Ar hormonai tikrai augina svorį: mitybos mokslininkas siūlo tai patikrinti skaičiais

„Mano hormonai“ yra viena dažniausių frazių, kuria paaiškinamas priaugtas svoris. Ji patogi tuo, kad nutraukia pokalbį: prieš biologiją neatsikirsi. Kalbindamas mitybos ir visuomenės sveikatos mokslininką Tomą Vaičiūną laukiau, kad jis arba patvirtins, arba paneigs. Jis pasielgė kitaip: paėmė skaičius.

Prielaidą jis priėmė palankiausią žmogui. Tarkime, hormonų sistema tikrai išsiderinusi ir medžiagų apykaita sulėtėjo tiek, kiek nurodo tyrimai, tai yra 13 iki 15 procentų. Kas tada išeina?

„„Jeigu žmogus gali suvalgyti per dieną 2500 kalorijų, tai jeigu jo hormonų sistema išsiderinusi, jis galėtų suvalgyti 2300. Tai 200 kalorijų. O kilogramo riebalo yra 3500 kalorijų.“"

26:06 laidoje

Toliau aritmetika padaro viską pati. Du šimtai kalorijų per dieną yra apie tūkstantį keturis šimtus per savaitę, o kilogramui riebalų reikia trijų su puse tūkstančio.

„„Įsivaizduokite, kad per savaitę jūs net ir pusės kilogramo nepriaugsite to svorio. O kai būna, per mėnesį priauga 7 kilogramus ir apkaltina hormonus.“"

26:15 laidoje

Tas pats patikrinimas, kitas pavyzdys

Tą patį metodą Vaičiūnas pritaiko ir populiariems maisto netoleravimo testams, kuriuos žmonės perkasi patys. Jis pasakoja apie pažįstamą kolegę mokslininkę, kuriai toks kelių dešimčių produktų testas rezultatus surikiavo šviesoforo principu.

„„Visos sėklos, ypatingai riešutai, yra žaliojoj zonoj. Žaliojoj zonoj, vadinas, galima vartoti, jokios rizikos nėra.“"

54:03 laidoje

Ta pati moteris nuo gimimo yra hiperalergiška riešutams, o jie jai sukelia anafilaksinį šoką. Testas, kainavęs nemažus pinigus, produktą, galintį ją nužudyti, priskyrė saugiai zonai. Vieno atvejo neužtenka metodui paneigti, bet jis puikiai parodo, kodėl atsakymo į sveikatos klausimą negalima priimti vien todėl, kad jis atspausdintas ir turi spalvą.

Ir atvirkščiai, ten, kur duomenys yra, Vaičiūnas juos pateikia taip pat konkrečiai. Kalbėdamas apie žarnyno mikrobiotą, kuri, jo teigimu, atsakinga net už apie 90 % serotonino gamybos, jis nurodo ne bendrą raginimą valgyti daugiau daržovių, o skaičių.

„„Vidutiniškai per savaitę, norint užtikrinti mūsų storojo ir plonojo žarnyno mikrobiotos veiklą, reiktų gauti apie 32 skirtingas ląstelienos rūšis.“"

1:07:39 laidoje

Trisdešimt dvi skirtingos rūšys per savaitę, o ne trisdešimt dvi porcijos, nes kiekviena daržovė, grūdas ar ankštinis neša savo ląstelienos formą. Tai reikalavimas įvairovei, ne kiekiui, ir jis kai ką paaiškina apie tuos, kurie valgo sveikai, bet visą savaitę tą patį.

Ką tai reiškia ir ko nereiškia

Svarbu nepadaryti iš to grubios išvados, kurios Vaičiūnas nedaro. Jis nesako, kad hormonų sutrikimų nėra, ir nesako, kad žmonės meluoja. Jis sako, kad hormonai paaiškina dalį, ir ta dalis yra mažesnė, nei jai priskiriama. Skirtumas tarp 200 kalorijų per dieną ir septynių kilogramų per mėnesį atsiranda kur nors kitur, o ta kita vieta beveik visada yra elgsena.

Ir čia jis pasuka į dalyką, kuris man pasirodė sąžiningesnis už įprastą pamokymą. Sulėtėjusi apykaita, prastas miegas ir aukštas kortizolis realiai veikia, tik ne tiesiogiai per riebalų gamybą, o per apetitą, per pasirinkimus ir per tai, kiek žmogus juda. Rezultatas tas pats, bet vieta, kurioje galima įsikišti, visiškai kita.

Kodėl tas patikrinimas svarbus

Tas pats principas paaiškina ir tai, kodėl mitybos ginčai internete niekada nesibaigia. Vaičiūnas kalba apie organizmo buferinį efektą: tas pats picos gabalėlis dviem žmonėms padaro nevienodai, nes skiriasi jų atsargos, miegas, judėjimas ir mikrobiota. Todėl asmeninė patirtis čia yra prastas įrodymas, o vienas draugas, kuris valgo ką nori ir nestorėja, nėra argumentas prieš skaičius.

Man patiko ne pati išvada, o metodas. Vaičiūnas neėmė ginčytis su žmonėmis, jis paėmė jų pačių teiginį ir suvedė jį su skaičiais. Tokį patikrinimą gali padaryti kiekvienas ir bet kokiam mitybos pažadui: paklausk, kiek kalorijų tai duoda arba atima per dieną, ir kiek jų reikia tam kilogramui, apie kurį kalbama. Dauguma įspūdingų teiginių to klausimo neatlaiko.

Tą patį požiūrį jis taiko ir populiariajai ilgaamžiškumo pramonei, ir čia jo formuluotė buvo pati aštriausia visame pokalbyje.

„„Aš tai vadinu ilgaamžiškumo absurdu visišku.“"

1:21:31 laidoje

Jo mintis paprasta: matuokliai, apyrankės, papildai ir procedūros suvalgo tiek dienos, kad žmogus prailgina gyvenimą, kurio didelę dalį dabar praleidžia bėgdamas paskui rodiklius. Tuo tarpu vadinamųjų mėlynųjų zonų gyventojai sulaukia šimto metų be jokių aparatų.

Ką su tuo daryti

Jei svoris auga, o savijauta prasta, hormonų tyrimai vis tiek prasminga vieta pradėti, nes sutrikimas gali būti realus ir gydomas. Bet Vaičiūno skaičiavimas duoda antrą žingsnį, kurį dauguma praleidžia: net radus sutrikimą, verta pažiūrėti, kiek jis paaiškina, ir ieškoti likusios dalies ten, kur ji iš tikrųjų yra, tai yra miege, alkyje ir judėjime. Tai nuobodžiau, užtat veikia.

Visą pokalbį su Tomu Vaičiūnu apie hormonus, mikrobiotą, cholesterolį ir ilgaamžiškumo madą galima pasižiūrėti čia: https://tapkgeresniu.lt/laida/QvXza04kkac