarstyklės duoda vieną skaičių trims visiškai skirtingiems dalykams: riebalams, raumenims ir kaulinei masei. Kai skaičius mažėja, prietaisas negali pasakyti, kuris iš tų trijų krito.

Todėl du žmonės, numetę po penkis kilogramus, gali būti skirtingose kelio pusėse. Vienam krito riebalai, kitam raumuo, ir antruoju atveju kartu su svoriu krito ir apykaita, o tai reiškia, kad kitą kartą mesti bus sunkiau. Tikslas, kurį formuluoja Grišinas, yra ne skaičius, o išlaikytas raumeninis audinys, ir šito tikslo standartinės svarstyklės nematuoja.

Iš čia paaiškėja ir tai, kodėl kartojami griežti bandymai mesti svorio darosi vis mažiau efektyvūs. Jeigu kiekvieno karto metu kartu su riebalais prarandama ir dalis raumens, o po to atgaunama daugiausia riebalai, tai kas kartą startuojama nuo mažesnės apykaitos. Žmogui atrodo, kad su amžiumi pablogėjo organizmas. Iš tikrųjų pasikeitė kūno sudėtis, ir tai įvyko per ankstesnius bandymus, o ne savaime.

Kodėl vien sveikas maistas nėra apsauga

Antra mintis atsitrenkia į populiariausią šiandienos nuostatą, kad svarbu ne kiekis, o kokybė.

„Nėra tokio varianto, kad tu gali valgyti labai daug sveiko maisto ir nepadaryti savo metabolinio pažeidimo."

7:16 laidoje

Jo pavyzdys paprastas: pasakius žmogui, kad riešutai sveiki, jis valgys jų tiek, kiek norės. Grišino pozicija čia yra tarpinė ir todėl retai girdima. Kalorijos yra tik energijos matas ir jos nepasako, kiek organizmas realiai įsisavins, bet nuo to jos nenustoja būti svarbios. Tas pats galioja ir kraštutinumui į kitą pusę: vien daržovių dieta anksčiau ar vėliau veda ne į sveikatą, o į mitybos nepakankamumą.

Baltymai yra ne raumenų medžiaga

Trečia dalis paaiškina, kodėl išlaikyto raumens tikslas nėra kultūristo tikslas.

„Pirmas organas, kurį mes matom kaip baltymų pavidalą, tai yra mūsų oda."

27:06 laidoje

Iš aminorūgščių gaminami virškinimo fermentai, hormonai, imunoglobulinai, baltymai nešikliai, tokie kaip hemoglobinas ir albuminas, taip pat neuromediatoriai, tarp jų dopaminas ir melatoninas. Kolagenas irgi yra baltymas. Todėl baltymų klausimas nėra sporto salės klausimas, ir jis lygiai taip pat aktualus tam, kuris nesportuoja.

Kas man užkliuvo

Man labiausiai užkliuvo, kad esu pats darę tai, apie ką jis kalba. Skaičius ant svarstyklių krenta, vadini tai progresu ir net nesusimąstai, kas būtent nukrito. Prietaisas rodo teisingai, tik atsako į kitą klausimą, nei tas, kurį uždavei.

Antras dalykas, kurio nesitikėjau, buvo jo vakarinio apetito paaiškinimas. Grišinas jį aiškina keliais mechanizmais iš karto: dienos nuovargiu, dehidratacija, per mažai suvalgytomis skaidulomis ir baltymais bei kultūriniu įpročiu vakare sočiai pavalgyti kartu. Todėl ir protokolas prasideda ne nuo maisto, o nuo miego ir dienos struktūros, nes neišsimiegojęs žmogus renkasi kitokį maistą. Vakarinis apetitas pagal tokią logiką yra ne silpna valia, o dienos simptomas.

Ką su tuo daryti

Du konkretūs dalykai. Pirma, matuokite dar ką nors, be skaičiaus: juostelę per juosmenį, atsispaudimų skaičių arba tai, kaip užlipate laiptais. Kai svoris krenta, o šitie rodikliai gerėja, kryptis teisinga. Kai svoris krenta, o jie blogėja, krenta ne tai, ko norėjote.

Antra, jeigu vakare nuolat traukia prie šaldytuvo, taisykite ne vakarą, o dieną: miegą, vandenį, skaidulas ir baltymus. Vakaras yra ta vieta, kur pasimato, kaip praėjo diena, o ne ta vieta, kur reikia daugiau valios.

Visą pokalbį su Edvardu Grišinu galima pasiklausyti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/HxTPYJ474C0